„Reikėdavo galvoti, ką rašai ir kaip rašai, kad pasiektum tai, ko nori“, – apie kūrybą spaudžiant sovietams LRT KLASIKOS laidoje „Atsiliepk dainoj“ pasakojo šiandien 85-ąjį gimtadienį švenčiantis kompozitorius Teisutis Makačinas. Kompozitorius yra daugybės puikiai žinomų dainų autorius – nuo net 10 kartų naujai aranžuotos „Vėjas man pasakė“ iki Stasio Povilaičio repertuare žibėjusios „Pašauki mane“. Jubiliejų švenčiantis Teisutis stebina akiračio platumu ir jaunatve.
LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ gimtadienio rytą kalbintas garsusis kompozitorius sako, kad jubiliejų pasitinka su puikiomis nuotaikomis, šiuo metu svečiuojasi Palangoje.
„Tebežiūriu į dangų ir į žvaigždes. Džiaugiuosi tuo. Atvykome apraminti sielos ir pasiruošti darbeliams“, – dalijosi kompozitorius, sakantis, kad kūrybinių darbų jo ateityje laukia dar labai nemažai.
Kompozitorius sako nuolat palaikantis naujosios muzikos pulsą – klauso įvairiausių radijo stočių: nuo LRT OPUS iki „Power Hit Radio“. T. Makačinas prisipažįsta, kad tikrai laiko išbandymą atlaikančius kūrinius įmanoma kurti tik daug ir atidžiai dirbant.
„Tokiame žanre kaip popmuzika svarbiausias yra nuolatinis darbas, nuolat reikia kurti vis naują ir ieškoti naujų intonacijų“, – kalbėjo T. Makačinas.
Anot kompozitoriaus, talentingų žmonių atsiranda visur, tačiau jiems svarbu turėti turtingą intelektualinį bagažą ir meninę intuiciją. Laidoje „Ryto allegro“ taip pat aptartas albumas „Disko muzika“, pasirodęs 1982 m. T. Makačinas sako, kad svarbiausias tokioje muzikoje dalykas – aranžuotės originalumas.
„Menas pagauna ir neša tolyn. Šito ir reikia. Kad ir kokia garsinė medžiaga bus pasirinkta – ar pati moderniausia, ar popsas, jeigu tai yra profesionaliai suręsta – valio“, – gimtadienio rytą kalbėjo T. Makačinas.
Kompozitorius neslepia, kad kelias į sėkmę ir profesionalumą – disciplina ir noras kuo daugiau išmokti.
„Ypač plėsti akiratį ir lavinti savo techninius gabumus, kad tai nebūtų improvizacija, o būtų fiksuota“, – kalbėjo T. Makačinas.
Kompozitorius džiaugiasi, kad jauni žmonės randa jo muzikoje galimybių pasireikšti.
„Aranžuotės menas yra didis. Popmuzikoje aranžavimas yra gyvybės šaltinis. Kuo daugiau variantų intonacinis standartas gauna, tuo geriau“, – LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ kalbėjo jubiliejų švenčiantis T. Makačinas.
„Nuolat peržiūriu savo kūrinius“
Kamerinių, simfoninių ir vokalinių kūrinių autorių klausytojai lengvai atpažįsta iš melodingų, nepaprasto populiarumo sulaukusių estradinių dainų. Kompozitorius teigia, kad seniai kurtos gaidos mintyse jam suskamba ir šiandien.
T. Makačinas sukūrė kūrinių orkestrui, tarp jų – simfonija styginiams (1985), „Sinfonia giocosa“ (1990), „2 simfonijetės“ (1994, „Pacem relinquo vobis“ 1998), koncertas trimitui ir kameriniam orkestrui (1991), koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui (2005), simfonija in H (2002), simfonija koncertas trimitui, fliugelhornui ir dideliam pučiamųjų orkestrui (2004), kantatų, tarp jų – „Pirčiupio pelenai“ (1960), „Vilniui“ (1973), „Saulės poema“ (1975), kamerinių instrumentinių kūrinių, tarp jų – kvintetas 5 akordeonams (1990), „Senojo Vilniaus aidai 3 valtornoms“ (1993),„Atspindys styginių kvartetui“ (1999), Arkada akordeonui ir styginių kvartetui (2008), 3 siuitas fortepijonui (1963, 1968, „Piemenų žaidimai“ 1981), Sąsiuvinis fortepijonui, 5 haikus balsui ir kameriniam ansambliui (abu 2003), kūrinių vargonams, tarp jų – 5 sonatos (1963, 1983, 1987, 1990, 1993), „Lietuviškas sąsiuvinis“ (1989), „Armėniškas sąsiuvinis“ (1989), „Senasis sąsiuvinis“ (1995), vokalinių ciklų („Rudens akvarelės“ 1962), dainų, chorų, dramos, spektaklių, kino filmų muzikos.
