Nors profesionali lietuvių smuikininkė Eglė Jarkova kone pusę savo gyvenimo spėjo praleisti už Atlanto, jos patriotizmo ir noro tiesti profesinius tiltus užtektų visam orkestrui. Neskaičiuodama dėstytojos darbo valandų, viena augindama dukrą, Eglė randa laiko užsiimti savanoryste ir garsinti gimtąją šalį.
Vedama noro dovanoti klasikinę muziką masėms E. Jarkova jau dešimtmetį organizuoja nemokamą tarptautinį vasaros muzikos festivalį „Vivace Vilnius“, o jos inicijuojami meistriškumo kursai suteikia šansą jauniesiems talentams pasiekti tarptautines scenas.
– Jau 15 metų gyvenate JAV, esate įsikūrusi Bostone. Kas jus atvedė į šią šalį?
– Atsakant trumpai – noras pažinti Ameriką. Ilgesnė istorija – gana spalvinga. (Šypsosi.) Gimiau Šiauliuose, mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Būdama septyniolikos laimėjau Jungtinių pasaulio koledžų konkursą ir porai metų išvykau į Italiją.
Studijų metu koledže lankėsi du profesoriai iš Bostono konservatorijos. Išgirdę, kaip groju, pakvietė studijuoti į JAV. Nesitikėjau, jog įveiksiu visus etapus ir gausiu visą stipendiją mokslui ir pragyvenimo išlaidoms, bet galiausiai Bostono konservatorijoje įgijau du laipsnius – bakalauro ir smuiko meno.
Baigusi studijas vėl gavusi visą stipendiją įstojau į Bostono universitetą tęsti smuiko magistrantūros. Neplanavau pasilikti, tačiau studijuodama visą laiką dirbau, susiformavo kolegų ir draugų ratas, čia ištekėjau ir pagimdžiau dukrytę. Bostonas tapo naujais namais.
– Iki šiol koncertuojate, taip pat mokote muzikos. Kaip pavyksta susidėlioti prioritetus?
– Iki dukrytės Evelinos gimimo aktyviai koncertavau kaip solistė – tiek kamerinės muzikos, tiek su orkestrais. Po skyrybų Evelina liko gyventi su manimi ir savo tvarkaraštį ėmiau planuoti pagal ją. Dukra – mano prioritetas.
Vietoj vakarinio darbo koncertuose įkūriau privačią smuiko mokyklą, ėmiau daugiau dėstytojauti. Tapusi mama labai pamilau darbą su jaunais žmonėmis – supratau, kiek turiu kantrybės.
Esu dėkinga ir mane supančiai bendruomenei – ten, kur gyvename, tėvams labai svarbu, kad jų vaikai mokytųsi meno, muzikos. Pavyko užsitarnauti gerą reputaciją, turiu tikrai daug studentų, tad koncertus renkuosi tik tuos, kurie mieli širdžiai.
Pavyzdžiui, su garsiu violončelininku Yo-Yo Ma grojome kameriniame koncerte Kembridže, JAV. Kai buvau pakviesta groti su Andrea Bocelli, negalvojau nė akimirkos – juk su jo muzika užaugau, žinau visas dainas. Groti 22 tūkstančiams žmonių Bostono „TD Garden“ arenoje buvo fantastiškas jausmas.
Mėgaujuosi kamerine ir soline muzika, tad neseniai grojau Johannesą Brahmsą solo koncerte su „New Hampshire“ orkestru. Tokius pasiūlymus visada priimu, o likusius stipriai apsvarstau, nes dėstau septynias dienas per savaitę ir auginu dukrą.
– Kokia jūsų įprasta diena?
– Ryte išleidusi dukrą į darželį keliauju dirbti į studiją. Per pertrauką groju, repetuoju arba dirbu prie projektų, programų, muzikos festivalio. Po pietų – darbas su mokiniais, trunkantis iki vakaro. Tuomet su dukryte žaidžiame, vakarieniaujame ir ruošiamės naujai dienai.
Amerikoje darbo tempai milžiniški, dažnai tenka užsibūti iki vėlumos. Dukra lanko meno, piešimo, fortepijono pamokas, baletą. Jai dar tik penkeri, nežino, kuo norėtų būti, tad bandome visko po truputį, kol išsirinks. Savaitgaliai ramesni, bet veiklos netrūksta: kol šeštadieniais Evelina būna lietuviškoje mokykloje, aš spėju padirbėti.
– Lietuvoje nebegyvenate seniai, tačiau ryšius su gimtine puoselėjate aktyviai – nepamirštate kalbos, sugrįžtate kasmet, Vilniuje organizuojate klasikinės muzikos festivalį. Kodėl jums tai svarbu?
– Būti Lietuvos piliete, išlaikyti savo tautybę, tapatybę man ypač svarbu. Mūsų šalis patyrė daugybę iššūkių, kol tapo nepriklausoma, privalome užtikrinti, kad jos savitumas būtų puoselėjamas ir matomas. Mūsų gamta, kultūra yra be galo graži.
