Dailininkas Paulius Šliaupa ir belgų tapytojas Manu Engelenas Vilniaus rotušėje ir Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ sujungė dvi parodas: Paulius – „Lyg naktis sapnuotų dieną“ ir Manu – „Agency of Matter“. „Meno nišoje“ Pauliaus paroda dar tęsiasi iki mėnesio pabaigos. Pirmajam neišsenkamas įkvėpimas ateina iš gimtojo Bartelių kaimo (Varėnos r.) dangaus šviesulių ir geologinių uolienų grožio, antrasis mėgaujasi belgiškos padangės kosmoso peizažu.
– Pauliau, poakademinės rezidencijos programa Belgijos mieste Gente, pernai Briuselyje laimėtas „ArtContest22“ jaunųjų Belgijos menininkų konkurso pagrindinis prizas, o neseniai – pagrindinis Briugėje vykusio konkurso „INPUT / OUTPUT 2023“ prizas. Trofėjai – tarsi iš sporto varžybų.
Paulius: Vis dėlto didžiausias trofėjus – tai rezidencijose sutikti žmonės – kolegos menininkai, buvimas su kuriais toje meninėje laboratorijų kasdienybėje, įskaitant ir paprasčiausią buitinę aplinką, praplečia akiratį, leidžia ir giliau, ir plačiau pažvelgti į pasaulį, konstruoti jį pagal savo vaizduotę ir dekonstruoti taip pat, kaip diktuoja išmonė. Negana to – tie sutikti žmonės, įskaitant rezidencijų kuratorius, dėstytojus, profesorius, teikia didelio įkvėpimo. Būtent rezidencijoje Gente susipažinau su Manu, su kuriuo gera tylėti ir gera klausytis jo aistringai mušamų būgnų – toks Manu laisvalaikio hobis. Iš pirmo žvilgsnio jis – itin tylus, net meditatyvus žmogus, tačiau sieloje veržiasi ugnikalniai. Tiesa, prieš tai (praėjo jau gal pora metų) į Lietuvą buvau pakvietęs švedų menininką Finną Antoną Örstrandą, su kuriuo kartu „Meno nišoje“ eksponavome parodą „Žemės drama“, kuria leidomės į šiuolaikinio žmogaus kelionę peizaže, gilinomės į jo santykį su gamtine tikrove.
Gente mano dėmesį patraukė Manu kuriamos aštuonkampės drobės. Įdomiausia, kad tarp mano ankstesnių darbų taip pat buvo atliktos kelios tos pačios geometrinės formos drobės. Taigi šis sutapimas, atsitiktinumas ir nustebimas tapo pretekstu artimiau susipažinti su Manu kūryba. Dar stipriau mudu, kaip menininkus, suartino kelionė į Portugaliją: nors tuo metu pasaulis išgyveno koronaviruso pandemiją, tačiau pataikėme į periodą tarp pirmos ir antros pandemijos bangų, tad vaikščiojome po galerijas, muziejus, kalbėjome, tylėjome.
– Manu, gyveni ir kuri Belgijos flamandiškoje dalyje – Levene, esi dviejų aukštųjų meno mokyklų absolventas, tavo darbų yra įsigijęs Gento šiuolaikinio meno muziejus, privatūs flamandų kolekcininkai, šiuo metu atstovauji Antverpeno galerijai „Ponti“...
Manu: Skirtingai nei Paulius, kuris už mane jaunesnis visu dešimtmečiu ir kurio kūrybos objektyve sumaniai vienijama ir tapyba, ir skulptūra, ir videomenas, ir fotografija, – aš renkuosi išskirtinai tapybą, ir tuo įsitikinote Vilniaus rotušėje eksponuotais mano darbais, kurie vienija bendrą parodą, pavadintą „Agency of Matter“, ir yra dalis mudviejų su Pauliumi bendros ekspozicijos. Diena – naktis, šviesa – tamsa: šios opozicijos tampa tarsi dar vienu bendru vardikliu, kuris atspindi mudviejų su Pauliumi labai panašų meninį žvilgsnį į pasaulį. Tik jis gal labiau jaučia žemės trauką ir jautriau pastebi nematomus stebuklus arčiau savęs, o aš būnu apsėstas įvairių energijų – mechaninės, cheminės, kuria per geometrines formas ir spalvas mėginu suprasti, iš ko susideda mūsų pasaulis, kuris yra kaip tam tikros reakcijos ir kurį taip poetizuojame. Daugelis sako, kad mano paveikslai – gryna abstrakcija. Tačiau ne visai tiesa, nes kuriu tai, ką esu patyręs per konkrečius objektus ar reiškinius. Pirmiau gimsta konkretus vaizdas, konkretus figuratyvas, o tik paskui leidžiu vaizduotei jį abstraktinti ir purškiamų dažų potėpiais paverčiu spalvą energija, jei norite, galima sakyti, tam tikra aura, kurioje švelni nostalgija susipina su tam tikra doze humoro.