Plačiajai auditorijai geriausiai žinomas kaip nepaprasto populiarumo sulaukusių estradinių dainų („Vėjas man pasakė“, „Berniukai“, „Sugrįžk, kol nevėlu“, „Pašauki“ ir daugelio kitų) autorius. T. Makačino estradines dainas atliko Tomas Balčytis, Liutauras Čeprackas, Vladas Daugintis, Aleksas Lemanas, Danutė Neimontaitė, Stasys Povilaitis ir kiti.
„Kai kurios melodijos suskamba ištisais gabalais, bet nebūtinai dainos suskamba. Yra ir tokių vietų iš akademinės kūrybos, kurios primena šviesius puslapius, o gal ir liūdnesnius. Ta muzika tebėra šalia, viskas, kas parašyta, glūdi pasąmonėje. Ne taip arti, bet jeigu tik nata suskamba kur – iškart žinai kur, kas ir kaip“, – laidoje „Atsiliepk dainoj“ pasakojo kompozitorius T. Makačinas.
Kompozitorius yra sakęs, kad į savo kūrinius atsigręžti tenka ir ne tik mintyse, atsimenant jaunystės laikus. Savo kūrinius jis mėgsta prikelti antram muzikiniam gyvenimui.
„Nuolat peržiūriu savo kūrinius, tai ir gerai, ir blogai. Parengiau visų savo dainų klavyrus ir parengiau taip, kad atlikėjas su fortepijonu drąsiai galėtų išeiti į sceną. Tai nėra tipiniai, standartiniai klavyrai. Gražiu pavyzdžiu buvo pavasarį Filharmonijoje vykęs koncertas – daina „Žiedai žiedai“ nuskambėjo pasigerėtinai“, – pokalbyje laidoje „Atsiliepk dainoj“ pasakojo kompozitorius.
„Vėjas man pasakė“ turi dešimt aranžuočių
Kompozitorius teigia, kad jam daugiausia nerimo keliantis šių laikų muzikinis reiškinys yra įsisenėjęs įprotis nesaugoti muzikos raštų. Anot jo, muzika gyva likti gali tik aranžuotėse, perdainuotose versijose ir kitų atlikėjų kūryboje, o tai padaryti be muzikos rašto – neįmanoma.
„Tai didžiulis mūsų kultūrinės erdvės skaudulys. Dar 8 metus būdamas LATGOS pirmininku kiekviena proga mieliems autoriams akcentavau – kur natos? Blykstelėjo geras žaibas, viską išdegino ir nieko nelieka. Tokie dalykai žymi visuomenės muzikinio raštingumo lygį ir bendrą kultūros suvokimą. Didžiosios šalys labai tuo rūpinasi ir leidžia tomų tomus sutvarkytų dainų standartais, kad kitos kartos galėtų pasinaudoti tuo. JAV nebūtų tokia marga ir perpildyta kultūros, jei to nebūtų. (...) tos dainos gyvos tik jas pervelkant naujai. Žinoma, jos turi būti tokios, kad klausytojai rastų emocinio turinio, tapatumo. Džiaugiuosi, kad „Vėjas man pasakė“ turi jau 10 aranžuočių“, – apie natų saugojimą kalba T. Makačinas.
Didžiulė įtaka – dirigentas tėtis
Teisučio tėtis, Antanas Makačinas, buvo žymus ir gerbiamas dirigentas, turėjo įtakos sūnaus muzikinei karjerai, prasidėjusiai, kaip sako pats Teisutis, tik tapus žmogumi.
„Iš pradžių muzikos mokyklėlėje mokiausi skambinti fortepijonu. Teko išvykti į Panevėžį, ten fortepijono neapleidau, prasidėjo ir smuiko pamokos, nors nepatiko. Tėtis matė, kad klausa gera, tad spaudėme toliau, stojau į Kelpšos technikumą, mano supratimu apie švietimo sistemą, tai buvo labai gera įstaiga ir kiek jaučiu, po truputį prie to grįžtama. Ten greičiau atsiverdavo profesinis kelias. Tai sena, vokiška tradicija, kuri buvo pasiteisinusi“, – prisiminė T. Makačinas.
Kūrėjas atsimena, kad kompozitoriaus profesija artima pasirodė ne iš karto. Tam prireikė laiko ir muzikinio suvokimo, tačiau jam užklupus, pirmieji žingsniai scenos link buvo stiprūs.
„Pajutau skonį trečiame Akademijos kurse. Keturi eskizai mažam simfoniniam orkestrui – pedagogus nustebino, o Jadvyga Čiurlionytė (etnomuzikologė, profesorė – LRT.lt) išgirdusi su rankraščiu padovanojo man savo knygas, savo unikalų dainų rinkinį, kurį turiu ir dabar“, – sakė T. Makačinas.
