„Buvo būtina nužudyti mergaitę, todėl nusprendėme ją paskandinti“, – savo 1942 m. pradėtame dienoraštyje rašo Aharonas Pickas, gydytojas, miręs Šiaulių gete prieš pat jį likviduojant, o geto kalinius išsiunčiant į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Prieš karą Šiauliuose gyveno apie 8000 žydų, po jo liko vos keletas šimtų.
LRT.lt siūlo susipažinti su prarastu Lietuvos žydijos pasauliu. Ciklas „Prarastas Lietuvos žydų pasaulis“ siekia supažindinti ne tik su Lietuvos žydų pasauliu, bet ir su žmonėmis, kurie padėjo Lietuvos žydams Holokausto metu.
Okupacinei nacistinės Vokietijos valdžiai išleidus įsakymą, kad žydai gete negali „daugintis“, gimęs vaikas buvo laikomas pavojumi visiems: šeimai, bendruomenei, aplinkai. Pavojumi buvo laikomi ir negimę vaikai, tad geto vyresnieji skatino ir reikalavo iš moterų darytis abortus. Reikėjo rinktis „mažesnį“ blogį, t. y. vieno žmogaus, o ne kelių mirtį. Gimusius vaikus buvo bandoma nuodyti morfijumi. Dažnai nepasisekdavo, tad atrastas „efektyvesnis būdas“. Lietuvą dienoraštyje A. Pickas vadino „savo tėvyne“.
Ilgus metus A. Picko dienoraščių knyga gulėjo jo sūnaus lentynoje, Izraelyje. Po sūnaus mirties išleista hebrajiškai, o anglų kalba pasirodė visai neseniai. Knyga rankraštis virto Gabrielio Laufnerio ir Andrew Casselio dėka. Šie žmonės vertė ją iš hebrajų kalbos tam, kad papasakotų mažai kam žinomą Šiaulių geto istoriją.
„Užrašai iš skerdyklos slėnio“ (angl. Notes from the Valley of Slaughter) – tokį pavadinimą dienoraščiui ir memuarams suteikė vertėjai.
Užrašus skaityti sunku: ir dėl chirurgiško gydytojo žvilgsnio ir dėl sunkaus turinio. Ne tik žiaurus nacių elgesys gniaužia kvapą, bet ir gydytojo prisiminimai apie žydų bendruomenės būsenas iki karo. A. Pickas atveria tarpukario Šiaulių pasaulį, kuriame – lietuvių neapykanta žydams, šnabždesiai apie pogromus, ištaros apie „Lietuvą lietuviams“, nuolatinė įtampa ir nepriteklius gete ir į save nebepanašūs žydų bendruomenės žmonės. Žinant, ką patiems bendruomenės nariams reikėjo padaryti dėl išlikimo, jų būsena atrodo sunkiai įsivaizduojama.
„Buvo tarsi netekę veidų“, – cituoja dienoraščio autorių A. Casselis.
LRT.lt kalbino vieną iš vertėjų, A. Casselį, kuris lankėsi Šiauliuose, buvusio geto teritorijoje, Ch. Frenkelio viloje.
– Kas jus sieja su gydytoju Aharonu Picku? Kodėl ėmėtės į anglų kalbą išversti jo parašytą dienoraštį?
– Aharonas Pickas ir mano senelis buvo draugai, rinkę įvairias žydiško folkloro dainas. Tuo metu Sankt Peterburge žydiškų žurnalų redaktoriai prašė visos carinės Rusijos imperijos žydų šias dainas ir pasakojimus rinkti. Senelis ir A. Pickas – Kėdainių žydai. Tuo metu intelektualams buvo populiaru sieti save su masėmis, t. y. ieškoti būdų jas suprasti. Mano senelis, A. Pickas ir jo brolis keliavo po Kėdainių regioną, rinko tradicinių žydiškų dainų žodžius, juos užrašydavo ir siųsdavo į Sankt Peterburgą, o dainos buvo publikuojamos knygoje rusų kalba „Žydiškos liaudies dainos Rusijoje“. Knyga publikuota 1901 m. Knygoje, jei gerai pamenu, užfiksuota apie 350 įvairių žydiškų liaudies dainų. Maždaug 40 proc. iš šio skaičiaus surinko mano senelis, A. Pickas ir jo brolis. Knygoje matomi ir judviejų vardai. Žydiškų liaudies dainų surinkimas – jų jaunystės projektas. Tiesa, 1904 m. mano senelis emigravo į JAV.
