„Kuo daugiau pozityvumo, tuo geriau. Kam išėjus į gatvę kam nors skųstis: „Ai, kokia aš nelaiminga, kaip gyventi man sunku.“ O gal tam žmogui dar didesnių problemų yra? Ne ne, šito aš netransliuoju ir šitą nusistatymą turiu jau labai seniai. Tai jau patikrinta, nereikia transliuoti negatyvo“, – sako 75-ąjį gimtadienį mininti viena iš geriausių visų laikų lietuvių aktorių Vaiva Mainelytė.
Kino ir teatro aktorės V. Mainelytės pristatinėti nereikia. Jos biografijoje – kelios dešimtys vaidmenų kine ir teatre, daug iš jų – ikoniniai. Kas nežino jos Jurgos „Velnio nuotakoje“ ar Mortos „Tade Blindoje“? V. Mainelytės talentu žavisi kartų kartos, o sukurti vaidmenys ne vieną įkvėpė siekti aktorystės ar net keisti gyvenimą. Daugybe apdovanojimų įvertinta aktorė užima ypatingą vietą ir žiūrovų širdyse.
Šiandien viena iš žinomiausių ir mylimiausių visų laikų lietuvių aktorių Vaiva Mainelytė švenčia savo 75-erių metų jubiliejų. Išskirtiniame pokalbyje su LRT.lt V. Mainelytė papasakojo apie vaikystę Rokiškyje, įsimintiniausius vaidmenis, atskleidė ne vieną užkulisių istoriją ir pasidalijo savo pozityvumo paslaptimi.
„Visa, ką savyje turiu, atsinešiau iš savo šeimos.“
– Daugybė žmonių turi savo apibūdinimą, kas jiems yra Vaiva Mainelytė. Vieniems ji – mylimiausia aktorė, kitiems – gražiausia moteris, dar kitiems – elegancijos pavyzdys ar pirmoji meilė. Tokių apibūdinimų – daugybė. O kaip Vaiva Mainelytė apibūdintų Vaivą Mainelytę?
– Viena yra vaidmenys, o kita – kas iš tikrųjų yra Vaiva Mainelytė. Aš atskiriu. Visos šios moterys, tiek vaidmenys, tiek aš, yra labai skirtingos. Labai skirtingos.
O šiaip – esu sugyvenama (šypsosi), labai myliu savo anūkus, šeimą, seserį ir jos šeimą, artimuosius, kolegas. Be abejo, labai myliu žiūrovus, be jų aš – niekas. Sunkiausiu periodu jie visokeriopai mane palaikė ir suteikė didžiulę motyvaciją sveikti ir keltis. Esu labai jiems dėkinga.
Aš esu kaip jūsų močiutė, kaip kažkieno mama, su tais pačiais jausmais, išgyvenimais, norais ir meldžiuosi, kad mūsų šeimoms, anūkams būtų visada taikus dangus, tai svarbiausia. Šitas metas toks neramus, gyvename lyg ant parako statinės...
O kalbant apie charakterį, kiekvienas amžius suteikia kažko, nors charakteris kažkaip ypatingai nesikeičia. Visa, ką savyje turiu, atsinešiau iš savo šeimos, iš auklėjimo, iš močiutės, tėvelių begalinės meilės. Turėjau gerą pagrindą, gerą, šiltą, mylimą lopšį ir kitaip, man atrodo, ir negalėjau bendrauti su žmonėmis ir pati, nes tokia pagarba buvo ir mūsų šeimoje, mačiau, kaip tėvai bendrauja, tad, matyt, pasiėmiau tai visam gyvenimui.
– Užsiminėte apie vaikystę. Kuo svajojote būti užaugus?
– Tik aktore (šypsosi). Kai pamačiau pirmą spektaklį, E. L. Voinič „Gylį“ (vaizduojama 19 a. italų patriotų kova prieš Austrijos priespaudą – LRT.lt) su visais krinolinais, to amžiaus suknelėmis – iš karto panorau tapti aktore.
