Šiandien jau pensininkas maskvietis Aleksandras Naumenka buvo pašauktas į sovietų kariuomenę, kai jam buvo 18 metų. Po penkių mėnesių, nepaisant sveikatos problemų, atsidūrė Afganistane, kad „atliktų savo tarptautinę pareigą ir apsaugotų pietines valstybės sienas“ – tuomet tai irgi atkakliai nebuvo vadinama invazija.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio Laisvosios Europos radijo originalus kūrinys.
Kaip ir daugelis kartu su juo tarnavusių karių, Aleksandras tvirtai tikėjo teisinga sovietų kariuomenės misija. Tačiau, kaip pats prisimena, karo romantika greitai išgaravo. Tarnybos metu A. Naumenka vos nežuvo, patyrė nestatutinius santykius, buvo sumuštas, užpultas ir subadytas peiliu kartu tarnavusio kario. O po SSRS žlugimo „afganai“ apskritai tapo niekam nereikalingi.
Grįžęs iš karo, jis visą gyvenimą dirbo istorijos mokytoju. Bėgant laikui A. Naumenka permąstė savo požiūrį į „tarptautinę pareigą“, nutraukė ryšius su daugeliu kartu tarnavusių karių, tačiau mokykloje dirbti nebegali, – tris kartus buvo atleistas už politines pažiūras. „Laisvės“ radijas pasakoja mokytojo ir Afganistano karo veterano istoriją.
„Taip aš iš sergančio tapau sveikas“: stebuklingas šauktinio Naumenkos išgijimas
Į kariuomenę Aleksandras buvo pašauktas 1984 metų lapkritį. 18-metis šauktinis buvo paskirtas į Ašchabade dislokuotą karinį dalinį 96699. „Vaikystėje sunkiai sirgau meningitu. Ir regėjimas mano prastas – viena akimi +3,5, aš net taikinio per taikiklį negalėjau įžiūrėti. Atvykus į Ašchabadą oftalmologas man pasakė, kad esu netinkamas Afganistanui“, – pasakoja jis.
Mokymai truko penkis mėnesius. Pagal karinę specialybę Aleksandras buvo registruotas radistu, tačiau per visą mokymų laikotarpį radijo stotį matė tik du kartus – aktyviausioje mokymų ir išvykų į poligoną fazėje jis sukarščiavo ir atsidūrė ligoninėje. Iš esmės šauktiniai treniravo rikiuotę ir dirbo valgykloje. Šaudymuose, kaip pats prisimena, buvo tik du kartus.
– Balandžio pradžioje buvo sušaukta antra medicininė komisija. Ten jau buvo kitas oftalmologas, kuris taip pat man pasakė: „Netinkamas!“ Jis nuėjo parašo į kitą kabinetą, kur sėdėjo kažkoks pulkininkas, komisijos pirmininkas. Išgirdau už sienos riksmus ir keiksmus. Po kelių minučių oftalmologas grįžo ir man pasakė: „Atsiprašau, sūnau, nieko negalėjau padaryti.“ Taip iš sergančio tapau sveikas. Po dviejų savaičių mūsų kuopa – daugiau nei šimtas žmonių – ketvirtą ryto vietos laiku nusileido Kabule. Buvau paskirtas į 180-ąjį pulką. Visame pulke, tarp pustrečio tūkstančio žmonių, buvau vienintelis šauktinis su akiniais.
– Kas jums įsiminė Kabule pirmosiomis dienomis Afganistane?
– Pirmas dalykas, kurį per savo kvailumą padariau, – parašiau mamai, kad tarnauju ne Afganistane, o Mongolijoje. Karininkai man patarė taip rašyti. Aš motiną gal kokius aštuonis mėnesius vedžiojau už nosies. O paskui mus nuvežė į kareivines – ten visa karo romantika išgaravo. Taip, taip greitai, žinote, ten nebuvo laiko romantikai, ten svarbiausia buvo išgyventi.
Prieš patekdamas į Afganistaną viską, kas ten vyksta, suvokiau tiksliai taip, kaip mums pasakojo sovietų propaganda. Niekuo nesiskyriau nuo tų žmonių, kurie tarnavo kartu su manimi. Kariuomenėje nepastebėjau jokių protesto nuotaikų. Bet kokias oficialios linijos neatitinkančias nuotaikas tuoj pat nuslopindavo „zampolitai“ (kariuomenės politiniai vadovai), o ir pats karas niekam nesukėlė noro protestuoti. Jei kažkokio nepasitenkinimo ir būta, tai jis buvo susijęs su kitais dalykais: pirma – su neatitikimais tarp televizoriuje matytų vaizdų ir tikrovės, antra – su nenoru vykti į kovines misijas.
– Ar disonansas karių galvose, jausmas, kad buvai apgautas, nėra pagrindas protestui?
– Tikriausiai ne. Tai buitinis motyvas. Tiesiog niekas nenorėjo mirti. Kaip paaiškėjo, kariai į Afganistaną buvo siunčiami ne į mokymus, o ir futbolo su vietiniais jie nežaidė.