O štai A. Picko, turėjusio tradicinį žydišką išsilavinimą, susidomėjimas religija menko. Jo tėvai norėjo, kad jis taptų rabinu. Kur kas labiau jį domino mokslas ir sekuliarūs šio pasaulio dalykai. Išvykęs iš Kėdainių, jis šiek tiek mokėsi Šiauliuose (A. Pickas užsimena ir apie trumpą laikotarpį gyvenimo Vilniuje – LRT.lt), o vėliau studijavo Paryžiuje, medicinos mokykloje. Pirmąjį pasaulį karą A. Pickas praleido Paryžiuje.
Kai išvažiavo iš Lietuvos, šalis dar buvo Rusijos imperijos dalis, o štai grįžęs jis jau rado nepriklausomą Lietuvą. Grįžęs į Šiaulius, tapo gydytoju. Juo dirbu 16 metų pagrindinėje Šiaulių ligonėje, vadovavo keliems ligoninės skyriams. Bedirbdamas ligoninėje Aharonas ir rašė. Jis buvo aktyvus Šiaulių žydų bendruomenės narys – tuo metu Šiauliuose gyveno apie 8000 žydų. Buvo mokyklų, klubų, senelių namų – jis dalyvavo ir šiose veiklose.
Pirmosios sovietinės okupacijos metu A. Pickas buvo iš darbo atleistas iškart. Buržuazija jiems nebuvo priimtina.
– Gydytojas A. Pickas buvo laikomas buržuazijos dalimi?
– Taip, tikrai taip. Tuo metu jo sūnus jau buvo tokio amžiaus, kad galėjo studijuoti universitete. A. Pickas prisiminimuose rašo, kad jo vienas iš didžiausių troškimų – puikus sūnaus išsilavinimas. Sūnus bandė įstoti į Vilniaus universitetą, bet buvo nepriimtas. Šiuos išgyvenimus A. Pickas aprašo ir savo prisiminimuose, pavyzdžiui, kelionę traukiniu į Vilnių ir savo prašymą priimti sūnų į universitetą. Jis padarė viską, ką tik galėjo, stengėsi pasinaudoti ir visais turimais ryšiais, kad sūnus būtų priimtas į universitetą. Jam pavyko. Universiteto vadovai pakeitė savo sprendimą – sūnus galėjo studijuoti.
Tad 1939 metus sūnus praleido Vilniuje, o A. Pickas su žmona liko Šiauliuose, bet sovietai konfiskavo jų namą. Tiesa, nežinau, kur tiksliai Šiauliuose jis buvo, bet namai buvo puikūs – šešių kambarių. Dalį namų užėmė ir A. Picko gydytojo darbo kabinetas, kur jis priimdavo ir pacientus. Jis aprašo šiuos įvykius.
Apie sovietus A. Picko nuomonė daugialypė: jis supranta, kad sovietų valdžia yra siaubinga, kvaila, korupcinė. Jam visiškai nepriimtina tai, kaip valdomas miestas jiems paėmus valdžią, bet, jis sako ir puikiai supranta, kad Lietuvos kryptimi tuo metu juda Adolfas Hitleris. A. Pickas suvokia, kad tam tikra prasme sovietinė valdžia apsaugo jį ir jo šeimą nuo to, kas, jis nujaučia, bus tik dar blogiau. Dienoraštyje galima išskaityti sudėtingus klausimus ir jausmus šiuo atžvilgiu.
