Kultūra

2018.01.13 13:11

L. Danielssonas: vienas mėgstamiausių mano violončelininkų – V. Sondeckis

LRT KULTŪROS laida „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“, LRT.lt2018.01.13 13:11

Mamos dovanota gitara Larsui Danielssonui buvo lemtinga pasirenkant muziko kelią, nors jo gimtasis miestas garsėja geromis lauko teniso mokyklomis. Paauglystėje matyti žymaus švedų tenisininko Bjorgo Borgo smūgiai L. Danielssoną privertė savo pranašumų ieškoti muzikoje. Ir – ne veltui: įrašyta per 20 albumų, laimėtos prestižinės premijos, bendradarbiaujama su garsiausiais pasaulio muzikantais, tarp jų – ir iš Lietuvos. L. Danielssono nesibaigiantys muzikiniai ieškojimai plečiasi ir atranda laisvę klasikos, džiazo ir Europos tautų liaudies muzikoje. 

L. Danielssonas – švedų kompozitorius, violončelininkas ir aranžuotojas, dievinantis Richardo Strausso orkestruotę, tačiau klasikinę muziką iškeitęs į džiazą, tokios muzikos gerbėjus žavintis savo lyriškomis kompozicijomis bei minties ir atlikimo skaidrumu. Jo kuriama muzika atskleidžia ir papildo mąslų, sakytum, abejojantį skandinavišką charakterį, o prasiverždama visa šiaurinių geizerių jėga, sušildo didžiąsias koncertų sales. 

– Malonu Jus matyti Klaipėdoje, Lietuvoje. Esate nuostabaus Klaipėdos violončelės festivalio svečias. Papasakokite, kokie ryšiai Jus sieja su Lietuva. 

– Lietuvoje grojęs esu jau kelis kartus. Vienas mano mėgstamiausių lietuvių violončelininkų – Vytas Sondeckis. Vaikystėje pirmiausiai ir pradėjau groti violončele. Studijavau ją universitete, bet vėliau kontrabosu pradėjau groti džiazą. Violončele grojau truputį kitaip. Klausytis Vyto muzikos nuostabu, nes jo išgaunamas garsas – tamsus, sodrus, žemas ir stiprus. Tokį nedažnai išgirsi. Girdėjau jį grojant skirtingomis violončelėmis, bet garsas visuomet išlieka toks pats. Man didelė garbė groti su juo. 

– Gimėte mažame Švedijos miestelyje. Kas buvo jūsų tėvai? Ar turite brolių, seserų? 

– Turiu seserį, užaugau  Smalandsstenaro miestelyje, ketverių metų pradėjau groti Hamodo vargonais ir gitara. Grodavau kiekvieną penktadienį ir šeštadienį. Nuo 12 metų jau grodavau koncertuose, šokiuose ir vakarėliuose. Violončelę į rankas paėmiau dešimties. 

– Kas pastebėjo Jūsų talentą? 

– Mano mama. Gimtadieniui ji man padovanojo gitarą. Buvau ketverių. Paėmiau ją ir virtuvėje pragrojau visą savo gimtadienio šventę. Taip viskas ir prasidėjo. 

– Ir vėliau pasakėte, kad norite mokytis muzikos? 

– Niekada profesionaliai nesimokiau groti gitara, visko išmokau iš savo mokytojo, puikaus vargonininko. Klausydavausi jo bažnyčioje, išmokau balsų tembrus, gilinausi į bažnytinę, ypač – Johano Sebastiano Bacho muziką. Kaip ir dauguma mūsų, norėjau būti gitaristu. Mano herojai buvo Jimis Hendrixas, Carlosas Santana ir „The Rolling Stones“. Štai į ką tuomet lygiavausi. 

– Ką veikė Jūsų tėvai? 

– Mano tėvas buvo sodininkas, o mama dirbo su kompiuteriais, kai jie dar buvo labai dideli. 

– Ar kas nors Jūsų šeimoje mokėsi muzikos, ar tik Jūs? 

– Iš tikrųjų, tik aš. Giminėje buvo dėdė, kuris grojo akordeonu, ir labai anksti išmokė mane, kaip elgtis scenoje. Jis sake, kad publikai groti per ilgai negalima, reikia palikti ją nekantraujančią, alkaną. Gavau iš jo labai gerų patarimų. 

– Žinau, kad Jūsų gimtinė garsi teniso klubu. Ar žaidžiate tenisą, ir kodėl pasirinkote muzikanto, o ne tenisininko kelią? 

– Vaikystėje truputį žaidžiau tenisą, per treniruotes rikdavau kamuoliukus ir stebėdavau žaidimą, Mačiau, kaip žaidė B. Borgas, tada jam buvo 15 metų, jis žaidė Švedijos čempionate. Per varžybas jis taip smarkiai paduodavo kamuoliuką, kad kitas vaikinas, trejais metais už jį vyresnis, niekaip negalėjo priimti padavimo. Visą žaidimą taip ir pražaidė: 6-0.  

– Ir tada nusprendėte eiti kitu keliu? 

– Taip, pradėjau muzikuoti. 

Visas Nomedos Kazlaus pokalbis su L. Danielssonu – laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“.