Kultūra

2018.09.29 21:00

Siaubo filmai: kokios detalės priverčia drebėti iš baimės

LRT.lt2018.09.29 21:00

Filmų kūrėjai nuo pat kino atsiradimo pradžios naudojosi žmonių baimėmis, analizavo ir plėtojo jas savo kūriniuose. Siaubo filmai nepraranda savo populiarumo ir prikausto žiūrovų kino salėse dėmesį. Garsus kino kritikas Markas Kermode`as portalui bbc.com pasakoja, kokios svarbiausios detalės kuria išties gerą siaubo filmą.

Šiurpi vieta

Šiurpinanti vieta, kurioje vyksta veiksmas, yra vienas svarbiausių dalykų, verčiančių žiūrovus spurdėti iš baimės, sako Markas Kermode`as: „Siaubo filmuose herojai eina į tokias vietas, į kurias verčiau nekelti kojos. Tačiau jei to nebūtų, šie filmai taptų gerokai nuobodesni. Nuo pat vaikystės žmonėms kelia smalsumą pavojingos vietos, tai viena iš priežasčių, kodėl žiūrime siaubo filmus.“

Pasak M. Kermode`o, vienas iš „šiurpios vietos“ archetipų matomas Jano de Bonto 1999 m. filme „Šmėklos“ – kūrinyje pagal 1959 m. Shirley Jackson knygą „Namo ant kalvos vaiduokliai“ (The Haunting of Hill House).

Monstras

M. Kermode`as tvirtina, kad siaubo filmas negali apsieiti be monstro. „Siaubo filmams būtinas monstras, ar tai būtų Drakula, ar Fredis Kriugeris, klajojanti ar persekiojanti šmėkla, o gal plėšri pabaisa. Vienas geriausių ir garsiausių aktorių, įkūnijusių daugybę siaubo filmų pabaisų, buvo Lonas Chaney.“

Vienas žinomiausių L. Chaney vaidmenų – randuotasis „Operos fantomo“ (1925 m.) kompozitorius. Kaip pasakojama, filmo scenoje, kurioje herojė Kristina atidengia kaukę, dengiančią gąsdinantį kompozitoriaus veidą, žiūrovai salėje šaukė ir alpo.

Tačiau ne visi siaubo filmų monstrai pasižymi baisia išvaizda, pažymi M. Kermode`as. „Štai Roberto Blocho kūrinio „Psichopatas“ (1959 m.) pagrindinis veikėjas yra įkvėptas tikro Amerikoje siautėjusio žudiko Edwardo Geino, visiškai neišsiskyrusio išvaizda. Įdomu, kad E. Geinas įkvėpė ir daugybę kitų siaubo filmų kūrėjų.

Garsai

Garsai, sukurti siaubo filmams, turi didelės įtakos tam, kaip filmas paveiks žiūrovus. Kaip tikina, M. Kermode`as, didžioji dalis siaubo filmų, netekę juose skambančios muzikos ir kitų garsų, būtų visiškai nykūs. Šiurpinančią atmosferą sukuria tokios, iš pažiūros, smulkmenos, kaip girgždančių durų, duslaus artėjančio pavojaus garsas, o kartais – ir stingdanti tyla. Vaizdai yra galingi, tačiau būtent garsai papildo ir sukelia stipresnį įspūdį žiūrovams.

Vienas geriausių garso režisierių, pasak M. Kermode`o, yra Oriolas Tarrago. Daug populiarumo sulaukęs filmas, kurio garsu rūpinosi būtent O. Tarrago, – 2007 m. siaubo filmas „Prieglauda“ (The Orphanage).

Kurdamas šiam filmui, garso režisierius O. Tarrago iš tiesų vyko į kalnuose esantį atokų namą ir ten įrašinėjo garsus supančius pastatą ir išorės ir viduje. Jam pavyko įrašyti, kaip skamba žingsniai skirtinguose namo aukštuose, kybojimas ant medinių sijų, senų laiptų girgždėjimas ir kt.

Gaudynės

M. Kermode`as tvirtina, kad gaudynės yra bene geriausias įrankis, siekiant sukurti įtraukiančią istoriją: „Daug siaubo filmų būtent taip ir įtraukia žiūrovus – kyla vis didesnė įtampa, kai filmo monstras gaudo savo auką. Šiuo atveju ne tik auką, bet ir auditorijos dėmesį. Tai matome tokiuose filmuose kaip „Švytėjimas“ ar „Piktieji numirėliai“.

Gaudynės siaubo filme neprivalo būti greitos ir staigios. Filmai apie zombius, tokie kaip George`o Romero „Gyvi numirėliai“, parodo ilgai trunkančias ir lėtas aukos gaudynes. Siaubo filmuose išties daug lėtų ir monotoniškų monstrų, kurie savo aukas pagauna tik todėl, kad šios parkrinta silpnumo akimirką ar būna įspraudžiamos į kampą.

Kelionė

Siaubo filmai turi pasižymėti kontrastu. „Viena svarbiausių siaubo filmų savybių – dviejų skirtingų pasaulių sugretinimas. Turi susilieti tai, kas nauja ir kas sena, kas tamsu ir kas šviesu, kas gera ir kas bloga – čia svarbi kelionė iš vieno dėmens į kitą. Paprastai ši kelionė prasideda įprastame ir normaliame, visiems pažįstamame pasaulyje. Tik vėliau pereinama ten, kur prasideda mistiniai dalykai“, – aiškina kino kritikas.  

Tokio tipo filmuose grėsmė, teroras ir siaubas kyla iš neregimo, paslaptingo, anapusinio pasaulio. Visgi daug filmų rodo kelionę iš vienos realios vietos į kitą, o pastarojoje prasideda vykti kažkas baisaus, kaip kad atvykus į Drakulos pilį ar viešbutį Kolorado kalnuose (filme „Švytėjimas“).

Pagal užsienio spaudą parengė Virginija Sližauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.