Noriu, kad į Lietuvą trokštų atvykti kuo daugiau užsieniečių, kad klestėtų turizmas, todėl ir pati kasmet sugrįžtu ne tik aplankyti šeimos, bet ir rengti „Vivace Vilnius“.
– Nemokamą tarptautinį vasaros muzikos festivalį „Vivace Vilnius“ organizuojate jau dešimtmetį. Tam įkūrėte pelno nesiekiančią organizaciją. Kaip kilo tokia idėja?
– Festivalis – mano pirmasis kūdikis. Idėja kilo, kai buvau dvidešimt vienerių studentė. Širdyje nešdamasi meilę gimtinei, jos kultūrai ir muzikai, norėjau sukurti galimybę vilniečiams ir miesto svečiams išgirsti ryškias Lietuvos ir pasaulio klasikinės muzikos žvaigždes, pristatyti jaunuosius mūsų talentus. Ir visa tai daryti be bilietų – nemokamai, atvirai visiems.
Juk tikrai ne visi gali nusipirkti bilietą, kad prisiliestų prie kultūros. Pati užaugau penkių vaikų šeimoje, mes bilietų į koncertus nepirkome, tačiau tokias progas suteikdavo muzikos mokykla. Noriu šią dovaną suteikti kitiems.
Per 10 festivalio metų klausytojai turėjo galimybę atvykti į 79 nemokamus koncertus Vilniaus miesto rotušėje, Taikomosios dailės ir Samuelio Bako muziejuose, Vilniaus paveikslų galerijoje. Jaunimo meistriškumo pamokoms duris atvėrė Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, fortepijonų salonas „Organum“.
– Bendruomenę buriate dovanodama klasikinės muzikos koncertus, o jauniesiems talentams suteikiate progą semtis žinių iš pasaulyje žinomų muzikos kūrėjų, atlikėjų, mokytojų. Papasakokite apie festivalio mentorystės programą. Kaip į ją patekti?
– Meistriškumo kursai – ypač svarbi festivalio dalis. Visada norėjau sukurti terpę, kurioje scenos profesionalai muzikos atlikimo meno paslaptimis dalintųsi su moksleiviais ir studentais. Juk aš pati kadaise buvau pakviesta tiek į Italiją, tiek į Ameriką todėl, kad mano kelyje atsirado mokytojai, kurie mane pastebėjo, suteikė šansą.
Visi norintys sieti savo gyvenimą su muzika kasmet prieš festivalį gali pildyti paraišką mūsų puslapyje internete. Atrinktieji patenka į savaitės meistriškumo programą ir gauna galimybę gyvai groti festivalio koncertuose stebint milžiniškai auditorijai. Per festivalį meistriškumo kursai smuiko, fortepijono, violončelės, fleitos ir kamerinės muzikos atlikėjams vyksta kasdien.
Per dešimtmetį turėjome 220 mokinių ir studentų iš 20 pasaulio šalių, pradedant Lietuva, Latvija, Ukraina, Švedija, baigiant Albanija, Mongolija, Turkija, JAV ir kitomis. Kasmet be galo gražu stebėti studentų draugystę, augantį ryšį tarp dėstytojų ir mokinių. Jaunieji muzikai turi galimybę groti pilnose koncertų salėse ir tai yra neįkainojama patirtis. Pati savo mokinius Amerikoje taip mokau – svarbiausia įgyti kuo daugiau sceninės patirties. Vienas koncertas kartais geriau nei šimtą valandų groti pačiam.
Itin džiugina ir „Vivace Vilnius“ užgimusios sėkmės istorijos. Pavyzdžiui, vieno pirmųjų festivalių dalyvis smuikininkas iš Latvijos buvo pastebėtas profesoriaus iš Bostono, sulaukė kvietimo atvykti ir jau spėjo ten įgyti antrą magistro laipsnį. Noriu suteikti kuo daugiau tokių šansų Lietuvos ir kitų šalių jaunimui.
– Be švietėjiškos misijos, vykdote ir socialinę. Kelintus metus iš eilės organizuojate koncertus Vilniaus Santariškių ligoninės mažiesiems pacientams, pernai suteikėte galimybę karo alinamos Ukrainos moksleiviams dalyvauti festivalyje. Kodėl jums taip rūpi jaunoji karta, socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės?
– Tiek man asmeniškai, tiek su mokiniais yra įprasta groti ne tik koncertų salėse, bet ir senelių namuose, ligoninėse. Tą daryti pradėjau studijuodama Italijoje, ten vienas iš privalomų dalykų buvo socialinė veikla. Būtent ten supratau, kiek daug duodi kitiems, ir kiek daug gauni pats, grodamas tokioje aplinkoje. Daliniesi gera širdimi, dovanoji džiaugsmą.