Prisimenu tik vieną epizodą, kai karininkas išreiškė nepasitenkinimą. Nuo 1985 metų vasaros tarnavau artilerijos baterijoje. Buvo toks vyresnysis leitenantas Mazuras. Išėjo atostogauti ir nebegrįžo. Vėliau sužinojome, kad jį teisė karo tribunolas ir skyrė penkerius metus kalėjimo už dezertyravimą.
– O kaip „zampolitai“ ir jūsų vadai jums aiškino šio karo būtinybę?
– Mums nuolat kartodavo, kad jei nebūtume įžengę į Afganistaną, „po pusvalandžio ten jau būtų stovėję amerikiečiai“. Reikėjo kažkaip motyvuoti karius; juk koks mums buvo kuriamas priešo įvaizdis? Amerikiečiai, žinoma, NATO. Apgultos tvirtovės, kurią visi nori užimti vaizdas, o mes, misionieriai, nešame pažangų visuomenės raidos modelį ir kuriame šviesią ateitį.
Žinoma, tada tikėjome, kad kovojame už taiką prieš prakeiktus imperialistus. Tuo pačiu metu daugelis karių ramiai sau klausėsi vakarietiškos muzikos – tai jiems nekėlė jokių prieštaringų jausmų.
Kasdien žiūrėjome informacine laidą „Vremia“ (liet. „Laikas“). Televizoriai buvo net atokiuose, kalnuose įsikūrusiuose postuose, kur budėjo ne daugiau kaip 20 žmonių.
Papulkininkis Sumerkinas kartą mums pasakė, kad mes čia ne tarptautinę pareigą atliekame, o saugome pietines SSRS sienas. Tik neaišku, kodėl pietinių sienų nebuvo galima saugoti iš kitos Piandžo upės pusės.
Mums buvo įsakyta nieko nepirkti iš vietinių, bet mes neklausėme. Eidavome į kišlakus, dukanus ir pirkdavome tai, ko Sovietų Sąjungoje nerasi. Ten buvo visiškas skurdas! Nuskurdusios šalies kariuomenė atėjo į kitą, dar skurdesnę šalį.
– Jei pabandytumėme sudėlioti kolektyvinį sovietų kario Afganistane paveikslą, kaip jį apibūdintumėte?
– Dauguma – slavai. Buvo ir čečėnų su ingušais – slavai jų bijojo ir visada apeidavo ratu, net senbuviai. Dėl to jie visi baigė tarnybą prisirinkę apdovanojimų. Žinoma, buvo kuopų, kuriose buvo galima sutikti ir Centrinės Azijos atstovų, bet jie daugiausia dirbo vertėjais, nes mokėjo puštūnų ir dari kalbas.
Kitas momentas – patekti į Afganistaną buvo gana lengva, o ištrūkti – sunkiau. Slavai, grįždami į Sovietų Sąjungą, būrėsi į grupes po penkis–dešimt žmonių, kad lengviau būtų grįžti namo. Atvykus į Turkmėnistaną ar Uzbekistaną, kildavo grėsmė, kad tiesiog negrįši namo, nes gali būti apiplėštas, sumuštas, nužudytas.
Jau pirmą dieną po demobilizacijos atvykome į Turkmėnijos miestą Marą, kur mūsų desantininkai susimušė su vietiniais. Taip pat atkreipsiu dėmesį į tai, kad Afganistane daugiausia tarnavo žmonės iš skurdžių regionų ir iš neturtingų šeimų – nomenklatūros atstovų vaikų ten nebuvo.
– Kaip į jus žiūrėjo vietiniai?
– Į forpostą, kur stovėjo mūsų savaeigiai ginklai, dažnai ateidavo afganistanietis prekeivis. Pasitaikydavo, kad patys automobiliais važiuodavome į kaimus ir pardavinėdavome samčius, kazanus, katilus, kuriuos pavogdavome iš valgyklos.
Vadai nesidžiaugdavo, jei vietiniams parduodavom šovinių, – galėjo ir sumušti, bet ir tokių atvejų būta. Prisimenu, majoras Ruslanas Auševas, vėliau tapęs Ingušijos prezidentu, į paradinę aikštę atvedė du vyrukus, kurie pardavinėjo afganams signalines raketas. Jis atskaitė visą paskaitą: neva mus dušmanai pradėjo mušti, o šie niekšai nusprendė jiems padėti.
Santykiai su vietiniais buvo labiau komerciniai. Visi vietiniai gyventojai mums buvo dušmanai ir priešai – nesvarbu, ar civiliai, ar kareiviai.
Atvykome į šalį, kurios papročių visiškai neišmanėme. Kareiviai nežinojo, kuo skiriasi sunitai ir šiitai. Paprastas žmogus negali suprasti afganistaniečių gyvenimo būdo, negali suprasti, kodėl negalima daryti vieno ar kito, nes tai yra „haram“, tai yra nuodėmė. Įlindome į tą Afganistaną kaip dramblys į porceliano parduotuvę.
– Koks yra afganistaniečių fenomenas? Juk niekam jų nepavyko užkariauti – nei britams, nei sovietų kariuomenei.
– Kaip sakė Sovietų Sąjungos maršalas Sergejus Achromejevas, pralaimėjome visai afganų tautai.
