Bet kokioje medijoje kalbinami teatrologai periodiškai išgirsta klausimą: ar Lietuvos teatras yra europietiškas? Šiandien galime patvirtinti, kad taip ir yra: juk Lietuvos scenoje kuria daug Europoje gimusių bei reziduojančių kūrėjų.
Negana to, dalis jų pastaraisiais metais kone pretenduoja į „etatinių“ režisierių vaidmenis, nes yra kviečiami Lietuvoje kurti daugiau nei vieną kartą. Du spektaklius (tikėtina, kad tai – ne pabaiga) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė (ir būtent čia režisūrinę karjerą pradėjo) Lukaszas Twarkowskis. Ryšius su šiuo teatru jis užmezgė dirbdamas vaizdo menininku Krystiano Lupos spektaklyje „Didvyrių aikštė“, kuris buvo pirmas, tačiau ne vienintelis bene žymiausio lenkų režisieriaus darbas mūsų šalyje. Kelis spektaklius Lietuvoje statė (ir net pradėjo dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete) vengrų režisierius Árpádas Schillingas. Į Klaipėdą po du kartus grįžo Agata Duda-Gracz ir latvis Elmāras Seņkovas, o į Šiaulius – vokietis Nikolas Darnstädtas.
Vienu sėkmingiausių match‘ų mūsų šaliai tapo norvegų choreografas ir režisierius Jo Strømgrenas. Jo gastrolės Vilniuje prasidėjo dar ankstyvaisiais tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metais, o 2018-aisiais jis pirmą kartą pastatė spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bendradarbiavimas buvo išskirtinai sėkmingas – greta, regis, laimingos kūrybinės komandos, kūrinys buvo pastebėtas ir Lietuvos profesionalų. „Durimis“ pavadinto spektaklio autoriams tuomet skirti net keturi „Auksiniai scenos kryžiai“.
2023-iaisiais Strømgrenas Lietuvoje vieną po kito pastatė dar du spektaklius. Rugsėjį LNDT sceną išvydo „Ruletė“, o spalį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko „Feromonų“ premjera. Abiejuose vyrauja „stromgreniškas“ humoras, sugyvena žmogiškų pastangų absurdas ir susitaikymo lengvumas, abu lietuviškame kontekste primena feljetonus. Galima pamanyti, kad tęstinė režisieriaus kūryba Lietuvoje sėkmingai klesti. Tačiau žiūrėdami kūrinius chronologine tvarka, pastebime, kad kiekvienas jų primityvesnis už pastarąjį.
„Ruletėje“ reikšmingą vaidmenį atliko besisukanti scena, leidusi dinamiškai keisti veiksmo erdves ir laviruoti tarp asmeninės (miegamojo), darbo (kabineto) bei viešosios (gatvės kampas). Drauge su aktoriais Strømgrenas pasakojo istoriją apie narkotinių medžiagų poveikį. Vis dėlto, socialinės potekstės „Ruletėje“ nematyti. Žmogaus poreikis svaigintis pasirinktas kaip išeities taškas, o tada, komandai žaidžiant, išplėtota, ką svaigulys padeda ar trukdo atskleisti. Galiausiai matyti, kad „Ruletėje“ svarbiausia ne svaigulys, o užslėpti troškimai, kurie ir daro žmones juokingus. Tiksliau, juoką kelia absurdas, kylantis nesutampant norams ir elgesiui, kuriuo siekiama tuos norus įgyvendinti.
Nors „Feromonų“ atmosfera ir humoras artimi „Ruletei“, stilistiškai spektaklis visai kitoks. Be to, dar tolimesnis „Duryse“ matytam Strømgrenui. „Feromonų“ aprašyme nurodyta, kad Panevėžio premjera – tai vadinamoji nuotraukos drama, atitinkanti kadaise moterų žurnaluose populiarią rubriką. Didžiuma vaizdinės spektaklio išraiškos sudėta į beveik visą galinę sieną dengiančiame ekrane rodomas nuotraukas, kuriose užfiksuotos emocijos, situacijos, siužetai ir asmenybės. „Feromonai“ – tai spektaklis apie pažinčių programėlėse partnerių ieškančius žmones. Tik ne pasimatymų programėlėse („Tinder“, „Bumble“ ir pan.), o rimtesnių algoritmų programose, kuriose partneriai suvedami atsižvelgiant į jų anketose nurodytus pomėgius, charakterių savybes ir prioritetus. Čia pradedama iš kitos pusės, nei įprasta gamtoje: iš pradžių patikrinamas vidinis suderinamumas ir tik tada žmonės suvedami patikrinti, ar suveiks ir feromonų tinklas.