– Didžioji dalis A. Picko memuarų, žinoma, susiję su Šiaulių geto periodu ir Holokaustu. Tačiau jis taip pat aprašo ir ankstesnį žydų bendruomenės gyvenimą. Galbūt galėtumėte papasakoti šiek tiek plačiau – kokie žydų bendruomenės santykiai su lietuviais?
– Gydytojas A. Pickas savo dienoraštį ir pradeda kalbėdamas apie tai, kaip keitėsi lietuvių požiūris į žydus 20 a. pradžioje. Jis aprašo, kad nepaisant to, kad dirbo su katalikais lietuviais ligoninėje, jų santykiai įsitempė. Iš pat pradžių jis girdėjo šnabždesius, pavyzdžiui, ištaras apie „Lietuvą lietuviams“ (A. Pickas dienoraštyje sako, kad aiškios neapykantos iš pat pradžių iš lietuvių nejuto, tiesa, jam teko išgirsti motiną, tyliai sakančią savo sūnui: „Patylėk! Žydas ateina.“ A. Pickas prisimena moteriai nusišypsojęs, jokio konflikto neįvyko – LRT.lt).
Jis taip pat prisimena, jog jo kolegoms buvo pakeltas atlyginimas, o štai jam – ne. Dienoraštyje jaučiamas apmaudas dėl to. Gyvenimas žydams Lietuvoje vis prastėjo, o santykių tarp šios tautos ir lietuvių kokybė vis menko visos nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo periodu.
1940 m. birželį sklido gandai, kad lietuviai surengs pogromą: buvo planuojama užpulti žydus. Tą dieną, kai tai turėjo įvykti, įriedėjo Sovietų Sąjungos tankai. Prisimindamas bolševikų įsiveržimą A. Pickas detaliai aprašo, kas vyko: nuo pasikeitimų valdžioje iki jo paties darbo netekimo.
Reikėtų pabrėžti, kad A. Picko knyga susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis nėra dienoraštis, o veikiau atsiminimai, parašyti jau po įvykių. Pradėjo A. Pickas rašyti 1942 m., bandydamas sudėlioti ir atsiminti, kas jau įvyko. Jau aprašęs tai, ką prisimena, jis pradeda fiksuoti tai, kas vyksta. Tad tekstas tarsi „pasiveja“ įvykius.
Nemažą dalį teksto jis skiria įvairiems draudimams: žydams negalima eiti šaligatviu, žydai turi nešioti penkiakampę geltoną žvaigždę ant krūtinės ir ant nugaros, žydų gydytojai negali gydyti ne žydų, jie negali naudotis ligonine ir vaistinėmis. A. Pickas kalba apie maisto davinius, kiekius, kuriuos gali gauti gete gyvenantys žmonės, vietas, kuriose tas maistas jiems duodamas. Kiekiai vis mažėjo.
Dienoraštyje daug kalbama ir apie šių sąlygų įtaką žmonių psichologinei ir dvasinei būsenai. Kaip maisto trūkumas ir priverstinis darbas keičia jam gerai pažįstamus žmones. Žmonės tokie įsitempę, kad nebeatpažįsta vieni kitų gatvėje: jų veidai pasikeitę ir sunkūs išgyvenimai uždaro juos į savo vidų. Juk neapibrėžtumo jausmas buvo milžiniškas, daugelis gete gyvenusių žmonių neteko savo artimųjų.
Rašo A. Pickas mediciniškai, chirurgiškai: pavyzdžiui, apibūdina kritusį moralės lygmenį. Žmonės gete nesielgia vieni su kitais dorai ir sąžiningai. A. Picko nuomone, žmonės daro tai, ko tikrai nebūtų padarę normaliomis sąlygomis. Būta ir žmonių, kurie ėmėsi maisto kontrabandos. Net karvės patekdavo į getą.