O paskui žaisdavom. Buvo tokia veranda, kuri tuo metu man atrodė milžiniška (juokiasi). Ten sutilpdavom visi: ir mano kiemo, ir kito kiemo vaikai. Tie teatro žaidimai buvo įdomūs, mes improvizuodavom. Daugybė vaikų buvo buvę teatre ir, žinoma, visi norėjo vaidinti pagrindinius vaidmenis, bet aš buvau gudresnė (šypsosi). Atsinešdavau mamytės suknelę, pagalvės uždangalą ir pasidarydavau, ką norėdavau, kokį tik noriu personažą sukurdavau, ir viskas. Toks mano charakteris.
Dažnai kartoju Laškevičiaus frazę: „Kiekviena moteris gyvenime yra aktorė, bet jei ji sugeba iš to pasidaryti profesiją, tai ji – protinga moteris.“ (juokiasi) Man labai patinka šitas posakis. Taip ir žaidžiu, ir, net keista, dar noriu žaisti.
– O kaip reagavo tėvai į jūsų pasirinkimą?
– Mano tėvai buvo tarnautojai. Mes tėvelį visada „papa“ vadinam, taip visam rokiškėnų krašte ir Dzūkijoje vadina. Tiek anūkai, tiek proanūkiai, o mane visi – Vaivute, jokių močiučių.
O aš gerai mokiausi, tėvai sakė: gali rinktis normalią profesiją, tik ne gydytojo, nes kraujo bijai. Teisę norėjo studijuoti mano sesutė, ji tapo gera prokurore. O aš neturėjau kitų norų, galvojau, jei neįstosiu – kur dėsiuosi? Matematika man sekėsi vidutiniškai, o žinojau, kad geroje specialybėje, kur reikia matematikos, manęs nelaukia. Domino istorija, bet aš vis tiek galvojau – įstosiu į aktorystę, nes labai noriu (šypsosi).
– Kaip sekėsi studijos?
– Mūsų priėmė 18, dėstytojas Juozas Rudzinskas ir pedagogas Zenonas Buožis. Beje, Rudzinsko nebuvo, jis buvo ligoninėje, mus atrinko komisija, o jis gavo „kates maiše“ (juokiasi). Buvom tik kelios mergaitės kurse.
Buvo labai įdomu, vaidinom daug ištraukų. O po trečio kurso išvažiavau į Šiaulius, ketvirtame kurse statėme D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, kitus spektaklius.
– Kaip atsidūrėte Šiauliuose?
– Mane jau buvo nusižiūrėjęs Akademinis (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras – LRT.lt), turėjau kvietimą, tačiau vyrą paskyrė į Šiaulius. Pamenu, kai išskirstė visus, stovėjau tokia liūdna prie durų, išeina režisierius M. Karklelis ir sako: „O jūs čia ko laukiate?“ Atsakau: „Gi vyrą išvežate.“ Jis taip pažiūrėjo į mane: „Aktorė būsit, kuriam kurse?“ Sakau: „Trečiam.“ Jis man: „Tai norit kartu važiuoti?“ Aš iš karto: „Noriu!“ Jis sako: „Gerai, palaukit.“ M. Karklelis apsisuko, nuėjo pas I. Vaišytę (1958–1989 m. Aktoriaus meistriškumo (dab. Vaidybos ir režisūros) katedros vedėja – LRT.lt), pas komisiją ir susitarė, kad diplominius darbus paruošiu, juos įskaitys, ir išvažiavom.
Atvažiavus iš karto įteikė raktus nuo naujo buto naujame name. Šeimai – vienas kambarys, o dviem – kitas. Gyvenome su J. R. Vaitkevičiumi (režisierius, aktorius, pedagogas – LRT.lt), vėliau su V. Baranausku (teatro ir kino aktorius – LRT.lt), o paskui su Šimkumi Vytuku. Tai buvo fantastiškas laikas, virdavau pietus po repeticijos, o jie išstumdo baldus, susikuria dekoracijas, parepetuojam, ir tokie apšilę einam į sceną. Režisierius žiūri ir sako: „Gerai čia pagalvojot.“ (šypsosi) Buvo nuostabus laikas. Teatras – namai, teatras – namai.
– Kokius vaidmenis jus kviesdavo kurti?
