„Mėnesinių ciklas nėra vien nepatogumai, skausmas ir t. t. Ne, ciklas yra visiška jėga, jis tave įgalina pažinti savo kūną, kad tu būtum tiesiog optimaliausia savimi. Kokia dovana tai žinoti! Cikle yra pavasaris, vasara, ruduo, žiema, tu esi truputėlį skirtinga kiekvieno etapo metu, turi skirtingų gabumų“, – sako režisierė Lina Lytė Plioplytė.
JAV gyvenanti režisierė Lina Lytė Plioplytė žinoma filmu „Amžinai stilingos“, kurį su meile ir šiluma prisimena ne vienas. Dabar į Lietuvos kino teatrus ji sugrįžta pasikalbėti apie mėnesines.
Lina šypsosi ir sako nekantraujanti sužinoti, kaip filmas „Mėnesinės“ bus priimtas Lietuvoje. JAV premjera jau įvyko. Režisierė sako, kad buvo pataikyta laiku, visuomenė jau buvo pribrendusi nepatogiems pokalbiams apie menstruacijų politiką ir pasiruošusi drąsiai, o ne pašnibždomis kalbėti apie mėnesines.
„Mėnesinėms“ pasiekus kino teatrus Lietuvoje, LRT.lt pasikalbėjo su Lina apie tai, ką pavyko sužinoti kuriant filmą, kas labiausiai nustebino ir kodėl apie mėnesines svarbu žinoti ne tik moterims, bet ir vyrams.
– Paskutinį kartą kalbėjomės 2020 m. ir jau tada pasakojai, kad renki medžiagą šiam filmui. Suprantu, kad idėja kilo anksčiau. Gal gali pasidalinti, kas paskatino domėtis tokiu daugumai savaime suprantamu, bet lyg ir nepatogiu dalyku kaip mėnesinės?
– Smalsumas (šypsosi). Norėjau pati atrasti savo ciklą. Mes, dokumentikos kūrėjai, visą laiką žiūrime, kas slepiasi po vienu ar kitu akmeniu, ieškome temos, pokalbio. Taip išėjo, kad dienoraštyje rašiau apie tai, koks įdomus mėnesinis veiksmas vyksta mūsų kūnuose pusei pasaulio populiacijos! Ir kiek daug mes nuveikiam per tą ciklą skirtingais ciklo laikotarpiais, mes kraujuojam ir bėgam maratonus, kraujuojam ir rašom knygas, kraujuojam ir maitinam vaikus, einam į darbus ir t. t. Net kažkaip herojiškai atrodė. Žinoma, kai kurios iš mūsų būna porą dienų susirietusios vonioje, taip, net labai dažnai būna, bet mes vis tiek varom į priekį.
Tada pradėjau galvoti, kad mes labai gerai varom, bet kažkodėl apie mėnesines nekalbama. Ir tada man kilo klausimas, kodėl. Kas čia tokio? Ir pradėjau domėtis, kodėl apie tai nekalbama. Pirmiausia atradau religinį aspektą, visose didžiausiose religijose mėnesinės yra „fu“, kažkas nešvaraus, o aš galvoju – kas čia nešvaraus? Kaip tik maniau, kad tuo metu mūsų organizmas valosi, atsinaujina gimdos gleivinė. Tai toks įdomus, regeneruojantis procesas. Mes kiekvieną mėnesį nusilupam kaip gyvatės, po dviejų savaičių tai atauga ir vėl nusilupam, tada vėl ataugam.
Galvoju, jei yra koks nors jaunystės fontanas ar kažkas, į ką žiūrėtume su susižavėjimu, tai štai – gimda atsinaujina kiekvieną mėnesį, o mes apie tai nekalbam, nes „fu“. Kai tabu toks gilus, atrodo, kad slepiama kažkokia paslaptis. Kalbam apie kitas kūno išskyras, ten nėra paslapties, žinoma, kad tai – kūniški reikalai, bet mėnesinės yra kažkas „vajėzau“. Kuo baisesnė ta paslaptis, kuo didesnis tabu – tuo man darėsi įdomiau. Tas „kodėl?“ pavirto filmu.