Tęsiu šią tradiciją ir gyvendama JAV. Pamenu, po pasaulį sukrėtusių Bostono maratono sprogimų kartu su savo trio važiavome į vaikų ligoninę ir koncertavome nukentėjusiesiems tiesiog pastato fojė.
Kartu su kitomis šeimomis stengiamės padėti ir nukentėjusiesiems iš Ukrainos. Taip kilo idėja, kad galime į festivalį Vilniuje atskraidinti talentingų ukrainiečių, suteikti jiems galimybę apsistoti viešbutyje, dalyvauti pamokose. Tam kartu su bendruomene ir mokinių tėvais iš savo lėšų sukūrėme specialią stipendiją ir pernai galėjome pakviesti dvi ukrainiečių šeimas.
– Ar po tiek metų veiklos dar susiduriate su iššūkiais?
– Didžiausias iššūkis nuo pat pirmos dienos – kad festivalis išliktų nemokamas žiūrovams, t. y. surasti rėmėjų ir surinkti lėšų organizacinėms išlaidoms padengti. Labai gaila, kad dar nesame sulaukę finansinės pagalbos iš tam tikrų lietuviškų organizacijų ar fondų, kurie tikrai galėtų padėti projektui gyvuoti. Iki šiol festivalis remiamas tik individualių asmenų, rėmėjų iš Amerikos. Iššūkis ir organizuoti viską pačiai būnant Amerikoje, neturint komandos Lietuvoje: kviečiu muzikantus, rengiu paramos koncertus, juose ir pagroju, kad surinkčiau lėšų.
– Liepos 30–rugpjūčio 5 dienomis vyksiantis vienuoliktasis festivalis dedikuotas Vilniaus 700 metų jubiliejui. Kas ypatingo laukia klasikinės muzikos mylėtojų?
– Kasmet siekiame atrinkti ypatingų klasikinės muzikos kūrinių, kurie būtų prieinami, suprantami visiems. Vasarą laukia net septyni nemokami koncertai Vilniaus miesto rotušėje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Samuelio Bako muziejuje ir Santaros klinikų Vaikų ligoninėje. Gros Lietuvos ir užsienio atlikėjai, taip pat bus proga išgirsti Lietuvos ir kitų šalių augančias žvaigždutes.
Esu dėkinga Italų kultūros institutui Vilniuje, kuris antrus metus iš eilės prisideda prie festivalio. Jų dėka šiemet pirmą kartą į Lietuvą koncertuoti atvyks garsus italų violončelininkas, dirigentas Luigi Piovano. Laukia ir nuostabus lietuvių grandų trio pasirodymas: pianistas Petras Geniušas, smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir violončelininkas Davidas Geringas atidarys festivalį liepos 30 d. 17 val. Vilniaus miesto rotušėje.
– Kad festivalis gyvuotų, dedate didžiules asmenines pastangas, dirbate neatlygintinai. Iš kur semiatės jėgų, motyvacijos nesustoti?
– Manau, veikia paveldėti asmeniniai bruožai ir akademinė patirtis. Esu dėkinga likimui, kad neteko mokėti už mokslus, man buvo suteiktos stipendijos tiek mokslams Italijoje, tiek Amerikoje. Žinoma, labai daug dirbau, tačiau turėjau galimybę. Man netenka atidavinėti skolų, noriu bent dalelę tokio patyrimo suteikti kitiems. Tikiu, kad žinios yra vertingiausias dalykas pasaulyje, tai mane veda į priekį.
Žinoma, kasmet festivalis atneša streso, begalę situacijų, kurias tenka išspręsti. Būna momentų, kai atrodo „viskas, gana“. O tada ateina dalyvavusių vaikų šeimos su padėkomis ir pajaučiu prasmę. Jaučiu didelį džiaugsmą matydama, kaip tobulėja festivalio mokiniai ir studentai, – kai kurie čia dalyvavo, vos sulaukę dešimties, o dabar jų karjeros įsibėgėjusios.
Motyvuoja ir ištikimi festivalio lankytojai. Yra tokių senjorų, kurie nuo pirmųjų festivalių kasmet ateina paklausyti, susiranda informaciją, seka. Man tai nepaprastai gražu. Apskritai Lietuvos publika yra fantastiška. Kad ir pernai – turėjom vieną itin subtilią italų smuikininko programą, nežinojau, kaip reaguos tikrai marga publika, o tvyrojo toks susitelkimas, įsiklausymas, kad per pauzes atrodė, net negirdėti, kaip žmonės kvėpuoja.
– Kokią festivalio ateities viziją matote?
– Tikiuosi, Lietuvoje atsiras organizacijų ir fondų, kurie finansiškai prisidės prie šio projekto. Koncertų salės būna pilnos, bet svajoju renginį perkelti laukan, kad ne šimtai, o tūkstančiai galėtų nemokamai klausytis klasikinės muzikos. Ir, žinoma, kad pritrauktume kuo daugiau garsių profesorių ir suteiktume dar platesnes galimybes tobulėti Lietuvos jauniems talentams.