– Šiauliuose buvo labai gerai, ten daug spektaklių režisavo Leonidas Lurje ir mane dažnai kviesdavo, nes teatre vis trūkdavo merginų. Taip M. Gorkio „Dugne“ net vaidinau Kvašnią, nors buvau visai jaunutė. Ir Lurje pasakė: „Oi kokia puiki charakterinė aktorė, bet niekada nevaidinsi, duomenys ne tie.“
Iš tikrųjų visada labai džiaugdavausi, kai galėdavau kurti kokį charakterinį personažą. Labai mylėjau „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“ (rež. H. Vancevičius), kuriame vaidinau Mamajevą, taip pat labai patiko G. Lukšos filmas „Žaltvykslės“, kurio dalyje „Nauji karaliaus rūbai“ V. Masalskis vaidino Karalių, aš – Karalienę. Visa karalystė vilkėjo jos sukurtus modelius, pirkdavo iš jos medžiagas, o ji tik kartodavo: „Magnifique superb“ (liet. gražus puikus – LRT.lt). Labai mėgdavau (juokiasi).
Žinoma, mylėjau visus vaidmenis: ir charakterinius, ir dramatinius, ir lyrinius – visus. Man atrodo, kad nieko negali suvaidinti, jei neįdedi širdies, jausmo. Neateisi ir nepasakysi žiūrovui: „Atleiskit, man nepatinka tas vaidmuo, bet turiu vaidinti.“ (juokiasi)
Teatro kritikė Daiva Šabasevičienė: „Vaiva Mainelytė – tikra aukštosios kultūros kūrėja, nuolat ją puoselėjanti ir auginanti, gebanti išlaikyti primadonos įvaizdį net pačiuose sunkiausiuose gyvenimo etapuose. Ji sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų. Vaivą Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta, nes per pastarąjį dešimtmetį ji sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru. Vieno ar kito vaidmens charakteristikas lemia Vaivos Mainelytės talentas – jos tikriausiai niekas negalėtų pakeisti, nes tai susiję su aktorės gebėjimu nuolat gludinti savo profesinę formą. Tai – retos ištvermės ir pasišventimo savo profesijai aktorė.“
– O ką jums reiškia vaidinti?
– Man tai ir saviraiška, ir psichologinė pagalba per kuriamus įvairių kartų moterų personažus. Sėdėdama salėje, žiūrėdama spektaklį moteris išgyvena kartu, susivokia, galbūt kažkas keičiasi joje, galbūt ji priima sprendimą.
O vaikystėje man patiko tikriausiai dėl to, kad buvau tokia uždara, kukli, nedrąsi, o per žaidimus pasijusdavau tuo, kuo aš norėčiau būti.
Buvau vyriausia šeimoje, visada labai užjausdavau mamytę. Kai gimė sesutė, nors buvo ir auklės, ir močiutė Rokiškyje, man vis tiek labai norėdavosi, kad mamytė pailsėtų. Man buvo maždaug septyneri metukai, kai sesutė gimė. Pamenu, anksčiau nebuvo vandentiekio, pripildavo vonelę vandenuko, nuprausdavo, o tada jau vystykliukus sumerkdavo. Žinojau, kad mamytė priguls su sesyte, o atsikėlusi – skalbs. Tai aš, kol mama miegodavo, viską išskalbdavau, net pirštus skaudėdavo (šypsosi).
Gražus laikas ta vaikystė, vis dažniau sugrįžta prisiminimai su visomis detalėmis, net kvapą kartais jaučiu.
Pamenu, 50-mečio proga rokiškėnai padovanojo man A. Kliaugos paveikslą, kuriame nutapytas mano vaikystės namas ir kiemas, pasikabinau jį virš lovos, ir kai atsibundu – aš kiekvieną rytą savo Rokiškyje (šypsosi).
Išgąsdinusi pliauškė, populiarumo banga ir giminės, kurios sugiminiavo visą Lietuvą
– Papasakokit, kaip atsidūrėte kine, ar lengvai išleido vaidinti?
– Kine vaidinti mane kvietė dar studijų metais, bet neleido. I. Vaišytė pasakė, kad jau praktika parodė, jog negalima. Danguolė Baukaitė išėjo vaidinti į „Niekas nenorėjo mirti“ ir nebaigė studijų. O aš buvau pažadėjusi tėvams diplomą, turėjau tą pažadą išpildyti.
