Makoto Shinkai žinomas bet kuriam Japonijos animacijos gerbėjui. Kartu su Hayao Miyazaki jie yra garsiausi šių dienų anime kūrėjai.
Režisieriaus filmai, tokie kaip „Orų mergaitė“ (2019) ar „Tavo vardas“ (2016) sulaukė didelio pasaulinio pripažinimo. Pastarasis prieš ketverius metus tapo pelningiausia visų laikų anime juosta, pralenkusia H. Miyazakio „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ („Spirited Away“, 2001).
Simboliška, kad H. Miyazaki filmas prieš dvidešimt vienerius metus Berlyno kino festivalyje laimėjo „Auksinio lokio“ apdovanojimą. Per šį laikotarpį iki naujausio M. Shinkai darbo „Suzume“ (2022) konkursinėje programoje nebuvo atrinktas nė vienas japonų animacijos filmas. Animacinėje istorijoje, jau spėjusioje pavergti dalį pasaulio, prisimenamas prieš dvylika metų įvykęs Didysis Rytų Japonijos drebėjimas, nusinešęs daugybę gyvybių. Filme pagrindinė veikėja, paauglė Suzumė netikėtai sutinka jaunuolį Soutą, kuris, pasirodo, saugo Japoniją nuo žemės drebėjimų. Netyčia merginai išlaisvinus kito pasaulio duris laikantį raktą, ji yra priversta leistis į ilgą kelionę, jei nori užkirsti kelią naujoms nelaimėms.
Apie naujausią M. Shinkai filmą „Suzume“ su režisieriumi kalbėjomės vasario mėnesį Berlyno kino festivalyje.
– Daugelyje jūsų filmų, tokiuose kaip „Tavo vardas“, „Orų mergaitė“ ar „Suzume“, susijungia coming-of-age (liet. suaugimas) ir fantastikos žanrai. Kodėl savo filmuose pagrindinius veikėjus pasirenkate paauglius? Ar yra kokia nors reikšmė tarp pagrindinių veikėjų amžiaus skirtumo?
– Animaciniai filmai dažniausiai būna skirti jaunesnei auditorijai. Tai viena iš priežasčių, kodėl mano filmai yra coming-of-age istorijos. Kita priežastis – vaikystėje animacija man labai padėjo, kai būdavo sunku mokykloje ar kitur. Joje atradau prieglobstį. Todėl norėjau pasinaudoti šia galimybe ir padėti jaunimui, kuriems šiuo metu galbūt dar sunkiau, nei buvo man. Dėl pagrindinių veikėjų amžiaus skirtumo, „Orų mergaitėje“ taip nusprendžiau tyčia. Tačiau „Suzumėje“ nepajaučiau, kad tarp jų būtų metų skirtumas. Mano vėlyvesniuose filmuose meilės tema užima vis mažesnę vietą. Ji nėra svarbi mano naujausiame filme. Istorijos ašis būtų nepakitusi, jei pagrindiniai veikėjai būtų dvi merginos ar du vaikinai.
– „Mono no aware“ yra vis pasikartojanti tema jūsų filmuose. Gal galite paaiškinti jos prasmę savo kūryboje?
– „Mono no aware“ termino negalima išversti. Tačiau jo reikšmė būtų panaši į niekas nesitęsia amžinai. Japonijoje mes suprantame, kad žemė yra labai trapi ir dažnai kenčia nuo žemės drebėjimų. Todėl šalyje mes galvojame, kad žemė nėra amžina ir visi tą supranta. Kai atvykau į Europą, mane pribloškė, kiek čia yra daug senų, prieš šimtmečius pastatytų pastatų. Japonijoje mes tokių beveik neturime, kadangi patiriame daug stichinių nelaimių, tokių kaip žemės drebėjimai. Galbūt dėlto šalyje mes turime tokį suvokimą, kad nieko nėra amžino. Tame yra kažkiek liūdesio. Tačiau tai yra visus mūsų šalies gyventojus vienijantis jausmas, kuris daro įtaką ir vietiniams animacijos kūrėjams.
– Paminėjote stichines nelaimes. Filmą įkvėpė šalį 2011 metais sukrėtę žemės drebėjimai. Kada nusprendėte apie tai sukurti filmą ir paversti jį fantastine istorija?
– Kai pradėjau galvoti apie „Suzumės“ siužetą, pirmiausia norėjau pavaizduoti šių dienų Japoniją. Taip pat norėjau, kad pagrindinė veikėja keliautų per šalį, todėl pradėjau galvoti apie griuvėsius ir apleistas vietas, kur beveik niekas nebegyvena dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ar užklumpančių stichinių nelaimių. Norėjau tai pavaizduoti savo filme. Kai pradėjau mąstyti apie Suzumės tikslą, kur link turėtų eiti ši istorija, nusprendžiau, kad Šiaurės Rytų Tohoku regionas, labiausiai nukentėjęs nuo žemės drebėjimų, turi būti įtrauktas į filmą. Be jo ši istorija neveiktų, kadangi negali kalbėti apie šių dienų Japoniją nepaminint 2011 m. didžiojo drebėjimo.
