„Viena mokinė parašė, kad Panevėžyje trūksta laimingų žmonių“, – kalba dailininkas, grafikas, vienas žymiausių lietuvių menininkų Stasys Eidrigevičius. Panevėžyje rengiamasi atidaryti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą, o pats menininkas atvirauja, kad norėtų ten įkurti ir juoko kambarį, šmaikštauja, kad geriausia būtų jį įrengti ant stogo. Ir visi galėtų gausiai ir garsiai juoktis. Dailininkas gyvena popandeminėmis nuotaikomis, pasakoja apie pykčius tarp jo tėvų ir sunkiai suvokiamą Japoniją, kurioje jau lankėsi 13 kartų.
– Esate minėję, kad stiprų poveikį Jūsų kūrybai dar studijų laikais darė sutikti dėstytojai: grafikas Rimtautas Gibavičius ir tapytojas Jonas Švažas. Ką perdavė Jums šie mokytojai? Iš ko mokotės šiandien?
– Tiek Rimantas, tiek Jonas buvo labai reiklūs, kalbėjo aiškiai. Tai, ką norėjo pasakyti – tą perteikė aiškiai tiesiai. Ir šiandien lyg girdžiu jų balsą. Šiaip kasdienybėje mokausi iš to, kas mane įkvepia, geras pavyzdys, geras menas, gera muzika ir panašiai.
– Anksčiau esate dalinęsis apie vaikystę, kurią lydėjo tėvo ir motinos nuolatiniai konfliktai. Tarkime, jeigu lyja lietus – kažkuris iš tėvų yra kaltas. Nežvelgiant į konfliktą vien pesimistiškai, papasakokite, ko išmokė Jus šios tėvų situacijos?
– Tos situacijos visą laiką kartojasi. Ką tik turėjau svarbią ir didelę parodą Zachetoje, Lenkijoje. Taigi, vieni sako, kam darei tą parodą; kiti sako – super; virš 32 tūkst. žmonių man sakė – ačiū, puiku, stipru, jaudinančiai. Visais laikais kažkas ne taip. Dvi pusės: kairė ir dešinė. Pliusas ir minusas. Taip gaunasi, kad vienas be kito gyventi negali. Negali būti tik kairė ir tik dešinė. Abi turi savo būdus ir charakterius. Kartais taika, kartais karas.
– Jolande Jacobi savo analitinės psichologijos darbuose išskiria svarbų kaukės – nomen omen – vaidmenį: ji pabrėžia, kad kaukė tarsi pozicija, kuri gali tarpininkauti tarp išorinio ir vidinio pasaulio taip saugant tikrąją žmogaus prigimtį. Kokį vaidmenį atlieka ir ką simbolizuoja Jūsų vaizduojamos kaukės?
– Mano kaukių įvairumas toks – ir pastelinė kaukė, ir popierinė, ir cementinė, tapybinė, ir reljefinė. Tai lyg paveikslo fragmentas. Kaip meno kūrinys. Kuriant niekada neplanuoju, kad jos bus nešiojamos. Tik mano fotografijose modelis visada su kauke, pro kurią jis nieko nemato, nes jos dažnai be angų akims.
Šiuo metu kaukių naujų negimsta, tos, kurios buvo sukurtos, rodomos įvairiose parodose. Kai kurios buvo nuo mano veido, kitos siurrealistiškai atsiradusios. Dažnai – nepraktiškos.
– Kokiose dabartinėse temose tvyro Jūsų kūryba?
– Pokovidinės nuotaikos. Kalbu arba juokiuosi. Pavyzdžiui, su Ignu Krupavičiumi mokame juoktis. Tiesiog, humoras – taip reikalingas. Retai kas tai suvokia. Su poetu Tadeuszu Rozewicziumi – juokiamės iki nukritimo. Deja, dirbtuvėje tyla, pokalbis su sienomis. Kai bus SEMC (Stasio Eidrigevičiaus menų centras) – gal ten reiks atidaryti juoko kambarį – gera idėja. Atsipalaidavimui. Garsiai. Gal ant stogo. Kad tas miestas pralinksmėtų, nes kai turėjau anketą Bitės bibliotekoje (Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka), mokinė parašė, kad Panevėžyje trūksta laimingų žmonių.
– Ką praranda žmogus, negebėdamas permatyti vaizdo ir perskaityti teksto tarp eilučių?
– Mes kiekvienas kitoks, su savo sugebėjimais, kiekvienas kitoje srityje. Jei kas sugeba skaityti tarp eilučių – gerai. Bet ne visada taip yra. Ne visada ką nors tarp eilučių rasime.
– Palaikote glaudžius ryšius su japonais. Kokius panašius kertinius akcentus pastebite tarp Lietuvos ir Japonijos, ką bendro Jūsų nuomone turi šios šalys?