Kai atsidūriau Šiauliuose – niekas nebedraudė. Buvau laisva. Pirmas vaidmuo kine buvo mokytoja Aldona „Vyrų vasaroje“ (rež. M. Giedrys), o tada greitai pasipylė kiti. Pavyzdžiui, kai pasiūlė vaidmenį „Tade Blindoje“, paskaičiavau, kada dukrytė gims ir pasakiau, kad galiu filmuotis (juokiasi).
– Kokia buvo jūsų pradžia kine?
– O Dieve, siaubas (juokiasi). Atvažiavau, kaip įprasta, į repeticiją maždaug 10 val. ryto, kino studijos duris atidarė budėtojas, sako: „Panele, ko jums?“ Sakau: „Kaip ko? Filmuotis.“ O jis man: „O kur?“ Aš: „Vyrų vasaroje.“ Jis: „Oi, jie tik apie kokią 11 val. ar tik pusę dvyliktos ateis.“ Galvoju, kur man dėtis, ką daryti, jis sako: „Užeikit, užeikit.“ Kino studijoje buvo toks tamsus koridorius, atsisėdau ir laukiu, o juk anksti kėliausi, važiavau iš Šiaulių Mažeikių traukiniu.
Laukiu ir ateina kažkas iš filmavimo grupės, iš karto: „Prašom prašom.“ Nuveda mane, aprengia drabužėliais, tada pradeda kiti landžioti į kambarį, ir dailininkas, ir operatorius, visi norėjo pažiūrėti, ką čia atvedė, kokia čia ta panelė.
Ir tada vėl ilgai ilgai laukiau. Teatre buvome įpratę, jog ateini ir iš karto dirbi, o čia – laukiu, laukiu, laukiu. Tada pasirodo Regimantas Adomaitis. Praeina pro šalį, galvoju, jis daug tų panelių koridoriuje matęs, ką čia su kiekviena sveikinsis. Bet kai jau pakvietė, supažindino, jis labai maloniai elgėsi, lyg būtume seni kolegos.
Nepamenu, kelinta valanda buvo, bet tikrai po pietų, kai pagaliau atsidūriau paviljone. Ateinu, stovi kamera ant suolo, ir daugiau nieko. Ruošėmės filmuoti sceną, kai R. Adomaitis ateina ir sako, kad jam reikia į miestą. O aš nežinojau, kas yra pliauškė... Mes surepetuojam, įsisąmoninam tekstą, pasiruošiam, staiga pribėga asistentė Marytė ir: „Tatatatata „Vyrų vasara“ bandymai, dublis pirmas“, ir pliaukšt! Man akys stulpu, viską pamiršau (juokiasi). Na, galvoju, antrą kartą pavyks, bet ir vėl: „Tatatatata „Vyrų vasara“ bandymai, dublis antras“, taukšt, ir vėl tas pats. Susiimt negaliu, trečią kartą jau pradėjau verkti. Matau, prieina Adomaitis prie režisieriaus, kažką pasako ir girdžiu komandą: „Pradedam!“ ir neatbėga jokia asistentė. Susikaupiu, žiūriu, ateina Regimantas, puikiai viskas vyksta, ir tekstas sugrįžo, ir suvaidinom, ir jau kai suvaidinom: „Tatatatata „Vyrų vasara“ bandymai“ ir pliaukšt (juokiasi). Galvoju, koks šaunuolis Regimantas, pajuto, kad panelė bijo. Tokia buvo mano pirma pažintis su kinu.
Pamenu dar vieną nuotykį, mane pasiliko po filmavimų, kad arklį išmokčiau važnyčioti. A.a. Olbikas (Lietuvos rekvizitininkas, butaforas, grimuotojas – LRT.lt) pasiliko su manimi, o visi ruošėsi važiuoti į Anykščius, žiūrėti filmo „Dėdės Tomo trobelė“. Olbikas taip pat norėjo į tą filmą, mes pavažiavom kiek toliau, jis man sako: „Tu žinai, ką padaryk? Tu važiuok, važiuok, važiuok, o kai privažiuosi mokyklą, trauk vadeles iš visų jėgų.“ Aišku, arklys ir atsistojo ant dviejų kojų (juokiasi). Režisierius sako: „Ko sakei, kad niekad arklio nevažnyčiojai, gerai, važiuojam.“ Taip ir nuvažiavom visi į „Dėdės Tomo trobelę“.
– Turbūt ne vienam smalsu sužinoti, kurie partneriai buvo jūsų mylimiausi?