– Bet jūs sakote, kad santykiai buvo griežtai buitiniai ir atviro priešiškumo jūs nesutikote. Tuo tarpu kiti Afganistano karo veteranai pasakoja apie užnuodytus šulinius ir maistą. Galbūt neutralų požiūrį į jus lėmė tai, kad rankose turėjote ginklą?
– Taip, jie galėjo mums kažką parduoti, kažką iš mūsų nusipirkti, bet tai iš skurdo. Jei žiūrėtume iš jų pusės, tai mes, žinoma, jiems buvome tokie pat priešai. Atėjome į svetimą šalį. Todėl buvo ir užnuodytų šulinių, buvo žmogžudysčių, prievartavimų – visko buvo.
„Praporščikas Burenkovas visų akivaizdoje mane nuplakė.“ Nestatutiniai santykiai, hepatitas, narkotikai ir kiti sovietų karių nuotykiai Afganistane
– Narkotikų buvo galima gauti bet kur. Karininkai turėjo daug pinigų – jie gaudavo po 250 rublių, o kariai – po 9. Eilinis iš savo atlyginimo negalėjo nusipirkti net butelio degtinės, todėl iš karininkų vogdavo samanę – nors aš buvau jaunesnysis seržantas, taip pat vogiau, – o kai kurie griebėsi lengvų narkotikų. Iki sunkių rečiau prieidavo, bet ir tokių atvejų būta.
Kartu tarnavę kariai pasakojo, kad 1984 metų vasario pabaigoje majoro Simonenkos ryšių brigadoje, į kurią vėliau patekau, buvo keturi nuo heroino priklausomi narkomanai, su kuriais vadai nežinojo, ką daryti. Jie laisvai klajojo po pulką, užkabinėjo jauniklius, gąsdino, atiminėjo pinigus. Visi jau buvo į juos numoję ranka, laukė, kad jie greičiau būtų demobilizuoti.
Medicinos skyriuose kabojo plakatai, vaizduojantys, kad heroinas yra blogis. Kalbant apie lengvus narkotikus, marihuana buvo rūkoma visur, net Lenino kambaryje.
– O kokia apskritai tuo metu buvo sovietų kariuomenės būklė? Juk 1986 metais afganistaniečiai turėjo gana gerus ir modernius ginklus. Kaip jų fone atrodėte jūs?
– Sovietų aviacija vis dar dominavo ore, tačiau 1986 metais afganistaniečiai jau turėjo daug „Stingerių“. Nuolat buvo deginamos karinės technikos kolonos: dušmanai (Afganistano mudžahedai – red. past.) padegdavo pirmą ir paskutinį automobilius, o paskui sudegindavo kolonos vidurį.
Kovojome senamadiškai, bet tokios netvarkos kaip Čečėnijoje dar nebuvo. Pagrindinį vaidmenį atliko ne tankai, o šarvuočiai, daugiafunkciai šarvuoti transporteriai (MT-LB), konteineriniai raketų paleidimo įrenginiai, sunkieji kulkosvaidžiai ir, žinoma, aviacija: lėktuvai Su-25 ir sraigtasparniai Mi-8.
Juk sovietų kariuomenė Afganistane iš naujo mokėsi kautis, nes susidūrė ne su didelėmis formuotėmis, o su mobiliomis grupėmis. Kalnų ir dykumos reljefo sąlygomis jos pasirodė esančios itin veiksmingos.
– Jums buvo 18 metų, ar sunku buvo sutarti su vyresniais kolegomis? Ar kilo kokių nors konfliktų?
– Taip, žinoma. Niekam ne paslaptis, kad menkai nuo gyvūnų pasaulio sociumo besiskiriančiame vyrų kolektyve silpnas akiniuotas maskvietis tampa pašaipų ir patyčių objektu. Tačiau kliūdavo net ir kietiems vaikinams. Buvo vienas vaikinas – kandidatas į dziudo sporto meistrus. Oi, kaip jis kartą nukentėjo...
Buvo atvejis, likus maždaug mėnesiui iki mano demobilizacijos, kai girtas karininkas – kapitonas Avdejevas – tiesiog be priežasties pradėjo daužyti man per veidą. Akivaizdu, kad jį atstūmė mūsų valgykloje dirbusi vietinė mergina ar kažkas panašaus. O aš tada vykdžiau tarnybines pareigas, budėjau kuopoje. Jis išėjo ir kelis kartus smogė man kumščiu į veidą, keikdamasis ir sakydamas, kad jo geriausias draugas žuvo, o aš čia sėdžiu užnugaryje. Jei būčiau trenkęs jam atgal, manęs būtų laukęs tribunolas ir drausmės dalinys.
Tačiau pats šlykščiausias dalykas man nutiko dalinyje prie Kabulo. Vyresnysis leitenantas Kupyra norėjo mane padaryti informatoriumi, „šeštu“, bet aš atsisakiau. Tada jis paleido apie mane negerą gandą ir nuo 1985 metų rugsėjo iki gruodžio kartu tarnavę kariai pasistengė, kad gyvenimas man nebūtų saldus.
