Ten, kur negalėjo sugrįžti kūnu, Jonas Mekas sugrįžo savo kruopščiai atrinktu archyvu, o galiausiai – pelenais. Gimtojo Semeniškių kaimo Biržų rajone vaizdinys visame pasaulyje garsaus avangardinio kino kūrėjo atmintyje neišblėso iki pat gyvenimo pabaigos. Čia jis po daugybės metų praleistų išeivijoje galiausiai atgulė amžinojo poilsio, prieš tai Biržams padovanojęs nemažą dalį savo archyvo.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Semeniškių, kur ūkininkų šeimoje su keturiais broliais ir seserimi augo J. Mekas, jau nebėra. Kaimas, kuriame iki tol gyveno kelios Mekų kartos, buvo numelioruotas 20 a. 10 dešimtmetyje, pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Visgi ištikimi Jono gerbėjai iš viso pasaulio vyksta pažiūrėti, kur prasidėjo menininko kelionė.
„Keletą kartų yra atvykę japonai, kurie sako: „Mes žinom, kad Jonas yra iš čia, ir mes norim pamatyti tą kaimą.“ O to kaimo nebėra, nėra netgi jokio riboženklio. (...) Mums keldavo nuostabą, kad žmonės toje vietoje, kur buvo Jono tėviškė, fotografuodavo tiesiog žolytes ir vabaliukus“, – pasakoja Indra Drevinskaitė, Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyr. bibliotekininkė.
Taip kilo mintis Semeniškius įprasminti ir čia pastatyti Jono Meko atminimo akmenį. Artėjant menininko 95 metų jubiliejui, I. Drevinskaitė susirado jo elektroninį paštą ir paklausė, ar jis tokiai idėjai pritartų ir kur norėtų, kad akmuo stovėtų. Iki tol jokio kontakto su J. Meku neturėjusi moteris sako nesitikėjusi, kad menininkas jai atrašys.
„Bet jis atrašė. Lietuvių kalba atrašė. Jis rašė, kad, jeigu galima, norėčiau, kad akmuo stovėtų toje vietoje, kur stovėjo mano vaikystės lova“, – dalijasi I. Drevinskaitė.
Akmuo, pasipuošęs iškaltu J. Meko parašu ir jo simboliu tapusia skrybėle, Semeniškiuose stūkso nuo 2017 m. gruodžio 1 d. Tiesa, ne visai toje vietoje, kur stovėjo menininko vaikystės lova.
Mekai gyveno dviejose kaimo vietose. Pirmoji sodyba, o ir Jono vaikystės lova, stovėjo toli nuo kelio, lauko gale, šalia Rovėjos upės. Šiandien čia yra privati dirbama žemė, todėl akmuo, savininko leidimu, buvo pastatytas arčiau kelio. Jonas tam pritarė.
Linkėjimai tėviškei
„Aš linkiu jums labai gražios dienos“, – palinkėjimą biržiečiams jo atminimo akmens atidengimo proga ant didelio balto lapo užrašė J. Mekas. Pats jis renginyje jau nesudalyvavo, nors „rašė paliekantis duris atviras jo atvykimui“, – prisimena I. Drevinskaitė.
„Tą linkėjimą jo ranka parašytą ir nupieštą aš gavau 2018 m. birželį, nes jis buvo pasiklydęs. Jis pavėlavo pusę metų, nes Jonas užrašė ne tą adresą“, – šypsosi ji.
Tiesa, prieš tai Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka vieną siuntą iš J. Meko jau buvo gavusi.
„Mes nei prašėm, nei sapnavom, nei pagalvot galėjom, kad mes galėtume iš jo kažką gaut. Bet prieš atidengiant akmenį, jis pats parašė ir paklausė, ar mūsų nedomintų jo iš Niujorko atsiųstas „šlamštas“, – pasakoja I. Drevinskaitė. – Taip 2017 m. rugsėjį gavom Jono 35 kilogramų siuntą.“
Rudose kartoninės dėžėse Jonas į Biržus atsiuntė kruopščiai sukataloguotą, per ilgus metus sukauptą korespondenciją, jam ir broliui Adolfui adresuotus laiškus, o taip pat periodinius leidinius ir publikacijas apie Biržus, Lietuvą ir gimtosios šalies kelią į nepriklausomybę.