– Mylimiausi partneriai kine buvo J. Budraitis, R. Adomaitis, A. Šurna ir, žinoma, V. Tomkus, mylimiausią ir paskutinį pasakiau (juokiasi). Aš juos myliu ir mylėjau, o jie mane mylėjo, globojo. Bet šiaip tai visi man kaip broliai buvo. Paprasti, geri, šilti žmonės.
– Negaliu nepaklausti apie Jurgą „Velnio nuotakoje“, vieną įsimintiniausių jūsų vaidmenų. Sakėte, kad buvote kukli, o Jurga – toks gaivališkas personažas, kaip jums sekėsi jį kurti?
– Jurga tapo mano vizitine kortele. Ne paslaptis, kad Jurgos vaidmenį K. Borutos „Baltaragio malūne“ turbūt kiekviena teatro aktorė norėtų suvaidinti. Ir Marcelę vaidinau, bet jos mažai kuo skiriasi (juokiasi).
Buvo sudėtingas periodas, Dovilytė neseniai gimusi, aš – Šiauliuose, kalbos sklinda, kad jau viskas, jau iš Vaivos nieko nebus, jau mama, stambi... A. Žebriūnas (filmo režisierius – LRT.lt) sako: „Tai kiek kainuos apmokėti jos kelionę? Išsikvieskim.“ Atvažiuoju, pirmas jo sakinys buvo: „Ooo, taigi ta pati, dar gražesnė!“ Mane iš karto nuvedė į paviljoną, įjungė Mireille Mathieu dainas, pagal kurias šokau, improvizavau, gerai man sekėsi. O kai išėjau iš studijos, talonėlis honorarui buvo pirmas, galvoju, geras ženklas, duok Dieve.
Tuo metu filmavausi Rygoje, seriale „Jūros vartai“, ir laukiau to skambučio. Kai gavau vaidmenį, buvau tokia laiminga (šypsosi).
– Spėju, kad jūsų visą gyvenimą kas nors paklausia apie „Velnio nuotaką“. Ar nepavargote nuo Jurgos?
– Argi apie mylimus, mylimuosius ar mylimąsias, vaikelius, anūkus ar mylimus vaidmenis pavargsti kalbėti? Tai yra nektaras širdžiai (šypsosi).
– Pasirodė „Tadas Blinda“, „Velnio nuotaka“ ir daugybė kitų didelio dėmesio sulaukusių filmų. Kaip jautėtės užplūdus tokiam populiarumui?
– Kokia Dievo laimė yra tai, kad esu labai savikritiška nuo prigimties. „Varinėm triūbom“ nesusirgau. Žinoma, malonu, kai atpažįsta, tačiau nebuvo many jokio pasipūtimo nei prieš žiūrovus, nei prieš kolegas.
Jei ir buvo pavydo ar apkalbų, aš apie jas arba nežinojau, arba nenorėjau žinoti. Anksti ištekėjau, man svarbu buvo šeima, džiaugiuosi, kad tėvai padėjo auginti Dovilytę, kitaip nebūčiau niekur išvažiavusi. Buvo etapų, kai vienu metu filmuodavausi trijuose filmuose ar Rusijoje, ar Sakartvele, ar bendros gamybos su Vakarų Berlynu filmuose. Čekoslovakijoje prabuvau mėnesį, pirmą kartą taip ilgai be dukters. Visada sakydavau, kad galiu duoti daugiausia 10 dienų, nes po to aš jau pradedu ilgėtis, akys tik „trikampiais“ ir noriu sugrįžti. Ir vyrui sudėtinga buvo.
Gyvenime sutikau daug puikių aktorių. Pavyzdžiui, garsų vokiečių aktorių Ekkehardą Schallį ir jo žmoną, Brechto dukterį. Pamenu, Brechto dukrai buvo labai smalsu, kiek moterys aktorės Lietuvoje uždirba. Galvoju, ką daryti. Padauginau tą sumą kelis kartus, ji sako: „Dienai?“ Aš taip: „Žinoma, žinoma.“ O ji iš karto: „Shade, Shade“ (liet. gaila, gaila – LRT.lt).