Man teko Biblijos pranašo Jonos vaidmuo – prisiimdavau svetimas nuodėmes. Vieną dieną iš virtuvės nešiau gabalą riebalų bulvėms kepti. Karininkai manęs jau laukė. Jie pastatė visą forpostą – apie 30 žmonių – ir praporščikas Burenkovas visų akivaizdoje mane nuplakė.
– Ar bandėte kažkaip sau paaiškinti, iš kur atsiranda toks žiaurumas savo artimui? Jau net nekalbu apie tuos, kurie buvo laikomi priešais, bet ne – savo tautiečiams?
– Prie to prisidėjo ir pati sistema. Tai vyriška uždara kompanija, kur stiprieji dominuoja, o silpnieji paklūsta. Antra, karių teisinis nesaugumas. Trečia, tai naudinga patiems karininkams, kurie tokiais metodais demonstruoja savo besąlygišką valdžią.
Juk tai išsamiai aprašyta Stanfordo eksperimente, kai profesorius studentus suskirstė į dvi grupes: kalinius ir sargybinius. Paaiškėjo, kad „sargybiniai“ labai greitai įsijautė į vaidmenį ir vadovų skatinami ėmė demonstruoti neregėtą žiaurumą „kalinių“ atžvilgiu.
Žmogus yra politinis gyvūnas, sakė Aristotelis. Šis gyvūnas nežino žiaurumo ribų, o kariuomenėje tuo metu be viso kito buvo vykdomas galingas nužmoginimas.
Žinoma, buvo ir tokių vadų, kuriuos visi dievino – žmonių visur atsiranda. Pavyzdžiui, trečiojoje artilerijos divizijos baterijoje tarnavo praporščikas Nikolajus Kolčkovas. Kai jis buvo demobilizuotas, kareiviai jį ant rankų nešė iki pat štabo. Taip pat buvo praporščikas Malas (Malyj) iš Dnipro – labai jautrus ir teisingas telefonistų būrio vadas.
Po nuplakimo Aleksandras buvo perkeltas į Bagramą, į postą, esantį už devynių kilometrų nuo miesto. Jis buvo įsikūręs prie Pandžširo slėnio.
„Pakeliui iš Kabulo į Bagramą, netoli Čarikaro „žaliosios zonos“ (retai pietiniuose regionuose ir šalyse pasitaikanti miškinga vietovė – red. past.) patekome į apšaudymą – tik per stebuklą likau gyvas. Važiavau „Urale“ su maisto produktais, mus lydėjo MT-LB. Ginklo man nedavė. Staiga prasidėjo apšaudymas – mums prašovė ratus. Mūšyje pasimečiau, o kai bandžiau lipti atgal į „Uralą“, pakibau ant borto. Vaikinai padėjo man įsiropšti. Kadangi ginklo neturėjau, pildžiau dėtuves, o kai dėžutėse neliko šovinių, atsiguliau ant priekabos dugno, kad nepasigaučiau kulkos.
Neprisimenu, nei kada mūšis baigėsi, nei kiek laiko taip gulėjau. Kai pabudau, šalia manęs susikaupę ir tylėdami stovėjo mano kovos draugai, manydami, kad esu negyvas. „Uralas“ buvos suvarpytas kaip rėtis. Laimė, užkardos postams skirta mėsa ir konservų skardinės mums tapo savotiška apsauga. Visi persėdome į MT-LB. Kelias ėjo per kišlaką. Į kelią išbėgę vaikai mėtė į mūsų transporterį akmenis. Vienas karininkas visą laiką laikė paruošęs kulkosvaidį. Taip mus mylėjo...“
– 1980 m. vasario 22 d. prie Žaliojo turgaus Kabule vienu šūviu buvo nušautas 103-iosios gvardijos oro desanto divizijos politinio skyriaus vyresnysis leitenantas Aleksandras Vovkas. Netrukus prie turgaus atvyko 103-iosios gvardijos oro desantininkų divizijos 357-ojo gvardijos parašiutininkų pulko karininkų grupė, vadovaujama šio pulko vado pavaduotojo majoro Vitalijaus Zababurino, ir pradėjo šaudyti į žmones gatvėse bei mėtyti granatas į namus. Žuvo dešimtys civilių Afganistano gyventojų.
1980 m. vasario pabaigoje–kovo viduryje sovietų kariuomenės vadai surengė operaciją Kunaro provincijoje Afganistano šiaurės rytuose. Šios operacijos metu sovietai keliuose tos provincijos kaimuose nužudė nežinomą skaičių civilių gyventojų, įskaitant vaikus.
Tai tik nedidelė dalis visų užfiksuotų sovietų karių nusikaltimų Afganistane. Ar tikrai sovietų karys galėjo taip pasielgti? Kaip manote, kaip būtų galima paaiškinti tokį žiaurumą?
– Žinoma, galėjo. Priežastys gali būti kelios – visų pirma, nebaudžiamumas. Buvo atvejų, kai kareiviai tiesiog apiplėšdavo pravažiuojančius automobilius su maistu ir drabužiais. Plėšė vien todėl, kad galėjo tai daryti.
