Savitą stilių – optinio meno tapybą – puoselėjęs dailininkas ir kolekcininkas Kazys Varnelis tapo įkvėpimo šaltiniu kitam menininkui – italų kompozitoriui Ivanui Fedelei. Šis sukūrė K. Varneliui ir jo namams-muziejui Vilniuje skirtą kūrinį „Varnelio variacijos“ – jis liks kaip kultūrinis įspaudas šioje erdvėje, rašoma pranešime.
Belaukiant Vilniaus 700 metų jubiliejui skirto renginių ciklo „Muzika Vilniui“ būsimos pasaulinės premjeros, kalbamės su Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namų-muziejaus vadove Daiva Vaišniene. Kaip teigia pašnekovė, dailininko kūryba vis plačiau atrandama ir aktuali, nes taikliai atskleidžia šiandienos žmogaus gyvenimą.
D. Vaišnienė ne tik plačiau pasakoja apie K. Varnelio kūrybą, labiausiai intriguojančius menininko biografijos vingius, bet ir atskleidžia šio lietuvių menininko santykį su muzika.
– Kazys Varnelis dar ne visų atrastas lietuvių menininkas. Kuo išskirtinė jo kūryba?
– Kartą išvydęs Varnelio darbus, vargu ar supainiosi su kuriuo kitu lietuvių dailininku: savita tapybos technika, aštriabriaunės formos, ryškūs ir įsimenantys formų ir spalvų sąskambiai. Tokia yra vieno iš nedaugelio lietuvių dailininkų, išbandžiusių optinio meno kryptį, unikalumo formulė.
Pastaruoju metu šis menininkas, daugiausia laiko praleidęs ir kūręs JAV, Lietuvoje vis geriau pažįstamas ir atpažįstamas: atrandamas per mūsų muziejaus ekspoziciją, matomas viešose erdvėse ir parodose arba tampantis įkvėpimo šaltiniu kitiems menininkams, kaip atsitiko italų kompozitoriui Ivanui Fedelei.
Nieko nuostabaus, juk monochrominės optinės Varnelio kompozicijos yra itin universalios – sukurtos XX a. 7–8 dešimtmečiais, jos mechanistiniu įspūdžiu (tarsi būtų ne ranka tapytos), trancendentine formų begalybe puikiai atliepia virtualios realybės aplinką ir ritmą, įprastą šiandienos žmogui.
– Kaip apskritai menininką patraukė optinis menas?
– Pradėjęs nuo dailės studijų Kauno meno mokykloje, Varnelis ieškojo tam laikui modernių raiškos galimybių. Per mokytoją Stasį Ušinską jį pasiekė prancūzų modernistų įtaka, studijos Vienos meno akademijoje leido pažinti šio miesto meno turtus.
Vis dėlto esminis lūžis įvyko jau persikėlus į Vokietiją ir susipažinus su Štutgarto kolekcininku gydytoju Ottomaru Domnicku. Užėjęs kaip pacientas, Varnelis išsitarė esąs dailininkas, tad Domnickas jį pakvietė į „dvi salikes tuoj už jo kabineto“.
Susidūrimas su nacių uždraustos abstrakčiosios dailės rinkiniu padarė jaunam menininkui tolesnę kūrybą lemiamą įspūdį. Varnelis tą jausmą yra taip apibūdinęs: „Man tartum kokia muzika buvo tie darbai. Veikė mane ta savo ir spalvų, ir dermių kompozicija.“
Vėliau, jau gyvendamas JAV, Varnelis eksperimentavo su abstrakcija, o brandžiausių kūrinių savita tapybinė kalba išsikristalizavo po 1965 m., kai Niujorke aplankė parodą „Responsive Eye“ ir čia išvydo Victoro Vasarely, Bridget Riley ir kitų oparto menininkų darbus.
– Gal galite plačiau papasakoti apie optinio meno susiformavimą?