Pats A. Pickas vienintelis visuose Šiauliuose turėjo ir mokėjo naudotis rentgeno aparatu. Toks dalykas buvo reikalingas. Nepaisant to, kad pats aparatas buvo iš jo atimtas, bet niekas nemokėjo juo naudotis, tad buvo paprašyta A. Picko šią funkciją atlikti. Įdomu, kad jam tai suteikdavo pabėgimo jausmą – jis turėjo, ką veikti. Turėjo darbą. Dirbdamas ten jis sugebėdavo išsirūpinti šiek tiek maisto sau ir šeimai. Visi stengėsi išlikti. Viskas nuolat keitėsi.
Pirmosios nacistinės Vokietijos dienos buvo siaubingos – du trečdaliai visų Šiaulių žydų buvo nužudyti miške. Daugeliui kitų buvo leista gyventi, nes reikėjo darbo jėgos. Didžioji dauguma nenužudytų žydų dirbo odos fabrike (su A. Casseliu kalbamės V. Frenkelio viloje, šalia kurios ir buvo odos fabrikas – LRT.lt). Pasirodo, lietuviai labiau norėjo visus žydus pašalinti, o štai vokiečiai nesutiko, nes jiems reikėjo darbo jėgos. Jie žinojo, kaip dirbti. Oda buvo svarbi kariuomenei.
– Visa socialinė struktūra mieste keitėsi. Neseniai kalbėjausi su tapytoju Samueliu Baku. Jis išgyveno Vilniaus getą. Šiame gete gyveno labai skirtingi žydų bendruomenės atstovai – bendruomenė nebuvo vienalytė prieš Antrąjį pasaulinį karą: buvo ir vargingai gyvenusių žmonių, ir pasiturinčių, iš skirtingų ekonominių ir socialinių sluoksnių. Žmogaus gyvenimas radikaliai pasikeičia: tie, kurie turėjo pinigų ir statusą, jų nebeturi. Nebėra įprastų kasdienybės buvimo būdų. Ar A. Pickas kalba apie šį pokytį?
– Tikrai taip. Gal kiek netiesiogiai. Juk jis pats buvo žmogus, turėjęs aukštą socialinį statusą žydų bendruomenėje. Gydė ne tik žydus, bet ir krikščionis. Kai pirmą kartą šis dienoraštis Izraelyje buvo išspausdintas 1997 m., vienas iš vaikų, kuriuos A. Pickas skiepijo ir yra išlikusi nuotrauka, parašė šiai knygai įvadą. Jis puikiai prisiminė gydytoją. A. Pickas buvo inteligentijos atstovas: namie klausėsi muzikos, matyt, turėjo kokį nors muzikos aparatą, jis cituoja įvairius Rusijos poetus, itališką literatūrą. Jis laikė save žmogumi, kuris nusipelno pagarbos. Ir jis prisipažįsta: „Niekas su manimi nesielgia kaip nors kitaip nei su paprastu darbininku.“ Galbūt šiuo metu tai skamba arogantiškai, bet tuo metu tai nebuvo neįprasta. Kaip ir jūs sakote, egzistavo socialinė struktūra, žmonės turėjo savas vietas. O karas tai ir sunaikino.
Taip pat skaitykite
– Minėjote, kad knyga pasirodė tik 1997 m. Izraelyje. Keista, juk buvo parašyta gerokai seniau. Papasakokite jos atsiradimo istoriją.
– Gydytojas A. Pickas prirašė maždaug 3 užrašų knygeles. Jo sveikata vis prastėjo: jis užsimena apie skausmus. Nežinome, kas jam nutiko – gal vėžys, gal dar kas. Paskutinis jo dienoraščio įrašas – 1944 m. birželio 7 d. Prieš tai jis daug rašė apie tai, kas vyksta kare. Jis vis gaudavo žinių, džiaugėsi, kad Vakarai įsiveržė į Normandiją. Jis tikėjosi būsiąs išgelbėtas. Bet mirė maždaug per dvi savaites. A. Picko sūnus, tuo metu buvęs žydų policijos nariu gete, užkasė rankraštį. Ir pabėgo iš geto. Matyt, slėpėsi miškuose. Po maždaug trijų ar keturių savaičių Raudonoji armija labai stipriai subombardavo Šiaulius (apie 80 proc. miesto buvo sunaikinta – LRT.lt).