Antra, kerštas. Sovietų kariai buvo labai žiauriai kankinami, baudžiami ir žudomi. Nėra abejonių, kad tai kėlė pyktį. Bet pasakysiu štai ką: jei nebūtume ten kėlę kojos, nieko panašaus nebūtų nutikę. Ten būtų pasikeitęs politinis režimas, jie būtų virę savose sultyse, bet niekada nebūtų peržengę savo valstybės sienos.
Pasirodo, mes kovojome ne tam, kad apsaugotume savo šalį, ne tam, kad į ją neplūstų narkotikų kontrabanda, nes narkotikai buvo gabenami ir į Sovietų Sąjungą, mes kovojome tik tam, kad išplėstume savo įtakos sferas ir apgintume geopolitinius imperinius valstybės interesus.
– O kaip buvo elgiamasi su karo belaisviais?
– Ženevos konvencijos Afganistane neveikė, o žmonių žiaurumui ribų nėra. Kaip rašė Fiodoras Dostojevskis: „Jei Dievo nėra, tai viskas leidžiama.“ Sakydamas Dievas, turiu omenyje Immanuelio Kanto moralinius imperatyvus.
Daugelio karių galvose Dievo nebuvo. Sovietų karininkas yra toks pat 25–27 metų vaikėzas, kuriam, įsivaizduokite, suteikiama neribota valdžia. Ir čia kyla klausimas, kas buvo didesnis priešas: dušmanai ar mažai raštingi, brutalūs, neribotą valdžią gavę tavo paties pulko draugai?
Aleksandro motina, sužinojusi, kad visą tą laiką jos sūnus buvo Afganistane, o ne Mongolijoje, sukėlė skandalą ir parašė skundą. Šauktinis nebebuvo siunčiamas į kovines misijas. Afganistane jis išbuvo 18 mėnesių, iš jų pusantro mėnesio – ligoninėje. A. Naumenka tęsia pasakojimą:
– 1986 m. vasarį susirgau, temperatūra pakilo iki 41 °C. O kai jau beveik pasveikau, ligoninėje dėl buitinių dalykų susikivirčijau su kažkokiu kazachu ir jis dūrė man peiliu į krūtinę, šiek tiek aukščiau širdies, todėl gydymo įstaigoje teko užtrukti kiek ilgiau.
Po kurio laiko mūsų keliai vėl susikirto ir jis su manimi labai šiltai pasisveikino – buvo dėkingas, kad jo tada neįdaviau, nes kariuomenėje tokie dalykai vertinami labiausiai. Vėliau jis buvo išsiųstas atgal į dalinį, bet medicinos tarnybos viršininkas pulkininkas leitenantas Jurkajevas nesiėmė jokių veiksmų – tiesiog leido man pagulėti dar dvi savaites. Ir, beje, teisingai pasielgė, antraip jis būtų turėjęs problemų.
Apskritai ligoninėje teko pagulėti 80 proc. visų „afganų“. Kai kurie ten apsilankė ir po du ar tris kartus. Daugiausia, žinoma, dėl hepatito.
Naujųjų metų išvakarėse stovėjau 23-iajame forposte netoli Bagramo. Pas mane atėjo girtas karininkas ir pasakė: „Užtaisyk.“ Tad užtaisiau minosvaidį ir iššoviau. Iš visų postų pasipylė salvės. Taip sutikome Naujuosius metus. Pasveikinau tą karininką su švente, palinkėjau sveikatos, kaip ir priklauso, o jis man: „Kokia ten sveikata – jau du kartus sirgau hepatitu.“ Jam buvo 27-eri, o du kartus hepatitu persirgęs žmogus yra neįgalus. Tais laikais apie tai net dainas rašydavo:
Neišvengsime Afgane,
Neišvengsime Afgane
Mes aukų, mes aukų.
Pusė būrio serga gelta,
Šiltinė kitus jau kerta,
Kaip baisu, kaip baisu...
Sukasi veidai geltoni aplink mus
Tyliai leidžiasi į baltus patalus.
Bet pabėgti mes nuo geltos nesvajojam!
Geltoni veidai, sakykit, ką sapnuojat?
„Pasikeitė valdžia – pasikeitė ir prioritetai.“ Grįžimas namo
Iš Afganistano Aleksandras grįžo apimtas euforijos ir tikėjimo ateitimi. Tačiau daugiau kariauti, kaip sako 57 metų veteranas, nebesinorėjo. Jis bandė įsidarbinti KGB, bet nepriėmė dėl regėjimo, nepavyko ir Vidaus reikalų ministerijoje.
„Pasirodo, kovoti Afganistane su tokiu regėjimu galėjau, o dirbti Vidaus reikalų ministerijoje ar KGB – na, ką jūs kalbat?“ – ironizuoja jis.
1993 metais jis baigė Maskvos valstybinį pedagoginį universitetą ir tapo istorijos mokytoju.
– Niekas, išskyrus tėvus, manęs nesuprato. Žmonių akyse mačiau vien abejingumą. Visa meilė „afganams“ labai greitai išgaravo. Bet mes ir patys nebuvome šventieji – dalis veteranų savo gyvenimą susiejo su kriminaliniu pasauliu. Jiems nepavyko savęs rasti gyvenime, nepavyko socializuotis visuomenėje, kuriai į mus buvo nusispjauti.