„Jonas nieko neišmesdavo. Skiautės įvairiausios, nežinia nei kokio dienraščio, nei kokio laiko, taip pat pas mus atkeliavo“, – sako J. Meko atsiųstą medžiagą tyrinėjantis Evaldas Timukas.
Šio „šlamšto“ pagrindu 2020 m., jau po menininko mirties, ir buvo įkurtas Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras.
Laikui bėgant, centro archyvas plėtėsi, o svarbių daiktų po J. Meko mirties Biržams padovanojo jo sūnus Sebastianas, kuris ir pats ne kartą lankėsi tėvo gimtinėje.
„Taip nuostabu būti čia, kur mano tėvas kadaise rado namus, o dabar, praėjus daugeliui metų, sugrįžo ir vėl rado namus“, – centro svečių knygoje rašė Sebastianas.
2019 m. birželį urna su J. Meko palaikais buvo palaidota Semeniškių kapinėse, šalia jo tėvų Povilo ir Elžbietos. Pats Jonas norėjo būti čia palaidotas ir taip grįžti į gimtinę, kurią būdamas jaunas buvo priverstas palikti.
„Jis save padovanojo Biržams. Pradžioje čia sugrįžo archyvo pagalba, o paskui ir pelenais“, – sako E. Timukas.
Mekų keliai Biržuose
I. Drevinskaitė rodo J. Meko skrybėlę, kurią iš JAV atsiuntė jo sūnus. S. Meko teigimu, būtent ši buvo viena iš mylimiausių tėčio skrybėlių. Ne veltui 1949 m. pagamintą, ją menininkas nešiojo iki pat mirties.
Biržuose ši skrybėlė pirmąkart lankėsi dar ant J. Meko galvos. Su ja jis buvo įamžintas žymioje nuotraukoje, darytoje Biržų evangelikų reformatų klebonijoje – Jonui svarbioje vietoje.
Menininkas augo tikinčioje evangelikų reformatų šeimoje. Kai Jonas atvažiavo mokytis į Biržų gimnaziją, o jo brolis Adolfas – į Biržų amatų ir prekybos mokyklą, broliai apsigyveno evangelikų reformatų bažnyčios klebonijoje, kur klebonavo jų dėdė, mamos brolis, Povilas Jašinskas.
„Yra tiksliai žinomas kambarėlis klebonijoj, kuriame gyveno broliai, nes pats Jonas, kai 2010 m. lankėsi Lietuvoje, nuėjo iki klebonijos ir paprašė, kad jam leistų pabūt tam kambarėly. (...) Ten galbūt nieko autentiško jau nebėra, bet tas pats kambarėlis, tas pats vaizdas pro langą tiesiai į ežerą“, – sako I. Drevinskaitė.
Klebonijos kiemelyje, malkų krūvoje, Jonas slėpė spausdinimo mašinėlę, kuria spausdindavo antinacistinius atsišaukimus. Apie Jono pogrindinę veiklą niekas nežinojo, tačiau kartą įprastoje vietoje neradęs slepiamos mašinėlės, jis viską papasakojo dėdei P. Jašinskui. Pastarasis, supratęs, kuo viskas gali baigtis, Jonui ir Adolfui parūpino dokumentus palikti Lietuvą ir „kelialapį“ vykti studijuoti į Vieną.
„Tik vienąkart gyvenime jis (P. Jašinskas – LRT.lt) ėjo prieš sistemą. Jis nesivėlė į jokius konfliktus, nes po karo buvo likęs vienintelis evangelikų reformatų kunigas Lietuvoje ir turėjo telkti bendruomenę, išlaikyti ją. Čia buvo vienintelis jo nusižengimas prieš sistemą“, – aiškina E. Timukas.
Nors Adolfas pogrindinėje veikoje nedalyvavo, jis ir Jonas buvo labai artimi. Iš kelių vaikų šeimos jie buvo jauniausi ir kartu paliko Lietuvą. Adolfo našlė Biržų centrui yra padovanojusi tris jo dienoraščius, kuriuose jis aprašo šį laikotarpį.
„Adolfas rašo apie apmąstymus, vaikštant palei Širvėnos ežero pakrantę Biržuose – išvykt iš Lietuvos ar neišvykt? Ką daryt jaunam žmogui? Jis lyg ir mergaitę myli. Jei jis išvyks, kas bus su ta mergaite?“ – pasakoja I. Drevinskaitė.