Pradėjusi gilintis suradau aktyvisčių judėjimą, sužinojau, kad yra moterų, kurios bėga maratonus be tamponų ir tampa sensacijomis. O kai atradau, kad yra jaunimo, kuris dirba su menstruacijų politika, supratau, kad tikrai verta daryti filmą apie mėnesines. Yra jaunimo, kuris neina į vakarėlius, o vietoj to pakuoja tamponus benamėms arba toms, kurios neišgali jų įsigyti. Tas palaikymas parodė, kad mėnesinės yra labai asmeniškas, bet kartu ir labai politinis aktas. Taip pat ir labai vitališkas ženklas.
Mėnesinių buvimas ar nebuvimas yra ženklas, kuris rodo, ar kūnas yra sveikas, ar gimda sveika, ar viskas gerai, ar aš puikiai funkcionuoju, o mes sakome „fu“.
– Tavo filme nuskamba daug istorijų, jas pasakoja moterys, merginos, mergaitės, transmoterys, kalbi net ir tu. Papasakok, kaip jos reagavo, kai pasiūlei pakalbėti apie mėnesines?
– Įdomu tai, kad kiekviena turi savo menstruacijų istorijų. Iš tiesų, tai buvo lengviausi pokalbiai, nes tos, kurios pasiryžo papasakoti apie mėnesines prieš kamerą, turėjo ką pasakyti, ar skausmingai, ar juokingai, bet galingai. Kuriant filmą, tai buvo smagiausias ir labiausiai suvienijantis pojūtis. Nufilmavom 30 žmonių ir paprašėm papasakoti savo istorijas.
Pavyzdžiui, filme tokia mergina sako „Aš nekenčiu menstruacijų“, o ji – filmo prodiuserė. Nesitikėjom, bet ji taip puikiai viską papasakojo, taip sužibėjo, tapo filme žvaigžde (šypsosi). Kita mergina sako, kad kartais net papūtus vėjui jaučia viską, būna tokia emocionali, o ji – mūsų filmo garso režisierė. Kalbėjau ir aš, nes norėjau parodyti, kad visi tie, kurie darom šį filmą, ir tie, kuriems yra šitas filmas, ir apskritai pusė populiacijos turi ką papasakoti. Man tai yra esmė. Parodyti, kaip universalu turėti spektrą emocijų apie mėnesines ir visą ciklą.
– Visas tavo minimas spektras filme ir atsiskleidžia – nuo stigmos iki žymios įgalinančios minties „Viską, ką tu darai, aš galiu padaryti kraujuodama“ (angl. Anything you can do, I can do bleeding). O kas tau pačiai yra mėnesinės?
– Mano supratimas kuriant šį filmą, savaime aišku, labai pasikeitė. Manau, kad kartais darau filmus iš tokio egoistinio noro sužinoti. Tampu tarsi tos temos vėliavneše.
Mano pačios mėnesinės nelabai skausmingos, galiu su jomis prabūti, tačiau PMS (priešmenstruacinis sindromas – LRT.lt) man visada buvo labai paslaptingas, užeina ir viskas, norisi kažką riebaus ar šokoladinio sušlamšti, nuotaika keičiasi, viskas blogai (juokiasi). Kartais būna stipriau, kartais lengviau. Mane tai išmušdavo iš vėžių.
O tada išmokau iš mokslininkų, kad dažniausiai tai yra dviejų dienų reiškinys, būtent tada hormonai kyla ir leidžiasi, o emocijos svyruoja. Tai yra tiesiog dviejų dienų reiškinys, jei tavo ciklas reguliarus (trunka apie 28,5–29 dienas), tai PMS būna apie 20–21 dieną, o galbūt ir visai prieš pat ciklą, ir viskas.
Atrodo, kad 90 proc. moterų tai jaučia, tuo metu norisi tik angliavandenių, liūdna, pikta, o praeina ir vėl – salotos, glotnučiai (juokiasi). Supranti, kad tas PMS yra tiesiog ciklo dalis, tai natūralu. Svarbiausia yra klausyti savęs. Aš pradėjau žymėti savo ciklą rašydama dienoraštį. Prisipiešiau 30 burbulų kiekvienai mėnesio dienai ir vis rašiau kasdien, kaip jaučiuosi, ar noriu bendrauti, ką noriu valgyti, ar noriu mylėtis ir t. t. Po trijų mėnesių supratau, kad tai – aiški sistema. Tiesiog mes gyvename tokiam patriarchate, kad net nekreipiam į tai dėmesio. Nes vyro kūnas – tai tas bazinis suvokimas apie normalų kūną, o moteris yra tarsi mažas vyras su „pesky hormones“ (liet. erzinančiais, varginančiais hormonais), kaip sako Johnas Oliveris mūsų filme.