Tada atsirado literatūra, pakeitusi rusų sąmonę. Daugelis suprato, kad šis karas buvo neteisingas. Pavyzdžiui, rašytoja Svetlana Aleksijevič su savo „Cinko berniukais“ – tuo metu ji buvo mano asmeninis priešas. Nemaniau, kad apie tokius dalykus reikia rašyti. Dabar galiu prieš ją tik atsiklaupti.
Kalbant apie pačius veteranus, daugeliui jų pasireiškė vadinamasis „Afganistano sindromas“. Nebuvo net minties apie reabilitacijos centrus, tokius, kokie yra, pavyzdžiui, Amerikoje. Vieninteliai „pagalbininkai“ buvo alkoholis ir narkotikai, nes Afganistane susiformavę įpročiai niekur nedingo.
Įsivaizduokite žmogų su iškreipta psichika, bandantį įsilieti į taikų gyvenimą. Jei žmogus žudė Afganistane, ar jis nežudys ir čia? Konfliktai šeimoje, darbe. Sugriautos šeimos, nuolatinės muštynės. Kiek kartų atėję prašyti pašalpų iš pareigūnų girdėjome: „O mes jūsų į Afganistaną nesiuntėme.“ Pasikeitė valdžia, pasikeitė ir prioritetai.
– Kas paveikė jūsų pasaulėžiūrą? Kada persvarstėte savo požiūrį į karą?
– Tam įtakos turėjo kelios istorijos. Pirmoji buvo mano ilgametis konfliktas su 152-osios mokyklos direktore. Pirmiausia, atsisakiau padėti jos anūkei ruoštis stojamiesiems egzaminams. Paskui ji, sveikindama su vasario 23-iąja, iškilmingai įteikė man butelį degtinės ir pasakė: „Tu, žinoma, apkasuose nesėdėjai, bet vis tiek esi šaunuolis.“ Tai mane įsiutino, nes aš ir apkasus kasiau, ir utėles maitinau. Pagalvojau sau: „Kaip tau liežuvis apsiverčia tokius dalykus kalbėti?“
Žinoma, ir knygos turėjo įtakos, ir studijos Aukštojoje ekonomikos mokykloje – 2013 m. įgijau magistro laipsnį, parašiau disertaciją apie Afganistaną. Skaičiau Ciceroną, Volterą.
Suvokimo procesas nėra greitas. Kiek metų prireikė Vokietijai, kad suvoktų, koks iš tiesų buvo jų politinis režimas valdant Hitleriui? Dešimtmečių. Nors Vakarų Vokietija buvo okupuota amerikiečių, britų ir prancūzų ir ten iš tiesų vyko denacifikacijos procesas. Ten buvo įvykdyta galinga mokyklų reforma – direktorių, mokytojų. Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas 1970 m. atsiklaupė prieš paminklą Varšuvos geto sukilimo aukoms atminti. Ar čia įvyko kažkas panašaus? Ne. Jokios dekomunizacijos nebuvo.
Kad viskas pasikeistų, privalome išjungti televizorių. Šiandien mokykloje nemokoma kritiškai mąstyti. Žinote, visi tie šūkiai „Galime tai pakartoti“ – man nesuvokiami. Nereikia nieko kartoti.
Net kai rengiau Afganistano karui skirtus koncertus, visada sakydavau, kad to kartoti nereikia, – tai buvo rekviem žuvusiems, o ne militaristinė pompastika. Juk karas – tai kraujas, purvas, utėlės, mėšlas, pažeminimas ir beteisiškumas.
– Kai kas gali sakyti, kad karas yra blogai, tačiau riboto karių kontingento įvedimas arba rytinių, pietinių ir vakarinių sienų apsauga yra būtinybė. Juk tada, Afganistano karo metu, jūsų „politrukai“ (politiniai instruktoriai) dažnai kartojo frazę: „Jei ne mes, tai mus.“
– Visų pirma, pavadinimas tėra ideologinė forma. Antra, niekas nepuolė Sovietų Sąjungos. Tai buvo tas pats imperializmas, tik raudonas. Jiems tiesiog reikėjo kaip nors pateisinti invaziją į Afganistaną. Todėl tokios frazės, kaip „jei ne mes, tai jie“, „visos tiesos mes nežinome“, „ne viskas taip vienareikšmiška“, yra niekuo nepagrįstas propagandinis mitas. Tai išmoktas bejėgiškumas – tiesiog taip patogiau.
– Kaip susiklostė jūsų ginklo brolių likimai?
– Daugelio „afganų“ nebėra gyvų. Į veteranų susirinkimus nebevaikštau, bet kai paskutinį kartą buvau ir pažvelgiau į jų veidus... Tai sunkiai sergantys žmonės. Jiems po 60 metų, bet jie nebegali nieko valgyti, nebegali išgerti. Patys „afganai“ jau yra atliekos. Kai kurie patyrę po du infarktus.
Nekalbu apie pulkininkus ir generolus – jie visi gerai įmitę, apdovanoti ir viskuo aprūpinti, o paprasti kareiviai tyliai ir lėtai miršta. Jie niekam nereikalingi. Jau ir apie „čečėnus“ visi pamiršo – jie taip pat niekam nereikalingi.