„Studijų metu ir šokiams pagrodavau“
Tiesa, į estradinę kūrybą dėstytojai žvelgė įtariai. Didelio skatinimo imtis būtent šios muzikos srities būsimasis kompozitorius studijų metais sulaukė mažai.
„Tai prasidėjo po akademijos. Žiūrėjo labai skeptiškai, Eduardas Balsys taip pat neskatino. Tokiam žanrui reikia turėti polinkį. Man džiazas buvo artimiau, studijų metu ir šokiams pagrodavau, bet dainų nerašiau, tik keletą chorinių. Vėliau patraukė dainos ir vos ne 25 m. ten darbavausi, kol vieną gražią dieną ant dainos viršelio „Eisim šienpjovėliai“ parašiau: čia išseko dainų šaltinėlis“, – atsiminė kūrėjas.
Anot kompozitoriaus, muzika buvo įgavusi ir svarbų vaidmenį formuojant tautinį tapatumą. Rusų kultūra tuo metu skverbėsi greičiau, nei lietuvių kompozitoriai įstengė kurti ir formuoti lietuvišką muzikos pamatą.
„Suprantu, kad viso to darbo reikėjo, reikėjo kultūriniam tapatumui išsaugoti. Per visus televizorius, radiją, plūste plūdo ne mūsų intonacijos, slaviškos intonacijos. Tai, ką darė Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis, Mikalojus Novikas tuo laiku buvo labai naudinga ir vertinga būtent šiuo aspektu – kurti lietuvišką repertuarą. Žinoma, intelektualiosios kūrybos aspektu liko skylė, vakuumas. Berašant dainas kūriau ir daug muzikos spektakliams, iš kai kurių ir dainos, instrumentinės pjesės yra likusios, bet tai trukdo kompozitoriui plėtoti erdvinį mąstymą, nes teatre mąstai fragmentais, po truputį tai reikėjo atstatyti“, – laidoje „Atsiliepk dainoj“ kalbėjo T. Makačinas.
Maloniausia žinia iš anūko: išgirdusi T. Makačino jo klasė ėmė šokti
Kūrybinę T. Makačino veiklą lydėjo ir mokslinis, pedagoginis darbas, praplėtęs akiratį ne tik jam asmeniškai, bet įnešęs spalvų į Lietuvos muzikinę padangę.
„Labai padėjo mokslinis darbas, ėmiau gilintis dėstydamas kompoziciją Vilniaus konservatorijoje, rinkdamas, ieškodamas talentų – nemažai mokinių pasiekė aukštumas. Pats domėjausi technologija: balsų derinimu, polifonija, galų gale tai baigėsi muzikos tomais. Tai yra išauklėto, rafinuoto elgesio muzikoje ir pasaulyje pamoka – gali darkytis, kiek nori, nors ant galvos atsistojęs grok, tačiau jeigu dalykų neišmanai giliau, tai bus vienkartinis švilptelėjimas ir tai pasibaigs.
Reikia rašyti taip, kad tai nebūtų vienkartinis švilptelėjimas, tas labai padėjo, tuo plėtojosi mano kūryba (..) bandžiau pasukti į disko sritį, pasitaikė proga įrašyti muziką. Tuo metu dainavo „Jaunimo teatro“ grupė, nes reikėjo labai lankstaus aktorinio dainavimo. Laimis Vilkončius padarė fantastiškas išplėtotas aranžuotes, sintezatorių tada gavome pirmiausia iš juodosios rinkos. Didelio atgarsio nebuvo, tai tarsi šokių muzika, bet jai pritaikymo nebuvo – nebuvo diskotekų. Maloniausia žinia man iš anūko, jis pasakojo, kad jo klasė, išgirdusi vieną iš dainų tiesiog pašoko ir ėmė šokti. Čia yra aukščiausias įvertinimas“, – šypsodamasis kalbėjo T. Makačinas.
Estradinė muzika pasižymi išraiškinga melodija, tačiau jos tekstai stiprioji pusė. Pasak kompozitoriaus, ne visi menininkai dėl režimo turėjo progos prie jų prisidėti.
„Kalbant apie tekstus, juos kurdavo profesionalūs poetai. Suprantama, kad tų kūrėjų buvo nedaug, nes tuometė ideologizuota kūrybinė sistema mėgėjų į viešą eterį neišleisdavo. Jiems erdvė buvo gamyklinės peržiūros, ten daug talentingų žmonių muzikuodavo, bet nei televizijai, nei radijui to nereikėjo. Mūsų fonoteka taip pat to nerinko. Liko tuštuma. Be abejo, tekstus tikrindavo ir cenzūra, reikėdavo galvoti, ką rašai ir kaip rašai, kad pasiektum tai, ko nori (...) jie niekur nebuvo išrašyti, tavo sąžinės reikalas, kiek valdžiai atiduosi duoklės“, – laidoje „Atsiliepk dainoj“ dalijosi kompozitorius.