O Lietuvoje, pamenu, jau pasirodžius „Tadui Blindui“, „Vyrų vasarai“, einu į turgų Šiauliuose, lietus lyja, paltelis iš pledo pasiūtas, skarytė užrišta, terbose bulvytės, morkytės, mėsytė, einu namo ir eina mergaitė su mama. Ta mergaitė tympt tympt mamai už rankovės: „Mama mama, čia gi artistė eina.“ O mama taip pasižiūrėjo ir sako: „Šita boba?“ Grįžus namo kaip sviedžiau visas terbas ir pasakiau vyrui: „Nedrįsk manęs vienos siųsti į turgų, eisi kartu.“ (juokiasi)
– O kuris vaidmuo jums pats svarbiausias?
– Jurga – mano vizitinė kortelė, bet man labai svarbus buvo ir yra serialas „Devyni nuopolio ratai“ (rež. B. Talačka), kuriame vaidinau Ustjanauskienę. R. Sabulis vaidino kunigą, aš – jo mylimąją. Na, ir žinoma, labai svarbus vaidmuo „Vyrų vasaroje“, nes pirmasis. Taip pat, po Jurgos, po visų grafienių, suvaidinau Mildą „Vasara baigiasi rudenį“ (rež. G. Lukšas). Labai myliu Mildą.
– Kalbant apie Mildą dažnai pabrėžiama tai, kad reikėjo stengtis Mainelytę padaryti negražesnę.
– Pati sugalvojau, kad noriu būti be grimo, nors Gytis labai mėgsta pabrėžti, kad jis „mane nuprausė“ (juokiasi). Milda – kaime gyvenanti moteris. Atėjau ir pasakiau, kad kaliošiukai – pirmas apavas, eini į tvartą, į lauką, visur. Viską aptarėme, taip ir pasiūliau, jog noriu būti be grimo.
– Milda – psichologiškai labai sudėtingas vaidmuo. Kaip jį kūrėte?
– Aš jau buvau daug išgyvenusi, turėjau biografiją. O vis tiek – viską imi iš savęs. Viską kaupi, niekas nepraeina. Labai artimas man tas vaidmuo.
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė: „Vaiva kūrė nedėkingu moterims aktorėms laiku, kai įdomių, pagrindinių vaidmenų beveik nebuvo. Tačiau jos likimas, palyginti su kitomis, susiklostė dar visai neblogai. Ji daug filmavosi tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Aktorių sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų, vienas iš jų – fotogeniškumas. Vienus kamera myli, kitų – ne. Vaiva turi viską, ji iš tikrųjų buvo ir yra graži, tiek gyvenime, tiek kadre. Kamera ją labai mylėjo, kad ir kaip ji atrodytų. Ekrane ji jausminga, persmelkta ypatingos šviesos, nepaisant to, liūdna ar linksma jos herojė. Vaiva suvaidino vieną iš gražiausių ir populiariausių personažų lietuvių kine – Jurgą, kuria visi žavisi net šiandien. Taip pat ir vieną iš įdomiausių to laiko moterų vaidmenų – Mildą G. Lukšos filme „Vasara baigiasi rudenį“. Vaiva filme yra kitokia, ne tokia graži, ir tik gera aktorė gali taip įtikinamai suvaidinti pavargusią, nusivylusią, bet vis dar trokštančią meilės kaimo moterį. Kaip talentingai perteikė čia visą savo herojės jausmų amplitudę...“
– Ir tada atėjo „Giminės“.
– Tai buvo Dievo dovana pačiu sunkiausiu metu. Išdaužyta televizija, jokio rekvizito, jokių drabužėlių, nieko. Ir vis tiek, Lietuvos žiūrovas yra nemirtingas. Pagalvokit, užleisti savo namus, butus. Pamenu, ateinam į miegamąjį su A. Šurna, net nejauku, ant lentynos tokia rankos formos skulptūra, ant jos pridėta briliantų. Pakviečiu rekvizitininkę, sako: „Matai, žmonės pasitiki, net nėra jų.“ Bet aš paprašiau, kad paimtų ir pasaugotų, neduokdie, kur nors užkristų tie žiedai...
Žmonių pasitikėjimas, pagalba buvo tokio lygio! Kur tik atvažiuojam, visur sausainiukai, sumuštinukai, visur klausia, gal dar ko nors reikia. Su viena moterimi, kuri paskolino serialui butą, vilą, išsiaiškinome, kad esame tolimos giminės.