– Manu, esi gimęs šalyje, tiksliau – jos flamandiškoje dalyje, kur menas gyvybingai alsuoja nuo 16 amžiaus, ir į Gentą, Briugę, Antverpeną sutraukia milijonus jo gerbėjų.
Manu: Kai gyveni labai arti ir kasdien esi šalia Peterio Paulio Rubenso, Anthonio van Dycko ar Pieterio Bruegelio palikimo, atrodo, kad esi organiškai suaugęs su ta kultūra ir laikai ją muziejine kasdienybe ir tiek neįsijauti kaip istorinį meną vertinantis turistas. Tačiau akivaizdu, kad tavo paminėti miestai bent jau muziejuose ir kai kurių statinių architektūrinėse formose turi išlaikę 16 amžiaus atmosferą. Tik negalėčiau atsakyti, kaip tai mane tiesiogiai veikia.
Savo kūryboje naudoju fizikos mokslų tyrinėjamus reiškinius, geometrines formas. Nors nesu šiuolaikinių technologijų žinovas, tačiau jų artefaktai, fragmentai neretai tampa priemonėmis, padedančiomis įsitraukti į jutiminį pasaulį. Štai kodėl industriniai objektai, kaip, tarkime, generatoriai, turbinos, transporto priemonės, ypač lėktuvai, tam tikrais fragmentais tampa ant drobės reiškiamu poetiniu pasakojimu, kurį stiprina mano aistra keliauti, patirti skrydžio ir greičio pojūtį. Kita vertus, industrinis pasaulis mane supo nuo vaikystės, nes tėtis buvo lėktuvų pilotas, kartu eidavome žiūrėti sportinių ar pramoginių aviacijos renginių, lankydavomės aviacijos parodose, kur tarp lėktuvų modelių galėdavai pasiklysti, – visa tai man atrodė magiška. Ir iki šiol ta magija liko – pakilimo ir nusileidimo takas visada, net žiūrint į jį, kai nieko nevyksta, kelia stiprių pojūčių. Matyt, neatsitiktinai prieš keturiolika metų savo diplominiam bakalauro darbui Haselto meno akademijoje pasirinkau reaktyvinio lėktuvo F84 fiuzeliažą, jį supjausčiau į penkias nevienodas dalis ir pateikiau kaip skulptūrinę kompoziciją.
Paulius: Gyventi ir studijuoti istoriškai turtingame meno flamandų krašte – ir tam tikra privilegija, ir įkvėpimas. Flamandų tapybos gerbėjams norėčiau priminti, kad Peterio Paulio Rubenso namas-muziejus Antverpene po rekonstrukcijos galutinai duris atvers tik 2027-ųjų vasarą, kai bus švenčiamas šio flamandų baroko dailininko 450-asis gimtadienis, tačiau dalis fasado ir sodas bus lankomas jau nuo šios vasaros. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiuolaikinis menas neturi nieko bendra ir yra šviesmečiais nutolęs nuo klasikinio, tačiau taip šimtu procentų nėra, nes niekada nežinai, iš kur ateina viena ar kita idėja, kaip tavo sąmonėje transformuojasi klasikiniame mene matyta šviesa, spalvos, formos. Net jei tas menas gimtų iš bepiločiais lėktuvais sugaudytų vaizdų, kuriuos paskui naudoji kaip medžiagą naujam kūriniui. Kartais gamtoje pagautas vienas šviesos ir šešėlio žaismas tau tampa aukso vertės nematerialiu elementu. Štai virš gimtojo Bartelių kaimo užfiksavau užšalusį ar pusiau užšalusį ežerą – tokių vaizdų pavyko užfiksuoti, kad plika akimi niekada neįžvelgsi. Vėlgi paralelė: Manu lėktuvų pasaulis, ateinantis ir vaikystės, jo mėginimai pagauti erdvių spalvas ir mano šiandien valdomi bepiločiai, ieškantys šviesos ir geometrinių abstrakcijų gamtoje, liudija labai panašią mudviejų kūrybinę stichiją ir panašų žvilgsnį į pasaulį.