– Opartas, kaip abstrakčiojo meno kryptis, susiformavo XX a. 7 dešimtmetyje ir yra pagrįstas universaliais aplinkos percepcijos veiksniais, nulemtais regėjimo fiziologijos ir psichologijos. Žinoma, optinės iliuzijos kūrimo pastangų – drobės plokštumą paversti sfera, sukurti judesio, gilumos ar mirgėjimo įspūdį – būta gerokai anksčiau, nei konceptualizuotas optinis menas.
– Iš tiesų, net stebina oparto sąsajos su lietuvių liaudies kūryba, kuo galėjome įsitikinti ir neseniai muziejuje vykusioje parodoje „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“. Galbūt K. Varnelis yra sėmęsis įkvėpimo ir iš čia?
– Galima tik spėlioti, kas lėmė, kad kaimo audėjos, kurių daugelio ir vardų nėra išlikę, buičiai skirtuose audiniuose stengėsi taip savitai interpretuoti natūralų pasaulį – sudėtingą ir daugiasluoksnį, išryškinantį kartais esmines, o kartais fonines formas, formuojantį ritmines elementų sekas. Dailininko mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė buvo audėja, taigi Varnelio kūryboje nesudėtinga įžvelgti sąsajų su lietuviškų audinių raštais.
Beje, dailininkas iš Lietuvos buvo įsigijęs visus „Liaudies meno“ tomus (daugiausia mainais į knygas anglų kalba, kurias siuntė Vilniaus universiteto bibliotekai), dar vieną leidinio komplektą padovanojo Čikagos miesto koledžo bibliotekai.
– K. Varnelio biografija taip pat ne mažiau intriguojanti. Apibendrinę, galime pamatyti kertinius jo gyvenimo vingius: po Antrojo pasaulinio karo emigravo iš Lietuvos, kaip tapytojas, jis išgarsėjo JAV, buvo ir aistringas kolekcininkas, galiausiai grįžo į gimtinę. Gal galite plačiau papasakoti apie įdomiausius jo biografijos įrašus?
– Gyvenimo kelionė, nusidriekusi per kelis žemynus, lemtingai paženklinta gyventų vietų ir sutiktų žmonių įspaudais, atvedė dailininką ten, kur ir prasidėjusi, – į Lietuvą. Atrodo, kad nuo pat pradžių tai ir buvo grįžimo kelias – išbandantis kliūtimis ir laimėjimais, stebinantis netikėtais posūkiais ir susitikimais, tačiau galų gale apdovanojantis pripažinimu.
1943 m. išvykęs studijuoti į Vienos meno akademiją Varnelis vargu ar galėjo numanyti, kad į Lietuvą grįš tik po ilgų egzilio dešimtmečių, kad daugiau nebepamatys artimiausių žmonių.
Atsiradusi galimybė išvykti pas tetos šeimą į Čikagą 1949 m. vėl išbandė pasiryžimą siekti tikslų. Pradėjęs nuo ornamentų piešimo italo Rigalio bažnytinio meno studijoje, dailininkas netrukus įkūrė nuosavą bažnytinio meno verslą, o po kurio laiko pagaliau galėjo skirti savo laiką kūrybai. Kartu su žmona Gabriele kūrė menininko namus Čikagoje, vėliau išsiplėtusius į įspūdingą vilos „Virginia“ erdvę, kurioje turėjo tilpti ir Varnelio paveikslai, ir gausi kolekcija.
– Kuo išsiskiria ir yra vertinga K. Varnelio sukaupta meno kūrinių ir retų knygų kolekcija?
– K. Varnelis kolekciją pradėjo rinkti gyvendamas Kaune, tęsė studijuodamas Austrijoje, Vienos dailės akademijoje. 1949 m. persikėlęs į JAV toliau ieškojo lituanistinio paveldo – senųjų žemėlapių ir knygų – bendradarbiaudamas su Vokietijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos kolekcininkais ir antikvarais. Yra įsigijęs vertybių „Sotheby`s“, „Reiss & Sohn“ aukcionuose.