Jonui buvo 21-eri, Adolfui – 19, kai 1944 m. liepos 12 d. jie iš Biržų siauruku išvažiavo į Panevėžį ir iš ten tęsė kelionę į užsienį.
Ilgesio ženklai
Vienos broliai Mekai taip ir nepasiekė. Kai jų traukinys buvo sustabdytas Vokietijoje, jie tapo karo belaisviais. Pasibaigus karui, Jonas ir Adolfas atsidūrė dipukų stovykloje, o 1949 m. išvyko į JAV, kur turėjo iškvietimą dirbti Čikagos duonos kepykloje. Visgi iš laivo denio išvydę Niujorką, broliai taip juo susižavėjo, kad nusprendė čia pasilikti, nors neturėjo nei darbo, nei namų, nei pinigų.
Netrukus broliai už Biržų burmistro Povilo Klybo, kurį jie sutiko Niujorke, paskolintus pinigus nusipirko pirmąją kamerą ir pradėjo filmuoti tai, ką matė savo kasdieniame gyvenime, duodami pradžią vadinamajam poetiniam dokumentiniam kinui.
Nors J. Mekas netruko išgarsėti ir įsilieti į Niujorko modernaus meno kūrėjų ratą, gimtųjų Semeniškių niekada nepamiršo. „Aš ūkininko vaikas iš Lietuvos“, – dažnai prisistatydavo jis.
I. Drevinskaitė atkreipia dėmesį į gėlytes, Jono ištapytas ant jo biržiečiams atsiųsto palinkėjimo.
„Jis visą gyvenimą tas gėlytes piešė. Mums Petro Meko dukterys, Jono Meko dukterėčios, papasakojo, kad tai Jono vaikystės vėdrynai. Semeniškiuose tarp senųjų ir naujųjų kapinių jo vaikystės laikais augo vėdrynai. Nors jie yra geltoni, Jonas juos piešdavo spalvotus, nes jam, matyt, norėjosi spalvų“, – pasakoja ji.
JAV gyvenantis lietuvių fotografas Rolandas Andrijauskas taip pat yra sakę, kad Jonas savo švarko kišenėje dažnai nešiodavosi duonos, dešros ir česnako, o tai esą buvo jo piemenavimo laikų Semeniškiuose simbolis, nes piemuo „drobinėj terboj visada turėdavo lauknešėlį“.
Biržai – kino žemė
Apie Adolfą Meką yra žinoma kur kas mažiau nei apie jo brolį, nors pirmasis „niekuo nenusileidžia“, – sako Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotojai.
„Taip yra todėl, kad A. Mekas 1971 m. nuėjo į akademinę plotmę ir iki 2004 m. dėstytojavo Bardo universitete, o Jonas toliau filmavo, kūrė eksperimentinius filmus, fiksavo visą savo gyvenimą ir bendravo su visais žymiaisiais kūrėjais Niujorke“, – aiškina E. Timukas.
Artėjant A. Meko 100 metų jubiliejui 2025 m. centras yra užsibrėžęs jį garsinti.
„Tai nėra lengva, nes medžiagos apie jį mažiau, susidomėjimas automatiškai mažesnis, bet jis tikrai yra vertas tokio pat dėmesio kaip ir J. Mekas“, – teigia I. Drevinskaitė.
Centras yra padavęs paraišką Seimui, kad 2025 m. būtų paskelbti A. Meko metais, lygiai taip pat kaip 2022 m. buvo paskelbti J. Meko metais.
O jau po kelerių metų centras turėtų persikelti į buvusio Biržų centrinio pašto pastatą, kur bus daugiau erdvės eksponuoti brolių Mekų ir visos jų giminės paveldą. Čia planuojama įkurti ir darbo vietas, kad norintieji galėtų studijuoti centro saugomus Mekų dokumentus, bei profesionalią kino salę, kurios Biržai vis dar neturi.
„Toje salėje norėtume ne tik rodyti J. Meko filmus, bet apskritai labiau propaguoti kino kultūrą, kas Biržams yra labai aktualu ir reikalinga. Esame kino žemė, nes turime Joną ir Adolfą Mekus, Mantą Kvedaravičių ir šiuolaikinio kino industrijoje dirba nemažai iš Biržų kilusių žmonių. Apie juos turime kalbėti, nes kalbėti apie žmones reikia, kol jie yra gyvi, o ne tada, kai jie iškeliauja“, – dalijasi I. Drevinskaitė.
