Visuomenei pristatyti senieji Šeduvos bažnyčios vargonai – vieni iš nedaugelio iki šių dienų išlikusių barokinių vargonų. Jais atlikti lietuvių ir Vakarų Europos kompozitorių kūriniai.
Šeduvos bažnyčios istorija siekia 16 a. ir mena karaliaus Žygimanto Senojo laikus. Ne kartą nukentėjusi nuo gaisrų, bažnyčia 1905-aisiais rekonstruota ir įgavo formas, išlikusias iki šių dienų. Vargonai pagaminti 18 amžiuje. Tai vienas iš nedaugelio iki šių dienų išlikusių barokinės vargondirbystės pavyzdžių.
„Jie padaryti apie 1790 metus. Gali būti, kad Vilniaus meistro Mikalojaus Jansono. 19 amžiaus pabaigoje vargonai iš esmės buvo perdaryti meistro iš dabartinės Latvijos teritorijos Jekabpilio miesto Friedricho Weissenborno. Iš senojo barokinio instrumento išliko tik fasadiniai vamzdžiai, jie sustatyti dabartiniame instrumente ir galbūt keletas medinių vamzdelių“, – pasakoja vargonų istorikas, restauratorius Girėnas Povilionis.
Vargonai – ypatingas instrumentas. Fasadas esą neatspindi nė dešimtadalio šio instrumento. Tai milžiniškas organizmas. Vargonus sudaro apie tūkstantį įvairaus dydžio alavo ir švino lydinio vamzdžių, dumplės, griežykla ir kitos dalys. Vargonais griežiama kaip styginiu instrumentu. Šeduvos vargonais šį kartą griežti lietuvių ir Vakarų Europos kompozitorių kūriniai.
„Į vargonus sudėta visa technologijų pažanga, visa galimybių paletė. Ne į kiekvieną, aišku, instrumentą. Čia, Šeduvoj, yra instrumentas, kuriam daugiau kaip šimtas metų, dėl to sandara paprasta. Bet modernūs instrumentai turi daug galimybių, mums sunkiai įsivaizduojamų. Jie gali išgauti įvairiausių tembrų. Gali pagroti vienu metu labai aukštus ir žemus garsus“, – sako Nacionalinės vargonininkų asociacijos pirmininkas Balys Vaitkus.
Lietuvoje priskaičiuojama apie keturis šimtus istorinių, iki Antrojo pasaulinio karo pagamintų vargonų. Daugelio būklė – prasta. Groti galima vos dešimtadaliu. Ateityje išsaugoti vargonus bus vis sunkiau, nes vargondirbių šalyje belikę tik keli. Šio amato specialistai Lietuvoje neruošiami.
„Stengiuosi gaivinti vargondirbystę, tačiau bendrame Lietuvos kontekste šis amatas yra mirštantis, nes vargondirbys, kaip ir kunigas, turi turėti pašaukimą. Tai amatas, kuris susideda iš daug skirtingų dalių. Turi išmanyti odininkystę, stalininkystę, metalo liejimą, muzikinius dalykus, turi mokėti groti, viską sukoordinuoti“, – kalba vargonų istorikas, restauratorius G. Povilionis.
Šeduvoje surengta paskaita apie vargondirbystę – paskutinis ciklo „Senieji miestų amatai“ renginys Radviliškio rajone.
„Šių metų renginiai skirti seniesiems miesto amatams. Norime, kad miestiečiai žinotų savo istoriją, savo tapatumo ženklus, todėl vienas iš renginių yra pasirinktas Šeduvos bažnyčioje, supažindiname su vienu iš svarbiausių paveldo objektų – vargonais. Šeduvos miestui tai yra svarbus paveldo objektas“, – pasakoja Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio vadovė Laura Prascevičiūtė.