Nemažai įsigytų vertybių yra susijusios su Lietuva – senieji raštijos ir LDK istorijos paminklai, XVI–XIX a. žemėlapiai, skirtingus istorinio laiko fragmentus sujungiantys į besikeičiančios, tačiau išliekančios Lietuvos vaizdą.
Surinktos įspūdingos kolekcijos tikslą, vertę ir formavimo principus, ko gero, geriausiai apibūdintų paties kolekcininko žodžiai: „Būtų gerai, kad tokie dalykai pereitų į lietuvių rankas“.
– Tapytojui grįžus į Lietuvą, įkurti savo muziejų jam buvo suteiktos erdvės Vilniaus rotušės aikštėje. Pristatant Kazio Varnelio namus-muziejų jis dažnai vadinamas „meno labirintu“. Kodėl?
– Pastatai, kuriuose įsikūręs Kazio Varnelio namai-muziejus, įspūdingi ir savo istorija, ir architektūra. Čia sujungti net trys skirtingus laikotarpius reprezentuojantys namai, sudarantys beveik 2000 kv. m. posesiją.
Galbūt dėl labirintą primenančios salių sekos Varnelis ir pasirinko būtent šią vietą savam muziejui, juk dailininko paveiksluose labirinto motyvas gana dažnas.
Minint Vilniaus 700-ąjį gimtadienį pravartu pasakyti, kad XIV a. pabaigoje pradėta statyti Mažoji gildija – vienas seniausių Vilniaus mūrinių pastatų, o greta esančiame renesansiniame Masalskio name galima apžiūrėti puikiai išlikusią virenę – atviro tipo židinį.
– Pakalbėkime apie Kazio Varnelio santykį su muzika. Žinome, kad jis buvo gana didelis melomanas. Ko klausydavo dailininkas?
– Studijoje skambanti muzika reiškė, kad dailininkas dirba, tad nevalia jo trukdyti. Čia tebestovi senutė kasetinė magnetola ir tvarkingai sustatyta dėžutė kasečių: Verdis, Beethovenas, Straussas, Čiurlionis... Naujausios – Franko Sinatros melodijos.
– Jis yra nutapęs ir paveikslų muzikos motyvais, tiesa? Galbūt žinoma, kuo ir kaip jį inspiruodavo garsas, muzika, kad tai tapdavo ir jo paveikslų temomis?
– Varnelis laikomas vienu muzikaliausių lietuvių dailininkų, ir ne tik dėl to, kad jo paveikslų pavadinimuose minimi muzikos terminai: „Ritmo refleksijos“, „Ritmo ritmas“, „Legato“ ir kt. Kūrinių struktūra, formų ritmika ir spalvų intensyvumas – tarsi natūralios aplinkos, taip pat ir garsinės, vizualizacija.
– Netrukus muziejuje įvyks italų kompozitoriaus Ivano Fedelės kūrinio sukurto šiai erdvei ir dedikuoto K. Varnelio kūrybai, pasaulinė premjera. Galbūt jums žinoma, ką pats tapytojas galvojo apie vizualaus meno santykį su muzika?
– Tegul tą pasako pats dailininkas: „Jaučiu, kad visas mūsų gyvenimas pulsuoja ritmu, ritmas atlieka svarbų vaidmenį mūsų egzistencijoje. Pavyzdžiui, mūsų širdies plakimas, ėjimas, netgi kalba. Kitaip tariant, ritmas – tai mūsų gyvenimo dalis ir visą laiką jis buvo naudojamas nuo pat primityviausiųjų ornamentų iki mūsų laikų įvairiose meno formose ir stiliuose.“
– Kaip ekspoziciją ir šį „meno labirintą“ papildys Ivano Fedelės muzikinis kūrinys „Varnelio variacijos“?
– Regis, natūralu, kad muziejuje vėl skambės muzika, o paties dailininko kūryba yra įkvėpimas ir garso provaizdis. Taip tarsi uždaromas menų sintezės ratas: dailininko tapyba, sukurta skambant muzikai, vėl tarsi grąžinama į garsinę substanciją ir savo prigimtinę aplinką – Kazio Varnelio namus.
Parengė Matas Drukteinis
