Kilus idėjai statyti paminklą rašytojui Justinui Marcinkevičiui, dalis visuomenės tam prieštarauja, sako, kad jis buvo sovietinis poetas. Politologas Kęstutis Girnius primena, kad J. Marcinkevičius priklausė Komunistų partijai, buvo nusistatęs prieš Bažnyčią. Rašytojas Vytautas Landsbergis Jaunesnysis siūlo ieškoti kitų įamžinimo formų nei paminklas.
Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia Rašytojų sąjungos būstinės prieš trejus metus įkurtas rašytojo Justino Marcinkevičiaus skveras.
„Kitas žingsnis – jo kolegų, gerbėjų buvo prašymas inicijuoti konkursą tokiai skulptūrai, rašytojų sąjunga – idėjos palaikytojas“, – sako Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Vitalija Maksvytė.
Paminklui jau surengtas konkursas, atrinktas projektas, pavadinimu „Trilogija“. J. Marcinkevičiaus trilogiją sudaro sovietmečiu išleistos dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“.
Politologas K. Girnius sako, kad statyti tokį paminklą – klaida. Esą J. Marcinkevičius neišlaikė pilietiškumo egzamino kai buvo Komunistų partijos narys, palaikė ideologiją.
„7-ojo dešimtmečio pradžioje jis buvo kandidatas į Komunistų partijos Centrinio komiteto narius – ne dėl eilėraščių. Yra jo knyga „Pušis, kuri juokiasi“ parašyta tais pačiais metais, kai [Aleksandras] Solženycinas parašė „Vieną Ivano diena“ – buvo gūdus stalinizmas. Jis pavartoja KGB medžiagą smerkti jaunimą. Sako, gyvenimas parodys, kur saulė teka ir kur leidžiasi – atseit Kremliuje, leidžiasi vakaruose. Dėl šito jis netinka“, – dėsto K. Girnius.
Tai, kad J. Marcinkevičius vėliau buvo ir Atgimimo dalyvis, bei Sąjūdžio narys, pasak K. Girniaus, klaidų neištaiso. Be to, J. Marcinkevičius taip pat buvo nusistatęs prieš bažnyčią, kai ji buvo persekiojama sovietinės valdžios. Rašytojų sąjungos atstovė tokiai versijai prieštarauja.
„Tai, ką matome visuomenėje, – tendencingai rankiojamos citatos iš didelio jo palikimo“, – tikina V. Maksvytė.
Istorikė Mingailė Jurkutė sako – teisios abi pusės.
„Abi tezės teisingos – jis tarybinis poetas ir dalyvavo sąjūdyje. <...> Kai mes kalbame apie J. Marcinkevičiaus kūrybą, kalbame apie ilgą laikotarpį, jis anksti pradėjo, buvo skirtingi etapai ir skirtingas vaidmuo. <...> Dirbant tarybų Lietuvoje tu dirbi sistemoje, būtų naivu nematyti, kad sistema egzistavo“, – teigia istorikė.
Rašytojas, režisierius Vytautas Landsbergis jaunesnysis sako, kad bandymai ką nors įamžinti – lengviausias būdas susipykti.
„Žmogus padorus ir daug gražių dalykų daręs, padaręs ir nedidelių klaidelių, kaip kiekvienas mūsų ir čia akmenimis svaidytis – pats maloniausias laikas. <...> Bet jis beprasmiškas, tas mėtymasis“, – įsitikinęs rašytojas.
Vis dėlto, pasak V. Landsbergio, galima būtų rasti įamžinimo formų, kurios neskaldytų visuomenės.
„Mes turėtume rasti formą, kuri atspindėtų jungimą, ne atskyrimą. Medis skvereliui prie Rašytojų sąjungos Justinui ar keli medžiai – ir Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai, Bubniui. <...> Rašytojams, kurie ėjo su Sąjūdžiu“, – siūlo V. Landsbergis.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad netylant dalies visuomenės pasipriešinimui, paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
