Pirmąjį rugpjūčio vakarą lietuviškos elektronikos grupė „Golden Parazyth“ surengė koncertą žaliuojančiame svečių namų „Downtown Forest“ kieme Užupyje. Prieš koncertą grupės lyderis Giedrius Širka portalui LRT.lt sakė besidžiaugiantis naujais kolektyvo nariais: „Beprotiškas malonumas groti su kitais muzikantais, kurie tave supranta ir kartu daro gražius dalykus.“
Nuo 2006 m. aktyviai kurianti grupė dar praėjusiais metais prasitarė, kad nori eksperimentuoti naujose erdvėse ir muzikos garsais, pritaikyti erdves kūrybai ir išbandyti įvairias sostinės vietas. Kiek lyriškesnė „Golden Parazyth“ muzika jau skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje, Kongresų rūmuose ir Botanikos sode, todėl koncertas Užupyje įsikūrusiame medžių pavėsyje – dar viena nauja grupės patirtis.
Į „Downtown Forest“ kiemą trečiadienio vakarą susirinko beveik pusantro tūkstančio vilniečių, kuriems grupė dovanojo 16 kūrinių. Naujai su būgnais ir gitaromis skambėjo publikos pamėgti ir grupės skiriamaisiais ženklais tapę „Try Again“, „There`s No Past“, lyriškoji „Upė“, „Supasi Supasi“ ir singlas „Safe“, kurį grupė skyrė visoms moteriškos lyties atstovėms, o saulei nusileidus ir svečių namų kieme sužibus šviesoms, sugrota ir melodinga naujiena „Svajot palanku“.
Prieš skambant praėjusiais metais sukurtai dainai „Ant pasaulio krašto“ G. Širka juokavo, kad jei publika niekuomet nestovėjo ant pasaulio krašto, tai tuojau ten atsidurs.
Energingą pasirodymą pirmąjį rugpjūčio vakarą Užupyje papildžiusi sunkesnės muzikos garsais, „Golden Parazyth“ vakarą užbaigė daina „Plyta po plytos“, kuria ir pradėjo vakarą. „Ir nuo šiandien pasaulis priklauso tik mums“, – šiais žodžiais „Golden Parazyth“ išlydėjo beveik pusantro tūkstančio vilniečų į namus.
Prieš koncertą grupės „Golden Parazyth“ vokalistas G. Širka LRT.lt portalui pasakojo apie koncertą, atsinaujinusią grupės sudėtį ir naujas koncertines erdves.
– Koncertą rengiate naujoje erdvėje – Užupyje įsikūrusio „Downtown Forest“ kiemelyje, apsuptame medžių. Kodėl pasirinkote šią vietą?
– Joje jaučiuosi taip, tarsi kažkada jau būčiau buvęs. Dar vienas dalykas – grojame ant laiptų, todėl sumažėja atstumas tarp publikos ir atlikėjų, nes mus dažniausia skiria scena. Čia jos nėra. Šalia kalnas, kabo hamakai... Tai neįpareigojanti vieta, ji spinduliuoja gerą energetiką. Vilniuje daugiau tokių analogų nežinau.
– Pristatote tris naujas dainas. Galite daugiau apie jas papasakoti?
– Šiandien grosime dvi lietuviškas ir vieną anglišką naujieną. Jas šiandien pristatome ir tikriname, kaip reaguoja publika, ar jai patinka, ar ne. Viena iš jų – „Plyta po plytos“. Ją parašęs galvojau, kad tai neišbaigtas kūrinys, bet kai sugrojome su gyva grupe, kūrinys suskambėjo naujai. Tikiuosi, kad daina patiks visiems klausytojams ir laikui bėgant taps mūsų skiriamuoju ženklu. Tai nėra daina apie meilę, tai abstraktus kalbėjimas apie jausmus kiekvienam žmogui – mamai, tėčiui, draugui. Kita daina, atrodo, parašyta šiandienos lokacijai – „Svajot palanku“. Ji rami, svajinga. O angliška daina yra „Miss You“. Pristatyti naujas dainas yra sunkus darbas, nes jas reikia tobulai surepetuoti ir išbaigti.
– Seniau pasirodydavote tik su kolega Aurimu. Dabar scenoje esate penkiese. Kas papildė grupę „Golden Parazyth“?
– Prie mūsų prisijungė būgnininkas Aleksandras Rogoža, gitaristai Ernestas Germanovičius ir Marius Meilūnas, kuris taip pat yra ir pritariamasis vokalas. Toks branduolys susiformavo praėjusią vasarą ir manau, kad taip ir bus toliau. Kaip sportininkai sako, „esame formoje“, susigroję. Beprotiškas malonumas groti su kitais muzikantais, kurie tave supranta ir kartu daro gražius dalykus.
– Seniau buvote pristatomi kaip elektroninės muzikos grupė. Dabar prie skambesio prisideda ir būgnai, gitaros. Kaip patys save apibūdinate dabar?
– Pirmiausia, mes esame „Golden Parazyth“. Manau, kartais stilistikos netikslumas ar nepataikymas į rėmus ir traukia žmones prie mūsų. Mes niekur nepabėgome nuo elektronikos, o tik dar labiau susiejome įvairius žanrus ir viską sudėjome į muziką.
– Ar jaudinatės prieš šiandienos pasirodymą, gal turite savų ritualų?
– Svarbiausias ritualas – ramybė. Beprotiškai laukiu koncerto. Jaudinuosi mažiau, nes esame susigroję su grupe, pasitikime vieni kitais. Tas jaudulys labai sveikas. Ir nesvarbu, kiek būna žmonių, mes stengiamės atiduoti viską, kas įmanoma. Tarpusavyje su grupe daug diskutuojame ir tikimės, kad šiandien tas diskusijų vaisius patiks klausytojams. Pusantros valandos vasariškame prakaite tarp žaliuojančių medžių – juk tai nuostabu.
– Esate viena iš tų grupių, kurie praėjus tam tikram laikui negroja senų kūrinių. Kodėl nusprendžiate jų atsisakyti?
– Tos dainos nėra blogos ar nusibodusios. Kai sudarome programą matome, kad yra naujų kūrinių ir norime juos parodyti. Kartais daina neatitinka erdvės – kaip mėgstu sakyti, jeigu valgome desertą, po to nesinori kažko sūraus. Programa turi tarsi plaukti.
– Jau prieš metus kalbėjote, kad ieškote naujų erdvių koncertams. Grojote bažnyčioje, botanikos sode. Ar dar planuojate groti išskirtinėse vietoje?
– Rudenį grįšime į Šv. Kotrynos bažnyčią pristatyti naują albumą, nes toje erdvėje galime visiškai atskleisti savo muziką. Taip pat bandysime koncertą rengti Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre, kuris talpina maždaug 600 žmonių – norime išbandyti šią vietą, joje gera akustika. Norisi koncertuoti ten, kur žmonės mūsų ilgisi ir laukia.