Kitaip tariant, moteris – visiška mistika, todėl mes ir nelendam, tik sakom, kad moteris negali būti prezidente, nes mes jų nesuprantame, o staiga užtenka tik truputėlio mokslo (šypsosi).
Ciklo sekimas – vienas, o antras, man pačiai svarbiausias transformacijos įrankis buvo mėnesinių taurelė. Kai naudoji tamponą ar įklotą – patirtis visiškai kitokia, suvyniojame viską su daug daug tualetinio popieriaus, kad šiukštu niekas nepamatytų, nors gal iš tiesų tas tamponas nelabai ir įdomiai atrodo. O kai naudoji taurelę – pamatai savo skystį, gali jį tirti, stebėti, kaip jis keičiasi kiekvieną dieną. Tampi savo kūno inspektore. Ir mane šie dalykai labai „užvežė“.
O tada jau lendi į magiją, sužinai, kad kažkas laistė orchidėjas savo praskiestu mėnesinių krauju, o gėlėms tai labai patiko. Išbandžiau – tikrai patinka (juokiasi). Tada staiga supranti, kad net gali pasitarnauti savo augalams su šiuo skysčiu. Filmo kūrimas visiškai pakeitė mano nuomonę apie mėnesines.
Tie, atrodytų, maži, bet iš tikrųjų labai dideli dalykai mano asmeniniame gyvenime susidėliojo taip, kad natūraliai tapau tokia „mėnesinių agente“. Dabar, kai nueinu pas draugus, būna, atbėga kokia draugė ir sako „aš ovuliuoju“ ir t. t. Jei reikėtų prie manęs rašyti kokią nors kortelę ar etiketę, prašyčiau rašyti „mėnesinių dula“ (juokiasi).
– Mėnesinės, kaip ir minėjai, yra ir politinė žinutė. Filme kalbi apie lygias teises, lytinį švietimą. Pamini ir tai, kad net JAV ne visur lytinis švietimas yra geras. Nors filmo veiksmas vyksta JAV, tačiau paliečiamos temos aktualios visame pasaulyje.
– Man visada buvo aišku, kad nenoriu kurti filmo – pasaulinio mėnesinių temos apibūdinimo. Žiūrėkit: ten mergaitės neturi švaraus vandens, ten neturi tamponų ir t. t. Kai perskaičiau, kad 1 iš 4 mergaičių Niujorke praleidžia pamokas todėl, kad neturi įklotų ar tamponų, nes negali sau to leisti, viskas pasidarė aišku. Nelygybės yra visur. Tamponai kainuoja, o dar reikia ir organiškų tamponų. Kodėl? Nes vagina yra labiausiai absorbuojanti kūno membrana, viskas eina tiesiai į kraują. O ką mes ten dedame?
Sakau „vagina“, nes nežinau kito žodžio. „Dziundzė“, „putė“? Toks aiškinimas trejų metų vaikui. Įdomu, nes tai parodo, kaip mes kalbam arba nekalbam apie seksą, kaip save išreiškiame lovoje ir kokį turime santykį su savimi.
Makštis? Tokio patriarchalumo žodis. Jeigu aš turiu makštį, tai į ją turi tilpti kažkoks kardas (juokiasi). Nes makštis skirta kardui ar peiliui, na tai apie ką čia? Pykstu, labai pykstu. Toks fainas organas, duoda tiek daug malonumo. Mus regeneruoja, primena mūsų cikliškumą, kad esame visa žemė, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir žinoma, suteikiame gyvenimą per tą organą. Ir makštis? „C‘mon“. Man labiau patinka „pussy“, toks žaismingas, smagus katinėlis.
Seksualinis savęs supratimas ir pasitenkinimas – kita tema, per „Mėnesines“ į ją nėjome. Mėnesinės – viena, seksas ir malonumas – kita. Tačiau tai yra viena iš man įdomių temų, prie kurių kapstausi. Jeigu mes neturime net žodžio, kuris yra smagus, tai kaip mes galime pasakyti žmogui, kad norime ten daugiau malonumo?
Kalbant apie lytinį švietimą. Turbūt Lietuvoje lytinis švietimas yra žymiai geresnis nei JAV. Viena ginekologė mano filme sako, kad JAV lytinis švietimas yra išskirtinai blogas. Tada supranti, kad JAV viskas politizuota, ne tik lobistai, religinės bendruomenės, bet ir politikai nusprendžia, ko mes turime mokyti trylikametę dukrą.