Spektaklį pradeda restorano padavėjai Ieva (Brikė) ir Mindaugas (Ancevičius), pristatantys savo tyrimą. Iš pradžių jie papasakoja apie keturis žmones: dviem iš jų yra apie dvidešimt metų, o kiti du artėja link penkiasdešimties. Ieškodami partnerių jie visi užsiregistruoja interneto svetainėje, kurios algoritmai žmones suporuoja ir atveda į minėtą restoraną. Intrigą sukuria trumpas elektros gedimas, dėl kurio programa nesuveikia, kaip turėtų, tad brandi, demonstratyvi moteris patenka į pasimatymą su tuštoku ir nepatyrusiu jaunu vaikinu, o drovus vidutinio amžiaus ginekologas atsiduria prie stalo su ką tik iš oficialios paauglystės išlipusia mergina. Visgi feromonai turi savo algoritmus ir kurį laiką atrodo, kad nesusipratimas suvedė išties artimas sielas. Kita vertus, greitai paaiškėja, kad sielos ne tiek yra, kiek nori būti artimos.
Kaip ir kituose „lietuviškuose“ Strømgreno spektakliuose, juoką „Feromonuose“ kelia neatitikimas tarp standarto ir realybės, tarp to, kaip žmonės įsivaizduoja save reprezentuojantys, ir to, kaip tą reprezentaciją mato aplinkiniai. Pažinčių programa – kaip kad narkotikų vartojimas „Ruletėje“ – čia tėra išeities taškas. Iš tiesų „Feromonuose“ pasakojama apie troškimą mylėti ir surasti tam tinkamą žmogų.
Visuose trijuose spektakliuose Strømgrenas palaiko lengvo absurdo atmosferą ir remiasi ta pačia formule: pasirenka abstrakčią, tad masėms aktualią temą, kurią reprezentuoja konkretus objektas, o jai plėtoti renkasi išraišką, kurią apibrėžia scenografijos ir vaidybos koncepcijos santykis. Vis dėlto, naũjos norvego premjeros Lietuvoje negilina jo meno patyrimo. Priešingai – spektakliai pamažu primityvėja, tarsi būtų skiriama vis mažiau laiko tyrinėti pasirinktus reiškinius. To rezultatas – stinga turinio prasmės, kuri tinkamai neužpildo minėtos Strømgreno formulės. Su kiekvienu Lietuvoje statytu kūriniu mažėja siužeto labirintų, daugėja žodžių (Panevėžyje lietuvių kalba yra reikšmingas išraiškos elementas, nors paprastai Strømgreno atlikėjai kalba nonsensine kalba), o spektaklio visuma seklėja. Strømgreno spektakliuose pastaroji problema matoma itin aiškiai. Jo kūriniai paprasti, lengvi, jaukūs ir drauge šiek tiek nepatogūs, tad mažiau dėmesio skiriant intrigą palaikančiam nepatogumui, spektakliai nuslysta į nieko reikšminga nesukuriančius pasibuvimus ir gresia prarasti pusiausvyrą.
Be abejo, tokie kūriniai tenkina lengvos vakaro pramogos poreikį. Strømgreno kūryba optimistiška, viltinga, smagi, saikingai graudi. Tai – šio kūrėjo šaknys, kurias jis įleidžia bet kuriame pastatyme.
Tik stebint trečią iš eilės to paties iš užsienio atvykusio režisieriaus spektaklį, grįžta ne kartą sau užduotas klausimas: kiek toks tęstinumas naudingas vietiniams? Yra teigiančių, kad svarbu kviesti tuos pačius režisierius, nes tai padeda augti publikai ir atlikėjams, kurie vis geriau pažįsta menininkų priemones ir sėkmingiau įgyvendina tikslus. Tačiau realybė tokia, kad nėra daug užsienio režisierių, kurie Lietuvoje būtų pakartoję ar pranokę pirmojo savo pastatymo šioje šalyje sėkmę.
Tai nereiškia, kad Lietuvoje nereikia užsienio kūrėjų. Juk toks pasirinkimas, kaip jau minėta, leidžia laikyti Lietuvos teatrą objektyviai europietišku. Tačiau iš šalies žvelgiant į pačių menininkų kelią mūsų šalies scenose, ryškesnio progreso beveik nematyti. Pirmąkart atvykę jie sužavi teatro mėgėjus ir profesionalus ne tik (sėkmės atveju) savo darbo kokybe, bet ir Lietuvos teatrui nebūdingomis formomis. Atvykus darkart, vietinių percepcija ir reikalavimai būna pakitę: dingus staigmenos faktoriui, tikimasi išskirtinės gelmės ir ryšio. Jei to negaunama, bendras kūrėjo, atlikėjų ir publikos augimas neįvyksta.
Ir Strømgrenas čia nėra išimtis. Jis – tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kurių, tikėtina, daugės ir toliau.