– Kai japonas kalba, tai kalbėsena tarsi panaši į lietuvio kalbėseną. Jų kaligrafija – kitas dalykas. Japonas – lietuvis: tema labai plati, žiūrint, kokią gyvenimo sritį paliestume. Japoniją aplankiau gal 13 kartų ir visada man rodos, kad jos nepažinsiu niekada. Kiekvieną kartą ten atrandu ką nors naujo. Norint tą kraštą pažinti – reikia mokėti japonų kalbą.
– Sakoma, kad tikrasis keliautojas yra tas, kurio kelionės tikslas – ne vieta, o dalykų matymas, interpretavimas kitokiomis akimis. Kokiomis akimis Jūs keliaujate?
– Matymas priklauso nuo mūsų jautrumo ir pastabumo. Pastabumas reikalingas net tik keliaujant, bet ir kasdienybėje.
– Laisva žmogaus kūryba valstybėje. Kaip apibūdintumėte kūrybinius periodus Lietuvoje ir Lenkijoje?
– Tapant paveikslą nuo tapytojo priklauso, ar jis bus laisvas, ar realizuos eskizo idėją. Tapytojas abstraktų paveikslą kurdamas atrodo gali lieti ir pilti dažų kiek nori, bet turi jausti spalvą ir dažo vietą. Lietuva ar Lenkija – kūryba yra kūryba, jai nereikia vertėjo. Esi laisvas, jei vertėjas tavo pasakymą interpretuos – gausis nauja žinia. Kaip kad fantazija neturi etapų – ji arba yra arba ne. Fantaziją turi tik maža dalis kūrėjų. Bet kurią menų sritį paėmus – taip yra.
– Manoma, kad distopiniuose miestuose nyksta menininkai, ilgainiui sukeliamos depresijos. Kas Jūsų manymu yra didžiausia grėsmė menininko išnykimui, o gal vis tik lietuvių kalboje reikėtų vartoti dailininko?
– Mano nuomone, nėra svarbu, kokius žodžius vartosime, o tai – kokį meną matome, ar tą meną jaučiame. Kūrėjas, jei tai didelis talentas, jis yra ir jis bus. Jo kokybė nepasikeis nuo pavadinimo. Kalbant apie menininkų išnykimą, nebūčiau toks pesimistas, menininkas gimsta, jis buvo ir bus, atskiros asmenybės.
– Kada galima sakyti ar apibrėžti, kad žmogus parsidavė kūryboje? Galbūt net pats to nesuprasdamas?
– Bet kurioje meno srityje, jeigu yra užsakymas, tada atsiranda prielaida, ar kūrėjas išlaikys savo Aš. Duodu pavyzdį. Gavau užsakymą sukurti plakatą. Man parašė, kas turėtų būti ant to plakato pavaizduota. Norėjau atsakyti emocionaliai. Bet parašiau – esu užsiėmęs ir užsakymo nepriimu.
– Kasdienybėje nuolat Jus lydi humoristiniai akcentai. Kaip svarbu beldžiant atidaryti duris? Ar dažnai jas atidarote?
– Kitas pavyzdys. Naujoje dirbtuvėje po grindimis išgirdau tarytum griaustinio dundėjimą. Pasirodo, ten atidarė sporto klubą. Jiems pranešiau, kad tai problema. Tada jie lyg bandė spręsti problemą, kažką darė, kad sumažintų krentančių štangos sunkumų trenkimą. Tuomet sulaukiu beldimo į duris. Stovi mergina ir sako esanti klubo savininkė ir nori įeiti į mano ateljė paklausyti trenksmo stiprumo. Sakau – įeikite, bet aš dabar verdu sau pietus, tai klausykitės viena. Paklausė, paklausė – išėjo. Pasidariau pietus, jau lėkštėje, imu šakutę, dėsiu į burną – vėl beldžia į duris. Neatidarau. Pradedu valgyti. Vėl beldžia toliau. Nueinu, atidarau, sakau – pradėjau valgyti, dabar neįleisiu. Nuėjo. Beldimą girdint valgau pietus.
– Vis tik kokį patyrimo čirškesį norėtumėte palikti savo kūryboje?
– Kai kurie kūriniai įgauna mūsų laiko metaforinę prasmę, ženklą. Daug užsienio leidyklų kreipiasi į mane, norėdamos mano kūrinį dėti ant viršelio. Nuolat gaunu tokių prašymų. Tie darbai – mūsų laiko metafora, stiprumo ženklai. Jie egzistuoja be muziejaus sienų, jie įeina į žmonių pasąmonę. Apie tai man žmonės rašo – išpažįsta, kad mano darbai nutiesė kelią jų gyvenimui. Būtent taip.
– Su kokiais personažais ir siužetu matote Lietuvos ateities pasaką? Kaip susidraugauti su Jūsų kuriamais personažais?
– Reikia žiūrėti į akis. Iškart bus matyti, ar kalba rišasi.
Pasaka yra pasaka. Ji gali būti įdomi arba nuobodi. Pasaka ar prieš šimtą metų, ar dabar – svarbiausia, kad neužmigtum klausydamas, o gal gerai – tada gerai ir užmigti.