„Direktorius man pasakė, kad aš menkinu ir diskredituoju Rusijos istoriją.“ Trys mokytojo Naumenkos atleidimai iš darbo
Aleksandras 27 metus dirbo mokytoju, tačiau 2016 m. prasidėjo problemos, pasak paties pašnekovo, dėl jo politinės pozicijos.
– Tuo metu dirbau 1248-ojoje vidurinėje mokykloje. Kartą į rytinę mokyklos rikiuotę atėjo partijos „Vieningoji Rusija“ atstovai su plakatais ir agitacine medžiaga. Tai mane labai supykdė ir aš pareikalavau, kad šie žmonės būtų pašalinti iš mokyklos teritorijos. O ta „Vieningosios Rusijos“ agitatorė kažkam paskambino.
2017 m. sausį buvo įsilaužta į mano el. pašto dėžutę ir mano vardu vaikams buvo išsiųsti „homoseksualaus“ turinio tekstai. Apie tai informavau direktorę Nikitiną, pranešiau policijai. Tuomet visa tai buvo greitai užglaistyta.
Praėjo dar mėnuo ir mokykla sulaukė skambučio iš Maskvos švietimo departamento – turėjau būti nedelsiant atleistas. Mokykla dvi savaites buvo likusi be istorijos mokytojo, paskui iš Švietimo departamento jiems atsiuntė kažkokią moterį. Vos apšilusi kojas, ji istorijos kabinete pakabino ikonas ir Stalino bei Žukovo portretus.
Įsidarbinau 1130-ojoje mokykloje. Ten dirbau iki 2018 m. rugpjūčio, bet tada direktorius Bauderis, stalinistinis imperialistas, neigęs Holodomorą ir Didįjį terorą, pasakė, kad menkinu ir diskredituoju Rusijos istoriją, ir paprašė manęs išeiti iš darbo.
Aš jam pasakiau: „Geriau domėkitės ne mano politinėmis pažiūromis, o tuo, kas vyksta mokykloje.“ Tuo metu tarp moksleivių buvo labai populiarus „AUE judėjimas“ ir kitokios nesąmonės. Vieną dieną po pamokų prie manęs priėjo du vaikinukai ir paklausė: „Kodėl nacionalsocializmo idėja yra bloga?“ Aš jiems papasakojau apie totalitarizmą, apie dujų kameras, o jie man į tai: „Bet juk žinote, dabar privažiavo čia visokių...“
Po to įsidarbinau savo paskutinėje, 1195-ojoje, mokykloje, kurios direktorė buvo Jevsikova. Ji buvo nepaprastai smalsi moteris – stebėjo mokytojų socialinius tinklus, apskritai viską stebėjo. Kiekviena jos kalba pedagogų susirinkimuose baigdavosi žodžiais „aš jus visus atleisiu“ arba „aš jus visus pasodinsiu“.
Tačiau ir šį darbą turėjau palikti ir priverstinai išeiti į pensiją. 2021 m. gegužės 26 d. man nebuvo paskirtas pedagoginis krūvis, buvau paprašytas birželio 1 d. užeiti pas direktorę. Atsakiau, kad ji negali manęs atleisti, nes tam paprasčiausiai nėra pagrindo. Po trijų dienų man paskambino kažkoks vaikas ir pasiūlė „susipažinti“. Aš jam pasakiau: „Kvaily, padėk ragelį.“ Visiems pranešiau ir pasiėmiau nedarbingumą, kad sulaukčiau pensijos.
Bandžiau kreiptis į profesines sąjungas, bet jos mano žinutes užblokavo. Esu nuolat kviečiamas į mokyklą, bet aš imu neapmokamas atostogas, o paskui jas pratęsiu. Tada buvau kaltinamas, kad neva prastai vedu pamokas, nors 2020 m. buvau atestuotas aukščiausiajai kategorijai, vedžiau pamokas anglų kalba, vadovavau olimpiadoms.
2021 m. rugsėjį išėjau į pensiją, nes dirbti man vis tiek nebūtų leidę. Gerai, kad mokyklą palikau prieš įvykius Ukrainoje, nes šiandien už vieną neatsargų žodį vien atleidimu iš darbo gali ir neišsisukti.
Visada vaikams apie istoriją pasakojau taip, kaip iš tikrųjų buvo. Pasakojau jiems apie Sovietų Sąjungos ir Suomijos karą, apie Suvorovą, apie kareivių žiaurumą vietos gyventojų atžvilgiu, apie Afganistaną, sakiau, kad tas karas buvo neteisingas. Tai turėjo būti paskutinis karas mūsų istorijoje, bet atsitiko priešingai: Čečėnija, Sakartvelas, o dabar...
Žinote, daugiau nei pusė mano kuopos karių buvo ukrainiečiai. Šiandien kai kurie iš jų kovoja už Ukrainą, kai kurie – už Rusiją. Vienas iš jų, Saša Laptinovas, dabar, atrodo, vadovauja DNR kariuomenės kuopai ir kovoja prieš ukrainiečius, nors pats yra gimęs Ukrainoje. Jis bandė įkalbėti ir mane vykti, bet aš, žinoma, atsisakiau.