Pavyzdžiui, ovuliacija lytinio švietimo programoje neegzistuoja. Nors tai – revoliucinė informacija. Ovuliacija yra galbūt pagrindinė ciklo dalis, jei nėra ovuliacijos – nėra mėnesinių, bet apie ją kažkodėl nutylima. Nutylima apie pagrindinį dalyką, kuris yra tavo asmeninė galia žinoti, kada gali pastoti, o kada – ne. O jei žinai – taip paprasta. Kodėl paaugliams to nesakome? Man būtų labai įdomu sužinoti, ar Lietuvoje kalbama apie ovuliaciją, ar ne. Juk informacija yra jėga.
– Papasakok, ką keičia tas žinojimas apie ovuliaciją, kuo ta ciklo dalis ypatinga?
– Čia mano mėgstamiausia tema (šypsosi). Mėnesinių ciklas nėra vien nepatogumai, skausmas ir t. t. Ne, ciklas yra visiška jėga, jis tave įgalina pažinti savo kūną, kad tu būtum tiesiog optimaliausia savimi. Kokia dovana tai žinoti! Cikle yra pavasaris, vasara, ruduo, žiema, tu esi truputėlį skirtinga kiekvieno etapo metu, turi skirtingų gabumų.
Pavasaris – iš karto po mėnesinių, tavo smegenys tampa imlesnės ką nors išmokti, pavyzdžiui, galvoji, kaip sukurti internetinį puslapį, nedaryk to, kai menstruoji ar PMS`ini, daryk tai iš karto po mėnesinių, kai tavo smegenys bus imlesnės.
Per ovuliaciją – vasara, tavo veidas šviečia, oda švyti, komunikacijos įgūdžiai – puikūs, o atmintis – geresnė. Tuo metu reikėtų organizuoti visus svarbius susitikimus, pasimatymus, eiti pas vadovus dėl didesnio atlyginimo ir t. t. Jei gali tai kontroliuoti – kodėl ne?
O tada, kai kiaušinėlis išeina, estrogenas leidžiasi, progesteronas kyla, mes norime būti ramiai, keliauti į lovytę, ateina ruduo (šypsosi). Nebūtinai tas ruduo turi būti tik blogas, tai tik ciklo dalis. Skirtingi gabumai – skirtingomis ciklo savaitėmis. Pavyzdžiui, neverčiu savęs eiti į vakarėlius, kai yra ruduo, o verčiu, kai yra pavasaris ir vasara.
Bet jei artėja mėnesinės ir nenori su niekuo susitikti, nori skaityti knygą – puiku, tada atsiveria visai kiti gabumai. Man asmeniškai kūryba yra viskas ir pagauti tą kūrybiškumą yra rimtas dalykas, mano darbas. Tas dvi savaites per pavasarį ir vasarą viską darom, o ruduo ir žiema yra skirti mąstyti, svajoti, brandinti idėjas, gulėti vonioje su pyragu ir galvoti: kaip geriau įgyvendinti tą idėją? Kodėl aš tai darau? Atsiveria visai kitokie vidiniai klausimai ir atsakymai. Tu visiškai kitaip save girdi.
Kai prasideda mėnesinės, estrogenas yra žemiausias. Pavyzdžiui, meditacija tuo metu visiškai kitokia nei per ovuliaciją. Žymiai lengviau nusileisti į tą visišką tylą. Jei mes nekreipiame dėmesio – praleidžiame kažką, kas vyksta natūraliai su kūnu, jo nepastebime.
Dabar į tas kelias mėnesinių dienas žiūriu kaip į labai svarbias, jos turi tiek daug. Jos atneša man kažkokio pajautimo, vidinių žinučių, sapnų. Ta optimizacija vėlgi yra metas keliauti į pasaulį, atrasti vidinį pasaulį ir jo klausytis. Tokia maža graži švytuoklė, kurioje mes kiekvieną mėnesį galime patirti pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Stebuklas.
– Žiūrėdama filmą prisiminiau, kad vis dar dažnai sakoma „sergu mėnesinėmis“. Filme tu pasakoji apie daugybę mitų, susijusių su mėnesinėmis, atkreipi dėmesį į manymą, kad moterys būna „išprotėjusios“ per mėnesines, tačiau taip pat supažindini ir su visiškai kitokiu požiūriu į mėnesines.