Vokiečiai likvidavo getą, o jame buvusius žmones išvežė į Štufhofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Daugelis jų mirė. Vos keli šimtai liko. A. Picko sūnus grįžo į Šiaulius ir kartu su pusbroliu, kuris tarnavo Raudonojoje armijoje, iškasė rankraštį. Vėliau Tedekas, A. Picko sūnus, atsidūrė dipukų stovyklose ir galiausiai emigravo į Izraelį. Ten Tedekas, kartu su kitais išgyvenusiais Holokaustą, įkūrė kibucą. Gyveno ten iki 1975 m., buvo sukūręs šeimą.
Įdomu, kad šis dienoraštis tiesiog dūlėjo A. Picko sūnaus lentynoje ir mažai kas apie jį ką nutuokė. Po Tedeko mirties kiti išlikusieji nusprendė dienoraštį išspausdinti. Apie šį dienoraštį išgirdau iš pusbrolio, kuris gyveno Izraelyje ir žinojo apie mano senelio draugystę su A. Picku jaunystėje. Jis man atsiuntė dienraščio iškarpą apie knygos leidybą Izraelyje. Iškart susidomėjau tokiu dalyku, tiesa, nemoku taip gerai hebrajiškai, kad galėčiau laisvai skaityti.
Kiek vėliau, maždaug 2018 m., susipažinome su Gabrieliu Lauferiu, puikiai mokančiu hebrajų kalbą, ir pradėjome versti šią knygą. Jam reikėjo mano pagalbos dėl angliško teksto.
– Ar pats A. Pickas apmąsto savo memuarų ir dienoraščio rašymo prasmę? Kodėl jis tai daro?
– Jam atrodo, kad tai, kas vyksta gete, turi būti prisiminta. Jam svarbu kalbėti kitoms kartoms. Dienoraštyje atsiranda vietų, kuriose jis ima prarasti viltį, kad siaubas baigsis, kad jie neišgyvens. Jis net ištaria frazę, kad jo dienoraščių popierius bus panaudotas silkei vynioti. Niekas jų neskaitys.
Pavyzdžiui, man rašymas dirbant žurnalistu buvo darbas, o kai kurie žmonėms rašymas – kvėpavimas. Manau, kad A. Pickas buvo iš tokių žmonių: jis rašė ir prieš karą, kvėpavo.
– Beje, skaitydama ištraukas ir rinkdama informaciją mūsų pokalbiui kiek nustebau, kad dienoraštis buvo parašytas hebrajų kalba. Buvau įsitikinusi, kad jidiš buvo populiaresnė kalba tarp žydų bendruomenės narių tarpukariu.
– Taip, tai yra kita istorijos dalis. A. Pickas memuarus rašė ir hebrajiškai, ir jidiš. Panašu, kad gal juose fiksavo tą patį, bet abiejomis kalbomis. Kai vertėme knygą, nežinojau, kur yra jidiš kalba parašytas dienoraštis.
Lankydamasis Vilniuje šią savaitę Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje susitikau su darbuotojais ir jie man parodė dienoraščio jidiš versiją. Buvau nustebęs.
Tiesa, nežinome, kaip ši dienoraščio versija išliko. Ant dienoraščio yra 1945 m. uždėtas atspaudas iš tų laikų, kai keletas išgyvenusiųjų Holokaustą nusprendė įkurti Žydų muziejų (tarp šių žmonių buvo ir poetas Avromas Suckeveris – LRT.lt).