Visada labai laukiu snieguotos žiemos Barteliuose – baltos spalvos, visų spalvų pradžios. Esu tiesiog apsėstas proceso, kaip vaizdų kūrimo technologijos grumiasi su balta spalva ir kiek joje randa pasakiškų dalykų. Čia kiekvieną akimirką nežinai, kas sušvis, ir ta nežinia be galo masina. Kai matai, kaip tavo bepilotis bejėgiškai grumiasi su pūga, gaudydamas baltos spalvos stichijas ir niuansus, – vien jau tai atrodo kaip meno kūrinys. O vasarą didelis malonumas stebėti ir fiksuoti, kaip smėlyje atsispindi dangus, kaip keičiasi atspalvių sluoksniai, ir tau kyla pagunda šią optinę alchemiją perkelti į paveikslus.
– Metaforiškas parodos pavadinimas „Lyg naktis sapnuotų dieną“ – tarsi iš poezijos rinkinio.
Paulius: Keisdamos pavidalus metaforos mene keliauja labai spontaniškai. Kartais vienos meno rūšys įkvepia veikti kitas. Keturiolikos nedidelių darbų ciklą, sukomponuotą netaisyklingos arkos forma, kai gruntuotu tarsi sukerpėjusiu reljefiniu paviršiumi keliauju nuo intensyvios sodrios žalios iki melsvai pilkšvų monochrominių atspalvių, pavadinau „Kelias“. Tai gali būti ir kelionė metų laikais, kelionė paros metu, o gal tai apskritai žmogaus dvasinės būsenos kelionė? Šiam ciklui atsirasti įkvėpė to paties pavadinimo 2006-aisiais sukurto amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy romanas „Kelias“, kuriame apokaliptiškai ir hipnotizuojamai perteikiamas griuvėsiais ir pelenais virtęs pasaulis, žmoniją ištikęs košmaras. Knygoje tėvas ir sūnus klajoja po postapokaliptinę Ameriką, padengtą pelenais, be gyvybės ženklų. Jų kelionės tikslas – pasiekti vandenyną. Sukrečiantis kūrinys – tarsi orientyras, atskleidžiantis du polius: tai, ką geriausio ir ką blogiausio žmonija gali sukurti.
Manu: Mano paveiksluose, skirtingai nei Pauliaus kūryboje, nedominuoja monochrominės spalvos, jos reikalingos tiek, kad pailiustruotų intensyviai ryškias. Esu tiesiog apsėstas raudonos spalvos ir visų jos niuansų – nuo gelsvėjančios iki artėjančios prie violetinės. Žinau, Paulius retai kada jas renkasi. O man pasaulis – tai tarsi degantis dangaus kūnas, kurio liepsnos sukuria tūkstančius dar kitų pavidalų ir vaizdinių.
Paulius: Vaizduojamajame mene man labai svarbu garsas. Kurdamas vaizdo filmus, neretai pasitelkiu Belgijos muzikų kūrybą. Paminėčiau kolaboraciją su kompozitore ir akordeonininke Suzan Peeters, taip pat su dainų kūrėju Siebe Thijsu. O štai kūrinys „Dykuma“, kurį eksponavau Rotušėje, gimė keliaujant po vieną iš Egipto dykumų, ten sutikau vieną menininką, kurio draugė – dainininkė. Taigi mūsų pažintis tęsėsi tuo, kad ji specialiai mano darbui įdainavo dainą apie gyvenimą dykumoje. Vienam didesnių šio parodos kūrinių – „Vienuolis“ – muziką sukūriau pats, įrašydamas žiemos garsus, kai mikrofonas gaudo įvairius iš aplinkos atkeliaujančius garsus, kai jis vos vos liečiamas pirštų pagalvėlėmis, kai intensyviau glostomas, kai švelniai švilpiama, šnabždama... Tai pavadinčiau garso peizažais. Už juos turbūt nėra paveikesnės muzikos, kuri galėtų iliustruoti vaizdo filmą, tapybos ar skulptūros darbą. Kai lankiausi meno rezidencijoje Islandijoje, pajutau, kad šiame krašte tiek daug unikalių aplinkos garsų, kuriuos girdi ausis, tačiau kurių neįmanoma perteikti techniškai. Net ir visagaliame skaitmeniniame amžiuje. Panašiai ir su spalvomis: niekada šimtu procentų nepaėmiau tos, kurią autentiškai matau gamtoje. Manau, kad menininkas visada pralaimės, kad ir kaip mėgintų pergudrauti gamtą.