O, pavyzdžiui, praporščikas Vladimiras Vasilčenka kovoja už Ukrainą. Pažiūrėkite, šioje nuotraukoje keturi ukrainiečiai, du rusai ir vienas azeras. Žiūri į nuotrauką ir galvoji: ar gyvi dar jie?
– O kaip vaikai reagavo į jūsų žodžius?
– Įvairiai. Kai kuriems tai patiko, kai kurių tėvai piktinosi, kad mano žodžiai neatitiko valstybinių standartų, bet aš vadovavausi Federalinio švietimo įstatymo 47 straipsniu. Jame aiškiai išdėstyta apie pedagoginės veiklos laisvę. Jei sakau, kad Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, vadinasi, taip ir buvo, o ne atvirkščiai. Nemanau, kad pasakiau ar padariau ką nors neteisėto. Mokymo principas grindžiamas liberalizmu, laisve ir žmogaus teisėmis. Šios vertybės, deja, šiandien pas mus nėra vertinamos...
– O tie „Pokalbiai apie tai, kas svarbu“ – naudingi?
– Tuo metu jau nedirbau, bet visos tos militaristinės kalbos, bendraujant su vaikais, man nėra priimtinos. Tai labai blogai. Pamoka turi trejopą tikslą: ugdomąjį, lavinamąjį ir auklėjamąjį. Šiandien visus šiuos tikslus pakeitė buvusio kultūros ministro Vladimiro Medinskio ir švietimo ministro Sergejaus Kravcovo įstatymai, kurie mokykloms primeta ne mokslines, o mitologines žinias.
Kaip mokslas gali tarnauti valstybės interesams? Tai nesąmonė. Ir už tai, leisiu sau pastebėti, V. Medinskis gavo daktaro laipsnį. Mitai negali būti laikomi istorinių reiškinių pagrindu.
– Sovietų kariuomenės nuostoliai Afganistane per devynerius karo metus siekė 15 000 žmonių, o Afganistano gyventojų nuostoliai siekė nuo milijono iki pusantro milijono, tačiau apie tai niekada nebuvo plačiai skelbiama ir iki šiol subtiliai nutylima. Kodėl apie šiuos siaubingus skaičius šiandien tiek mažai žinoma?
– Tai griauna šalies, nešančios žmonėms džiaugsmą, laimę ir išsilaisvinimą, įvaizdį. Atėjome gelbėti svetimos šalies, bet išskerdėme ten pusantro milijono žmonių. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad sovietinėje istoriografijoje šie skaičiai bent jau buvo pateikiami.
Kodėl Afganistano pusėje yra tiek aukų? Karą jie pradėjo ginkluoti 19 a. britų šautuvais, o baigė turėdami modernias nešiojamas oro gynybos sistemas ir granatsvaidžius, todėl buvo daug saugiau į juos šaudyti iš „Gradų“ ir „Uraganų“ (daugkartinių raketų paleidimo įrenginių – red. past.).
– Kodėl svarbu pripažinti istorines klaidas, mokyti istorijos be patogių faktų iškraipymų?
– Atsakyčiau istoriko Vasilijaus Kliučevskio žodžiais: „Istorija yra ne mokytoja, o prižiūrėtoja.“ Istorija nieko neišmoko, ji tik baudžia už neišmoktas pamokas. Todėl pamokas reikia išmokti, kad tokie dalykai nepasikartotų.
– Jei šiandien turėtumėte galimybę grįžti atgal ir kreiptis į save jauną, karštą, tikintį savo valstybės teisumu ir šio karo teisingumu, ką pasakytumėte?
– Pabandyčiau save įtikinti neiti į tą karą. Patarčiau sau klausytis Andrejaus Sacharovo, o ne karo šalininkų. Greičiausiai būtų tekę kentėti už tokius įsitikinimus, bet ką padarysi.
Deja, į praeitį nesugrįši, bet visus tuos metus dirbdamas mokytoju stengiausi paaiškinti vaikams, kad jie yra Rusijos ateitis ir kad meluoti yra blogai. Šiandien neturiu galimybės ugdyti tokių moralinių vertybių kaip tolerancija, taikingumas, nepakantumas žiaurumui, smurtui ir veidmainystei.
Dabartinė visuomenė statoma ant kitokių pamatų ir jie kelia tiesioginę grėsmę Rusijos civilizacijos egzistavimui. Su dideliu liūdesiu turiu pripažinti, kad šiandien mūsų visuomenė orientuojasi ne į Sacharovą ir Solženicyną, o į Duginą ir Prochanovą.
Visada sakydavau vaikams: „Kas jūs būsite, imperialistai? Žmonės, kuriems žmogaus gyvybė yra bevertė? Ar vis dėlto pasisakysite už žmogaus laisves, demokratines vertybes, pagarbą kitoms kultūroms ir tautoms?“ Su kitomis tautomis reikia ne kariauti, o draugauti, studijuoti jų kultūrą. Jei pažintume ir gerbtume savo kaimynų kultūrą, karų nebūtų.