– Tas „sergu mėnesinėmis“ atėjęs iš paauglystės, atsiprašymas iš kvadrato žaidimo, nes „sergu“. Kuo aš sergu? Sergu pačia sveikiausia moters dalia. Labai norėčiau, kad tas žodis apskritai išeitų iš mėnesinių įvardijimo žodyno. Niekas niekuo neserga, tai yra jėga ir sveikata.
O mitų yra daug juokingų ir įdomių, pavyzdžiui, ispanai sako, kad negalima daryti majonezo per mėnesines, nes jis sukris į gabalus ir t. t. Tokie mitai tikrai nėra tiesa. Indijoje per mėnesines neleidžiama moteriai gaminti vyrui valgio, ji nemiega vienoje lovoje su vyru. Judaizme yra „apsišvarinimo vonia“, po mėnesinių turi eiti į ritualinę švarinimosi vonią ir tada grįžti pas vyrą.
Yra visokių dalykų, bet viskas priklauso nuo konteksto. Supratau, kad mes ne visada galime egzotika paversti tabu ir mitus ir sakyti, kad jie labai patriarchališkai elgiasi, ne. Kai kur moterys per mėnesines eina į „menstruacijų namelį“, visos kartu kraujuoja, medituoja, pasakoja istorijas, krečia pokštus. Toks menstruacijų vakarėlis vyksta kiekvieną mėnesį. Buvo įdomu į tai pasižiūrėti per antropologinę prizmę.
Taip pat visada žinojau, kad filme privalo būti indėnų istorija. Būtent todėl, kad susikoncentravome į JAV, man buvo gyvybiškai svarbu parodyti, kad šioje žemėje, kurioje mes žiūrime į menstruacijas kaip į medicininę smulkmę, yra gentis, kurioje ne tik kad švenčiama mėnesinių pradžia, bet moteris yra arčiau kūrėjo, kai ji menstruoja. Kaip pasikeičia visas suvokimas apie mėnesines, kai supranti, kad per mėnesines kalbi su Dievu tiesiogiai. Dėl to ir sakoma filme, kad mums reikia žiūrėti, kokios mintys mums kyla, reikia daryti gražius dalykus, juos dovanoti draugams, nes tu esi praktiškai šventa būtybė, per kurią Dievas kalba. Tai nuostabu.
Man buvo privaloma įdėti tai į filmą. Prireikė metų, kad įgaučiau indėnų genties pasitikėjimą, kad leistų filmuoti. Mane spaudė prodiuseriai, kad jau reikia montuoti, o aš sakiau – ne, jeigu šito nebus, tai ir filmo nebus, šitas elementas privalo būti filme.
Ir ačiū Dievui, kad pavyko. Tai mano mėgstamiausia scena filme. Tai yra jėga, įgalinimas per tikrą istoriją, kuri vyksta dabar, toje pačioje žemėje, kur didžiojoje jos dalyje mėnesinės yra „fu“. Tokia yra dokumentikos galia – parodyti, kad yra visiškai kitoks požiūrio į tą patį objektą, apie kurį kalbame, kampas.
– Apie menopauzę, kuri taip pat yra mėnesinių dalis, turbūt kalbama dar mažiau nei apie mėnesines. Šia tema tavo filme kalba aktorė Naomi Watts.
– Visada žinojom, kad filme kalbėsime ir apie menopauzę. Apie ją kalbame trečdalį filmo ir mane tai labai džiugina. Įdomu ir tai, kad jaunimas, žiūrėdamas filmą, staiga sako: „O, mano mamai šitas!“ Tokie momentai ypač svarbūs, galbūt tie jaunuoliai bus mamoms empatiškesni, skirs daugiau meilės.
Kitas dalykas, kad menopauzė prasideda dažniausiai tada, kai esi savo karjeros viršūnėje. Susitikimai, svarbūs sprendimai, o tau – karščio bangos, nemiga, prakaitas, nebėra energijos seksui, vyras užknisa, per menopauzę pasirodo 200 simptomų.
Būtent dėl to, kad apie tai nekalbama, mes norėjome šiai temai garsios moters. Visur jos ieškojome: kam tik nerašiau, su kuo tik nebandžiau susisiekti... Niekas neatrašė, pagalvojau, kad Holivudas dar nepasirengęs apie tai kalbėti.