Vienas brangiausių garsų – senelio balsas, kurį įrašiau savo kūrinyje „Senelis“. Prieš pat koronaviruso pandemijos karantiną filmavau naktinį Briuselį ir, apimtas švelnios nostalgijos, paskambinau seneliui, mes kalbėjomės telefonu, prisimindami, kaip važiavome iš Vilniaus į kaimą, ir jo silpstantis regėjimas tapo vairavimo kančia, tačiau sutemus, kai kelią apšviesdavo pralenkiančios ar priešpriešais atlekiančios mašinos, jis pasijusdavo vėl geriau matąs. Taigi Briuselio megapolis ir senelio balsas iš Lietuvos kaimo man tapo tarsi nedalomo pasaulio simboliu. Labai didžiuojuosi šiuo kūriniu.
– O sapnai?
Paulius: Retai kada atmintyje užfiksuoju tai, ką sapnavau. Greičiausiai pamirštu vos tik prabudęs. Tačiau tai, ką pagauna skriedamas bepilotis, – štai apie tuos vaizdus galėčiau pasakyti: „O, kaip norėčiau visa tai susapnuoti...“ Ir tai nutinka, kai su juo skrendu artėjant prieblandai, vadinamai vilko valandai. Štai tada, kai bepilotis fiksuoja pusiau užšalusį, pusiau dar gyvą ežerą, kai maišosi ledo lytys, sniegas ir vanduo, kai temstanti šviesa gaubia properšas, pamačiau... „dinozaurus“. Tai buvo vaizdai iš mūsų pirmapradžio pasaulio. Argi čia ne stipriau už sapną?
O įkvėpimas dažniausiai gimsta labai netikėtai. Pernai vėlyvą rudenį atvykau į menininkų rezidenciją nedideliame Nyderlandų mieste Enschedėje, šalia Vokietijos sienos. Mėginau gaudyti vaizdus bepiločiu, tačiau pernelyg sutvarkyta ir išpuoselėta aplinka buvo tokia sterili, kad negavau to, ką galėčiau panaudoti savo kūryboje. Taigi steriliame mieste viskas buvo taip suplanuota, kad atrodė nebėra nė mažiausios erdvės atsitiktinumams, netvarkai, chaosui. Gamta čia taip urbanizuota, kad net prie takelių sustatyti ženklai, perspėjantys „Nenulipti nuo tako“ atrodė, kaip kažkoks įkalinimas kažkokioje teritorijoje, atrodė, kad visos žmogaus judėjimo trajektorijos jau seniai kažkieno nubrėžtos. Jaustis laisviau galima buvo tik pasitelkus vaizduotę ir technologijas. Taigi pradėjau skenuoti mišką, studijų pastatą, Enschedės miestą ir visur vaikščiojau virtualiai. Tai pastūmėjo konstruoti trimačius modelius: taip gimė mano miško pasaulio gyventojai, organinių medžiagų formos. Mikropasaulis virto makropasauliu. Skaitmeniniai modeliai, gyvenę virtualioje erdvėje, buvo atspausdinti ir tapo parodos dalimi.
Manu: Man kaip sapnas buvo viešnagė Pauliaus tėviškėje, Bartelių kaime. Atvažiavus į jį, pirmą dieną mus pasitiko didžiulis snygis, keliai pasislėpė po storu sniego sluoksniu ir niekur nebegalėjai įžvelgti provėžų – pirmą kartą gyvenime aplink save mačiau tiek daug akinamos baltumos. Buvau sužavėtas tradicine lietuviška Pauliaus troba, kurios kieme stovėjo koplytstulpis, sakralus kūrinys, ir nustebau sužinojęs, kad kaime gyvena tik penki žmonės. Merkinė ir jos neįprastos struktūros piramidė suteikė peno dar kartą permąstyti apie pasaulio įvairovę, o tradicinis lietuviškas maistas Zervynose ir ilgas žygis apsnigtu mišku atrodė iš tikrųjų kaip sapnas.