– Pavyzdžiui, Steveno Spielbergo „Ateivyje“ („E.T.“) berniukas gyvena tik su motina. Suzumė auga su teta. Nėra nei tėvo, nei motinos. Ar tam yra kokia sociologinė priežastis?
– Suzumė gyvena su teta, nes žemės drebėjimas buvo Rytinėje Japonijos dalyje, Tohoku regione. Po šios nelaimės daug vaikų tapo našlaičiais. Jie persikėlė gyventi pas giminaičius, kurie buvo Vakarinėje šalies dalyje. Ši aplinkybė mane įkvėpė. Spielbergo „Ateivyje“ berniukas gyvena tik su vienu iš tėvų. Japonų anime ar manga komiksuose labai įprasta, jog pagrindinis veikėjas taip pat turi tik vieną iš tėvų. Nežinau, kodėl taip yra. Mano nuomone, galbūt taip norima supaprastinti santykius tarp veikėjų. Yra lengviau, jeigu šis yra našlaitis ar gyvena tik su vienu iš šeimos narių. Tai viena iš priežasčių. Kita vertus, Suzumė neturi tėvo nuo pat pradžių. Ji augo tik su motina. Mes mąstėme, kad tėvai tikriausiai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža. Ji prarado motiną per žemės drebėjimą. Čia išlenda ir mano asmeniniai jausmai, kadangi turiu dukrą. Mes labai gerai sutariame, tačiau nežinau, ką aš galiu dėl jos padaryti kaip tėvas. Koks yra mano, kaip tėvo, vaidmuo. Todėl man labai sunku vaizduoti vyrus tėvus savo filmuose.
– „Suzumei“ įkvėpimo sėmėtės iš tikrų įvykių, tokių kaip žemės drebėjimai, tačiau ar buvo ir kitų šaltinių, tokių kaip Japonų mitologija, pavyzdžiui, Namazu?
– Taip. Mane įkvėpė Edo laikotarpio žmonės, kurie tikėjo, kad žemės drebėjimai atsiranda dėl to, kad po žeme gyvena milžiniškas šamas Namazu. Šią būtybę laiko kertiniai akmenys – užraktai. Tačiau kuomet jie pajuda, žemėje įvyksta drebėjimas. Mane sudomino ši istorija.
– Kas buvo sunkiausia kuriant šį filmą? Ar pandemija labai paveikė kūrybinį procesą?
– Filmo vizualinė dalis sukėlė daugiausia sunkumų, kadangi jungėme rankomis pieštą animaciją kartu su 3DCG (aut. past. – trimate kompiuterine grafika). Suzumė buvo piešta rankomis, tačiau kėdė – 3DCG. Nors bandėme sujungti taip, jog viskas atrodytų lyg piešta ranka. Tačiau veiksmo scenos tarp trijų pagrindinių veikėjų buvo sunkiausia dalis. Filmo gamyba vyko pandemijos metais, tačiau tai mums nesukėlė didelių sunkumų, kadangi galėjome bendrauti naudodamiesi technologijomis. Tačiau kuriant filmą tuo metu, kai koronavirusas palietė visą pasaulį, maniau, kad japonai gali pamiršti Didįjį Rytų Japonijos žemės drebėjimą, kuris įvyko prieš dvylika metų. Todėl labai dėl to nerimavau ir bijojau, kad taip gali nutikti.
– „Suzumėje“ instagram tipo socialiniai tinklai aktyviai įsilieja į filmo veiksmą. Jie yra varomoji siužeto jėga beieškant stebuklingos katės. Kodėl tai pasirinkote?
– Taip atrodo dabartinio jaunimo gyvenimas. Jie nuolat naudoja socialinius tinklus. Tačiau ne vien jauni, bet ir mano amžiaus žmonės. Todėl mūsų gyvenime socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai labai dominuoja. Kaip matote filme, Suzumė palieka namus be piniginės, ji naudoja tik savo telefoną.
– Kodėl nusprendėte vieną iš pagrindinių veikėjų, vaikiną Soutą paversti kėde?
– Norėjau, kad „Suzume“ būtų pramoginis filmas. Pati istorija yra labai liūdna. Filmas pasakoja apie našlaitę, kuri praranda motiną ir turi stoti į akistatą su savo praeitimi. O tai jai sukelia daug skausmo. Norėjau pasiekti plačiąją auditoriją, todėl pasirinkau tokią prieigą. Man buvo svarbu, kad žmonės žiūrėdami šį filmą galėtų juoktis. Todėl Suzumei reikėjo partnerio, kuris būtų jos kelionės bendražygis – mielas ar juokingas veikėjas. Jis turėjo praskaidrinti nuotaiką.
