Kalbėti tema, kurią jums noriu šiandien pristatyti, nėra lengva. Visų pirma dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti apimanti gana nišinį lauką. Taip pat joje gausu ir įvairių istorijos niuansų, kurie gali pasirodyti nepatogūs. Kadangi dirbdama muzikos sektoriuje visa tai matau ir stipriai jaučiu to pasekmes, nutariau trumpai jums papasakoti.
Prieš beveik šešerius metus pradėjau dirbti nedidukėje muzikos albumų ir natų leidykloje, kuri buvo įkurta 1996 metais. Jos veiklą stebėti pradėjau dar būdama paauglė. Mokiausi groti fortepijonu ir labai gerai prisimenu savo pirmą susidūrimą su šiuolaikine muzika septintoje klasėje, kai man prie instrumento atsivėrė visai kitas, naujas ir stulbinamas pasaulis. Kartu su tėvais dažnai lankydavausi šiuolaikinės muzikos koncertuose, atidžiai stebėdavau ten ateinančią kompozitorių, muzikologų, atlikėjų ir nuolatinių klausytojų bendruomenę – man tuomet atrodė, kad visai gerai suprantu šį žavų pasaulį ir jo sąrangą.
Gerai prisimenu, kaip fortepijono mokytoja, kaskart man užduodama išmokti naujus kūrinius, liepdavo nueiti į mokyklos biblioteką ir natas „atsišviesti“. Tuomet tikrai į galvą nebūtų šovusi mintis, kad darau kažką negero. Tačiau darbas muzikos įrašų ir natų leidykloje man parodė kiek kitokį to naivaus vaiko įsivaizduoto pasaulio veidą. Sakytumėte, o kas čia tokio? Juk visada vidinė virtuvė turi savo niuansų.
Taip jau yra, kad muzika yra visai neapčiuopiama, nebent ją užrašai ar įrašai. Šis neapčiuopiamumo momentas daugeliui atrodo kaip dalykas, kurį visur lengva panaudoti nieko neduodant už tai mainais. „Na pagrokit trupučiuką, padainuokit, nesunku juk…“ – ne kartą esame girdėję šią frazę, neapgalvotai pasakytą muzikantams. Lygiai taip pat negerbiama ir apčiuopiama muzika, kuri nugula į natas.
Prasidėjus karui Ukrainoje, kaip niekad ryškiai ėmėmės atskirti pelus nuo grūdų, puolėme skubiai nuo sovietinių reliktų valyti savo miestus, ryžtingai pakeitėme gatvių pavadinimus, nukėlėme skulptūras. Tikiuosi, kad šis ryžtas ir apsivalymas ateis ir į natų pasaulį.
Kopijavimo aparatai muzikos mokyklose, bibliotekose ir net koncertinėse organizacijose kasdien pagamina šimtus nelegalių kūrinių kopijų, kurias visi yra įpratę naudoti muzikos mokymo procese ir net koncertuose. Situaciją dar labiau pablogino ir skaitmeninės galimybės, kai viena kūrinio kopija internetu gali pakliūti į šimtus rankų. Pasaulyje dar nėra išrastas būdas, kaip tai iki galo apsaugoti.
Dirbdama leidykloje stebiu, kaip gimsta kruopščiai paruošti natų leidiniai, kiek darbo į juos įdeda kompozitoriai, natografai, tekstų ir viršelių autoriai, dizaineriai ir galų gale leidėjai. Stebint tokio leidinio gyvenimą mane pribloškė statistika, kai šimtus mokinių ar studentų turinčios mokyklos įsigyja vos vieną naują leidinį. Lietuvoje yra 100 muzikos mokyklų, o spausdintų natų tiražas paprastai tesiekia vos 150.
Tuo tarpu užsienio ansambliai ar chorai Lietuvos kompozitorių kūrinius visada be jokių klausimų perka kiekvienam kolektyvo nariui. Teko ne kartą girdėti istorijas, kaip į užsienį išvykę studijuoti muzikantai su nelegaliomis natų kopijomis profesorių buvo griežtai išvaromi iš paskaitų. Tą griežtai draudžia daryti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos įstatymai. Tačiau man nežinomas nė vienas atvejis, kad už tai būtų baudžiama ar liepiama atsakyti. Kiekvienas neatsakingas kopijos padarymas atima pajamas iš visų natų industrijos dalyvių. Valstybės remiama natų leidyba yra nepaprastai nuostolinga veikla, o visoje Lietuvoje veikia vos vienas natų knygynas. Nors muzikos mokytojų apklausos rodo, jog jiems labai reikalingas naujas lietuviškas repertuaras, tačiau kaip jį užsakyti, jeigu naujo tiražo finansinis likimas beveik aiškus?