Tačiau paskutinę minutę mano draugė žurnalistė Fiorella Valdesolo žurnalui „Vogue“ parengė interviu su Naomi Watts ir aš iš karto parašiau Fiorellai. Ji žinojo, apie ką mano filmas, mus iš karto sujungė su N. Watts atstovu ir tai buvo tiesiog idealus momentas. N. Watts kaip tik buvo pradėjusi kalbėti apie savo ankstyvą menopauzę. Anksčiau ji nekalbėdavo, bet sulaukus 50-ies nusprendė pradėti. Buvo puikus sutapimas (šypsosi).
Panašiai išėjo ir su Gloria Steinem (amerikiečių žurnaliste, socialine ir politine aktyviste, JAV feminizmo figūra – LRT.lt), ji iš pradžių mums pasakė „ne“. O mes jai – kaip tai ne? Juk ji parašė tą žymiąją esė „If Men Could Menstruate“ (angl. „Jei vyrai galėtų turėti mėnesines“). Tada filmavome su puikiąja Alisha Haridasani Gupta, kuri rašo moterų sveikatos temomis „The New York Times“ ir buvo viena iš mūsų eksperčių. Pasiskundžiau jai, kad Gloria Steinem pasakė „ne“, ji sako – palauk, aš pabandysiu. Ir bum, pavyko!
Menopauzė yra ir seksistinis, ir amžizmo tabu. O kas būtų, jei tiesiog pasakytume, kad šiuo metu išgyvename karščio bangas? Tai gyvenimo dalis. Dar daugiau – galime apversti požiūrį į menopauzę ir paversti ją galios iniciacija. Man tai kaip vyšnia ant torto. Tokia man buvo Omisade Burney-Scott, kuri yra mėnesinių gidė, ji „nekalbėjimą apie menopauzę“ pakeičia į galimybę pažiūrėti į tai kaip į iniciaciją. Ji sako, kad jei dar neturėjai menopauzės, tau dar ne viskas atsiskleidė šiame mistiniame pasaulyje. Kai baigiasi mėnesinės, yra kažkas, ko galima net laukti ir žiūrėti pozityviai.
– Kodėl, Tavo nuomone, šį filmą svarbu pažiūrėti visiems?
– Visada žinojome, kad šitas filmas yra visiems, nenorėjome išskirti vyrų, kurie niekada nepatyrė ir galbūt nepatirs mėnesinių. Ir tai visiškai pasiteisino. Po seansų ateina vyrai, o jų akyse – šiluma ir švelnumas. Jie niekada neturėjo progos sužinoti, kas vyksta su jų partnerėmis, su jų seserimis, mamomis.
Taigi mėnesinės buvo didžiausia paslaptis, tai aišku, kad vyrai nieko nežinojo, o pasižiūrėjus filmą atsiveria akys, norisi palaikyti partnerę. Pavyzdžiui, buvo vienas kulinaras, kuris pakėlė ranką per klausimų ir atsakymų sesiją po filmo ir pasakė norintis savo restorane sukurti meniu skirtingoms ciklo fazėms. Nuostabu! Įsivaizduokite, ateini į restoraną, jei PMS`ini – tau toks angliavandenių meniu ir t. t. Tokie dalykai. Iš tiesų tai yra 93 minutės, per kurias vyrai išmoksta daugiau nei per visą savo gyvenimą, tikėtina, apie moteris taip pat.
– Pokalbio pradžioje minėjai, kad įdomu, kaip Lietuvoje priims filmą. O kas suplanuota, galbūt vyks susitikimai, paskaitos?
– Mes net filmo pavadinimą išvertėme taip, kad būtų aišku. Nėra ko slėpti, reikia kalbėti apie mėnesines, man įdomu, ar Lietuva pasiruošusi. Matau, kad yra susidomėjimas, man įdomu, kokių pokalbių atsiras, kaip jie vystysis būtent dėl filmo.
O, kalbant apie paskaitas, filmo esmė buvo sukurti jį kaip „edutainment – educational entertainment“ (liet. „mokymas patrauklia, žaisminga forma“). Filme daug įdomių dalykų, jį žiūrėti smagu, ten tokios istorijos, o išeini po seanso ir supranti: koks įdomus dalykas yra mano kūnas.
Esame suplanavę seansų, susitikimų su paaugliais. Tokie seansai – mano patys mėgstamiausi. Taip smagu girdėti, kokie pokalbiai vyksta, matyti, kaip nušvinta akys tiek mergaitėms, tiek berniukams. Žinai, jei mes galime pradėti šitą pokalbį anksti, pakeičiam visą gyvenimą. Nereikia kentėti tyloje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