„Giminės“ sugiminiavo visą Lietuvą.
Mes įvykdėme Lietuvos himno eilutę: „Vienybė težydi!“, kai transliuodavo kokią „Giminių“ seriją, visi žiūrėdavo, visi, net policija džiaugėsi, kad nusikaltimų tuo metu nevykdavo (juokiasi).
Žmonės padėdavo serialui, o ką jau kalbėti apie mus, aktorius. Mes gi atvirų nervų žmonės. Kai patiri kažkokius didelius smūgius, kai nepelnytai netenki mylimo teatro, kai užklumpa kas sunkaus, mus labai tai paveikia. Pamenu, L. Zelčių ištiko insultas, nežinau, kaip būtų buvę, jei ne kūrėjai, atvažiuoja režisierius Saulius Vosylius su kažkuo, atveža jam scenarijų ir sako: „Leo, tavęs laukiam.“ Kiek tai duoda vilties.
Man taip pat buvo, kai būdavau ligoninėje – manęs laukdavo. Visi laukdavo, atidėdavo tas scenas ir laukdavo. Vaidmenys yra didelė motyvacija sveikti.
Leo (L. Zelčius – LRT.lt) taip ir atsikėlė. Niekas netikėjo, bet jį atvežė į aikštelę, jis sėdėjo vežimėlyje, filmavo iki pusės, po kiek laiko jis jau atsistodavo su ramentais, padeda ramentus, paeina, pavaidina. Taigi tai gydo!
– Ar svajojote kada nors apie kokius vaidmenis?
– Kažkokių ypatingų svajonių neturėjau, buvau iš tų laimingųjų, ypač Šiauliuose, kuri dalyvavau geruose pastatymuose. Būdavo skaitymai, aš pagalvodavau, kad noriu to vaidmens ir kitą dieną pamatydavau sąraše savo pavardę (juokiasi).
– O dabar?
– Reikia scenarijaus, pjesės, visko. Nelabai kas domisi, išskyrus A. Obcarską, O. Koršunovą, N. Jasinską... Tai yra natūralu, gal kažkas nežino, nepažįsta, kas ta Vaiva Mainelytė? Kažkur girdėta (juokiasi).
Aš su jaunais draugauju. Nuostabus yra Naubertas Jasinskas, kuris pakvietė ir supažindino mane su performansu. Kokį aš malonumą turėjau su juo bendrauti, fantastika. Na, ir sentimentą, jis – Šiaulių dramos teatro aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo a.a. Nauberto Jasinsko anūkas.
Jei scenarijus patiktų, pagal galimybes, sutikčiau vaidinti. Neseniai sutikau padėti jauniems kūrėjams, vaidinau trumpametražiame filme. Nesu pasipūtusi, esu atvira kvietimams.
Pozityvumas, stiprybė ir meilė detektyvams
– Žmonės dažnai jus vadina Lietuvos kino ir teatro pažiba. Kaip jūs jaučiatės, kai jus vadina žvaigžde?
– Tegu vadina, geriau, nei vadintų šliure (juokiasi). Bet aš priimu savaip. Žvaigždė – gražus žodis, bet pas mus žvaigždžių nėra, niekur.
Laumė many užbūrė
Visą žavėjimo galią:
„Tu būsi ugnelė pelkėse,
Tu būsi žvaigždė danguje.“
Kažin, ar taip yra, kaip laumės lėmė? Nesijaučiu vidutinybe, turiu didelę biografiją, krūvą vaidmenų, kurie nepraėjo pro šalį, bet tai – biografija, o svarbiausia – kokie išliko santykiai. Santykiai su režisieriais, su grupe, su kolegom. Pamenu, net kažkas sakė, kad Mainelytė – unikumas, nes teatre su niekuo nesusipyko (juokiasi).
Nesu tokia, kad niekas nerūpi. Jei jaučiu, kad kas nors norėtų įžeisti, turiu didelį ginklą – gerą humoro jausmą, bet skaudų. Ir taip ramiai ramiai ir nuraminu (juokiasi), bet man kažkaip netenka juo naudotis.
Teatre krūvis nedidelis, o „Liudijimuose“ (rež. O. Koršunovas) mums visoms taip saugu būti, visokių ritualų turim, pasiilgstam viena kitos.