Dažnai savo kūrybos nesaugo ir jos kūrėjai. Kūrinius atlikėjams vis dar įprasta atiduoti dykai, dar sunkiau juos būna įkainoti. Dažnai čia suskamba frazė, kad tegul tik ta muzika skamba, nenugula stalčiuje. Bet ar studijuojančius kompozitorius kas nors moko tinkamai įkainoti savo darbą? Ir apskritai, gal jau laikas nebesigėdyti prašyti atlygio už savo kūrybą? Ką jums pasakytų kepėjas, jeigu bandytumėte už duoną nesumokėti arba kaip baigtųsi jums parduotuvėje, jeigu tą duoną bandytumėte pavogti?
Kiekvienas mokinys, mokytojas ir atlikėjas privalo naudoti legaliai įsigytas ir sertifikuotas natas, o ne jų kopijas.
Čia jus ir dar paprovokuosiu istorijos detalėmis. Toje pačioje muzikos mokykloje kaip ir aš sovietmečiu mokęsis mano tėtis pasakojo, kad tais laikais visi mokiniai grojo tik iš originalių lietuviškų, rusiškų, lenkiškų, vengriškų ar vokiškų natų. Kaip šie leidiniai atsirasdavo ir koks buvo jų turinys – kitas klausimas, į kurį dabar nesigilinsiu. Pasak jo, tais laikais prie kopijavimo aparatų prieiti buvo neįmanoma, juos kruopščiai sekė ir prižiūrėjo KGB. Visa tai buvo daroma tam, kad neatsirastų jokia antitarybinė medžiaga. Net spausdinimo mašinėlės buvo registruojamos, kad paskui būtų galima susekti, kuria iš jų buvo atspausdintas antitarybinis tekstas. Nukopijuoti dalykai buvo visiška retenybė ir išimtis. O žlugus sovietinei santvarkai visas įstaigas masiškai užplūdo kopijavimo aparatai, žadėję itin greitą ir paprastą aprūpinimą repertuaru. Tačiau kaip tada buvo pamintos natų autorių teisės? Ar technologinis proveržis čia susijungė su įsisenėjusiais grobstymo įpročiais, tikintis, kad niekas nepastebės? Vaikams tuomet tiesiog buvo sakoma, kad negalima pieštuku rašyti pastabų į natų knygą ir reikia nusikopijuoti, o šis veiksmas dažnai buvo palydimas piktos bibliotekininkės žvilgsniu ir pabambėjimais.
Kiekvienas mokinys, mokytojas ir atlikėjas privalo naudoti legaliai įsigytas ir sertifikuotas natas, o ne jų kopijas. Bet kol kas vaikai nuo mažumės mokomi ydingų įpročių ir net neįtaria, kad su muzikos kūriniais ir jų autoriais jie elgiasi nepagarbiai. Matytumėte jų akis ir kaip atšoka, kai papasakoji, kad kopijuoti natų leidinį yra nusikaltimas.
Yra ir dar viena grėsmė, kuri man neduoda ramybės. Visi puikiai žinome, kaip įspūdingai atrodo tūkstančiai tautines dainas atliekančių žmonių Dainų šventėse. Šį nepaprastą reiškinį saugo UNESCO. Tačiau man siaubą kelia mintis, kad šis nepaprastas renginys greta ilgamečių tradicijų ir tautinės simbolikos neša ir piratų vėliavą. Ar su tokiomis tradicijomis kitąmet pasitiksime Dainų šventės šimtmetį?
Prasidėjus karui Ukrainoje, kaip niekad ryškiai ėmėme atskirti pelus nuo grūdų, puolėme skubiai nuo sovietinių reliktų valyti savo miestus, ryžtingai pakeitėme gatvių pavadinimus, nukėlėme skulptūras. Tikiuosi, kad šis ryžtas ir apsivalymas ateis ir į natų pasaulį. Jeigu jau gerai pramokome legaliais būdais klausytis muzikos ir žiūrėti filmus, neabejotinai galime išmokti gerbti ir natas bei jų autorius, o grėsmingą vėliavą su kaukole palikti Karibų piratams.
