Tvieskiant birželio saulei rankose laikau atsitiktinai pasirinktas ir todėl netikėtai dvi tematika ir netgi stilistika labai artimas knygas, kupinas kritiško žvilgsnio į šiuolaikinę kasdienybę ir vidurinio sluoksnio žmonių gyvenimus, į kuriuos staiga įsibrauna katastrofa.
Don DeLillo „Baltasis triukšmas“ (iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė, išleido „Tyto alba“, 2024)
Amerikiečių rašytojas Don DeLillo į žmonių elgesį, jausmus ir vidines įtampas katastrofos akivaizdoje atkreipė dėmesį prieš beveik 40 metų pasirodžiusiame ir tarptautinį pripažinimą pelniusiame romane „Baltasis triukšmas“. Jis už Atlanto jau tapęs šiuolaikine klasika.
Mažo miestelio koledžo profesorius Džekas Glednis kabinasi į kasdienybę, šeimą ir rutiną, kad užgniaužtų savo nevisavertiškumą ir didžiausią – mirties – baimę. Jo ramioje, jaukiai nuobodžioje rutinoje katastrofa yra kažkas, kas nutinka kažkur kitur, o jis su šeima testebi tai per televizorių. Tai nujautrinanti ir atbukinanti patirtis, stebėtojas vaizdus išgyvena kaip pramogą: „Šitaip sėdėdami tylėjome, žiūrėjome, kaip namai nuslenka į vandenyną, ištisi kaimai ima pokšėti ir užsidega, kai juos užlieja lava. Sulig kiekviena katastrofa troškome vis daugiau, kažko didesnio, įspūdingesnio, dar platesnės apimties <...>. Dvasiniu požiūriu miško gaisras per televiziją tapo mažiau reikšmingas už dešimties sekundžių indaplovės kapsulių reklamą“ (p. 82–85).
Romano pavadinimas „Baltasis triukšmas“ nuoroda į visus tuos kasdienybės garsus, kurie tarsi užpildo gyvenimą taip stipriai ir gausiai, kad nebegirdime nieko erzinančio, išbudinančio, nepageidaujamo, garsus, kuriuos įsijungiame tam, kad atsisietume, bet vis dėlto tikrovė konkuruoja su simuliakrais. Iš saugios kasdienybės dėl visai šalia jo namų įvykusios žmogaus sukurtos katastrofos Džekas išsviedžiamas į nemalonią tikrovę, į kurią iki šiol žvelgė tik per ekraną, jo teorinė, neapibrėžta mirties baimė įgauna labai realius ir apskaičiuojamus pavidalus ir jam tenka su ja susidurti akis į akį, dorotis iki tol netikėtais būdais ir bandyti išlaikyti bent kokią nors kontrolę vykstant nekontroliuojamiems dalykams. Be to, paaiškėja, kad mirties baimė persekioja ir kitus jo artimuosius, draugus, kurie irgi ryžtasi neracionaliems poelgiams.
Romane itin stipri ir aštri vartotojiškumo, modernaus pasaulio kritika, reiškiama pasitelkus neretai sausoką ironiją ir sarkazmą, priartinančius kūrinį prie filosofinės juodosios komedijos apie mūsų laikų būtį, kurioje tikrovė persmelkta dirbtinumo, užliūliuojančio, tačiau nenumalšinančio egzistencinių žmonijos klausimų ir baimių, ypač tų, apie kurias atvirai nedrįstame kalbėtis net su artimiausiais, ekranų ir prekybcentrių tviskesio.
Rumaan Alam „Palikite pasaulį užmaršty“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido „Baltos lankos“, 2024)
Kaip elgtųsi šiuolaikinė šeima katastrofos akivaizdoje? Į šį klausimą ironijos prisodrintame ir vidinės įtampos kupiname 2020 m. pirmą kartą išleistame romane „Palikite pasaulį užmaršty“ mėgina atsakyti amerikiečių rašytojos Rumaan Alam. Romanas ne tik sulaukė kritikų dėmesio, bet ir jau buvo ekranizuotas kompanijos „Netflix“.
Vidurinės klasės amerikiečių šeima – mama, tėtis ir du vaikai – išvyksta atostogų į prabangią nuošalią vilą, tačiau netrukus jų laikiną idilę, ilgai lauktą pabėgimą nuo pasaulio suardo pasirodę namo savininkai – pagyvenusi tamsiaodžių pora. Jie atvyko tiesiai iš miesto, kuriame staiga dingo elektra ir prasidėjo suirutė.
Pasakotojas dažnai užsimena apie milžiniško masto katastrofą, tačiau konkrečiai jos neįvardija, o susitelkia į personažų elgesį ir santykius užklupusią siaubingą, erzinančią, pagrindą iš po kojų išmušančią nežinią. Neveikia internetas ir televizija, o dvi šeimos grasinasi, bet taip ir neišdrįsta išvažiuoti, tad lieka įstrigusios mažyčiame nuošaliame vilos pasaulio burbule, kuriame bent jau kol kas atrodo saugu.
„Palikite pasaulį užmaršty“ – tarsi priešprieša tiems visiems veiksmo romanams ir filmams, kuriuose pagrindiniai veikėjai ištikus katastrofai ryžtasi neįtikėtiniems žygdarbiams, kad tik išgelbėtų savo artimuosius ar net pasaulį. Romano veikėjai, pripratę prie šiuolaikinio pasaulio patogumų ir „kolektyvinio tikėjimo tvarka“ (p. 73), bando keistoje situacijoje atrasti bent lašą raminančio normalumo, todėl tarp baugių pokalbių pasineria į kasdienybę: tvarkosi, gamina, geria, leidžia vaikams dūkti kieme. „Žmonės krinta negyvi, bet pavakarieniauti vis tiek reikia“ (p.157). Tad tai ne kūrinys apie apokalipsę, bet literatūrinė žmonių mentaliteto ir santykių studija, kurioje žvelgiama į tai, kaip jie elgiasi ir mąsto vienas apie kitą, kokie socialiniai veiksniai ir įsitikinimai lemia veiksmus ir net kalbą.
Beje, ironiškas antropologiškai nusiteikusio pasakotojo tonas pasitinka skaitytoją nuo pat pirmųjų knygos sakinių: „Na, bent jau švietė saulė. Jiems atrodė, kad tai geras ženklas – žmonės bet kur sugebės išskaityti ženklus. Visa tai tiesiog reiškė, kad nebuvo matyti debesų. Saulė buvo ten, kur visada. Atkakli ir abejinga“ (p. 9). Pasakotojas neria analizuoti tai, kuo daugelis žmonių grindžia savo gyvenimus ir kasdienybę, o kartu bando atrasti, kas lieka, kai įprasta tvarka ima griūti ir dėl nieko nebegali būti tikras.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