– Vis paminite savo charakterio ypatybes, tai koks jis, jūsų charakteris?
– Visoks. Aš ir pikta galiu būti, bet neilgai, kenkia juk labai (šypsosi). Kuo pozityvumo daugiau, tuo geriau. Kam išėjus į gatvę kam nors skųstis: „Ai, kokia aš nelaiminga, kaip gyventi man sunku“. O gal tam žmogui dar didesnių problemų yra? Ne ne, šito aš netransliuoju ir šitą nusistatymą turiu jau labai seniai. Tai jau patikrinta, nereikia transliuoti negatyvo. Viską išsilaižyk namuose, gimsti viena ir išeisi viena. Mes turime tik trumpas akimirkas susilietimams, meilei, kai susiliejam šaknimis ir širdimis, o paskui atsiskiriame ir vėl būnam vieniši, su savo mintimis, su savo skausmais. Na, ar kas gali padėti? Kai manęs pradeda klausinėti, ką skauda, sakau, kad ta tema kalbu tik su gydytojais.
– Kas jus įkvepia pozityvumui?
– Kartais ir dirbtinai tai darau. Pavyzdžiui, lipdama laiptais žemyn iš ketvirto aukšto, kuriame gyvenu, po kažko, kas labai suspaudė širdį, pradedu šieptis, taip dirbtinai. Ir kai nulipu žemyn, taip juokas paima iš savęs, o kai sutinku ką nors – akys jau kitos, kad tik neklaustų (šypsosi).
Aišku, viskas priklauso nuo to, ką tu išsineši iš šeimos. Jeigu tave išklausydavo, jei tu galėdavai viską pasisakyti, tai yra gerai. Iš mamytės sulaukiau tiek jautrumo, gerumo, dėmesio. Mamytė mano suokalbininkė buvo, kai stojau į konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LRT.lt). Važiavom, sėdėjo ant suoliuko, duris padėjo sunkias atidaryti. Gyvenime mane visada lydėjo jausmas, kad tik gėda tėvams nebūtų dėl manęs.
– Kalbėjome apie jūsų vaidmenis, išskirtinę biografiją, negaliu nepaklausti, o kokius filmus žiūrite jūs?
– Labai mėgstu detektyvus, labai. Detektyvus rekomenduoja ir psichologai, nes siužetas atitraukia dėmesį nuo bet ko, situacijos gi ohoho ten kokios. Žiūriu, širdis pradeda plakti stipriau, galvoju: „Kvailele tu.“ (juokiasi) Esu labai geras žiūrovas, taip įsigyvenu.
– Ko palinkėtumėte sau gimimo dienos proga?
– Sveikatos, kad ir kaip banalu būtų. Nuo jos viskas priklauso, kai gerai jautiesi – tai ir gyvenimas rožinėmis spalvomis nušviestas.
Dar labai norėčiau padėkoti visam Krūties skyriaus personalui ir ypač profesoriui Vitalijui Ostapenko. Iš tikrųjų visiems noriu padėkoti, pradedant slaugytoja Laimute, baigiant visu personalu. Ten dirba tokie žmonės, kurie pakelia iš numirusiųjų, žino, kada ateiti, kada ką pasakyti. O profesorius – pirmas būna ligoninėje. Toks atsidavimas. Jis ir mane nuo 2008 m. traukė ir ištraukė.
Sakė: „Jūs – stipri moteris.“ O aš atsakiau: „Kaip gerai, kaip gerai.“ (šypsosi)
--
Gimtadienio proga LRT PLIUS 17.30 val. rodys Gyčio Lukšo filmą „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m.), kuriame V. Mainelytė sukūrė vieną iš įsimintiniausių – Mildos vaidmenį.
Jubiliejaus kulminacija taps V. Mainelytės kūrybos vakaras „Su Meile – Vaiva M.“, kurį žiūrovai turės galimybę išvysti rugsėjo 6 d. 21.30 val. LRT PLIUS. Į šventę „Vaidilos“ teatre jubiliatė pasikvietė artimiausius draugus ir bendražygius. Renginį organizavo V. Ramaškienės paramos fondas, transliacijos režisierė Asta Einikytė, V. Mainelytės įvaizdžiu rūpinosi kostiumų dailininkas, dizaineris J. Statkevičius.
