Naujai išrinktas Vilniaus meras, klaipėdietis Valdas Benkunskas, ką tik mums paaiškino, kad savo kadencijos metu planuoja paminklus Jablonskiui, Smetonai, Griniui, Stulginskiui, žydų gelbėtojams; fone vyksta dar ir paminklo Marcinkevičiui konkursas. Tačiau neadresuosiu šio laiško konkrečiai naujajam merui Valdui Benkunskui – jis nėra kuo nors išskirtinis, jis tik iliustruoja tendencijas, buvusias iki jo ir galbūt būsiančias dar, deja, ir po jo.
Viena jų – ją esu minėjusi, ji pasirodė daug kam sprangi – pakartosiu, kadangi tai yra faktais grįsta, nepaneigiama tiesa: su Vilniaus kultūra, su atminties įamžinimu Vilniuje susiję sprendimai, deja, per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo ir yra priimami dažniausiai ne vilniečių, todėl dažnai turi liūdnų pasekmių, nejaučiant miesto, jo nesuprantant, jam pakenkiant. Iš visų Nepriklausomybės laikotarpio Vilniaus merų kol kas turėjome tik vieną, gimusį Vilniuje. Faktas, neįprastas kitoms šiuolaikinėms Europos sostinėms.
Antroji mero išsakyta tendencija: „Gyvenu Vilniuje daugiau nei pusę savo gyvenimo ir Vilnius yra mano miestas ir širdyje, ir sieloje, ir prote. Tikrai jaučiuosi vilnietis. Tai, kad mano šaknys yra Vakarų Lietuvoje, yra, matyt, daugelio vilniečių biografija. [...] Mes gyvename globaliame pasaulyje, globalioje visuomenėje ir tokie dalykai nėra esmė, nes svarbiausias dalykas – kaip tu jautiesi viduje.“ Manyčiau, taip jautėsi daugelis Vilniaus merų ir iki tol. Tačiau, matote, jaustis ar įsivaizduoti ir būti yra du skirtingi dalykai. Juos painioti yra tam tikras kognityvinis disonansas: žinote, aš kartais jaučiuosi kaip šešiolikmetė, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad ja vis dar esu.
Taip pat turiu sočiai globalizacijos ir gyvenimo Europos didmiesčiuose patirties. Apie dvidešimtį metų turiu namus ir Londone, šį tą esu nuveikusi ir tam miestui, jo kultūrą esu dokumentavusi ir savo žurnalistiniuose, ir literatūriniuose tekstuose, tačiau, ačiū Dievui, turiu pakankamai sveiko proto ir savikritikos netituluoti savęs londoniete ir neaiškinti (o juolab – neužčiaupinėti) Londone gimusių ir augusių žmonių, kai jie pradeda pasakoti apie miestą ar dalintis rūpesčiais, kaip jis turėtų būti tvarkomas. Jei koks nors senas londonietis pasakytų, kad esu londonietė, tuomet jau turbūt susimąstyčiau, kad savo darbais gal ir tapau. Ne anksčiau. Juk paprastai teiginys apie priklausymą kokiai nors grupei ateina ne iš savijautos, o iš tos grupės kitų narių šio fakto pripažinimo.
Trečioji išsakyta tendencija vėlgi bendra: žutbūtinis noras mieste palikti savo pėdsaką, pažymėti teritoriją, įsiamžinti, užuot tvarkant, saugant ir puoselėjant miestą. Tai tipinė invazinių provincialų jausena – ryškiai pažymėti teritoriją Vilniuje (kad ir paminklais), užuot tvarkant ir išsaugant tai, kas jame sena, vertinga, bet griūva ir byra. Apie ją ne kartą esu kalbėjusi, plačiau galima pasiskaityti čia ir čia.
Todėl tai, ką dabar pasakysiu, jokiu būdu nėra koks nors asmeniškas „užkritimas ant galvos“ naujai išrinktajam, tik pradedančiam kadenciją merui. Tai – veikiau patarimas startui, pastanga pristabdyti trisdešimt metų besitęsiančią nevilnietišką ir ydingą paminklų estetinę taršos tendenciją, kuri įgyja vis didesnį pagreitį. Pastanga priversti stabtelti, atsikvošėti ir šitos tendencijos nebetęsti. Patarimas, ką daryti, ar veikiau, ko nedaryti, kad galėtų tapti ne vien miesto meru, bet ir vilniečiu, gerbiamu Vilniuje gimusių ir čia augusių kelių kartų žmonių.
Matote, su tuo „jautimusi vilniečiu“ yra kaip su įstojimu į klubą: negana pačiam jaustis klubo nariu – reikia, kad ir likusieji klubo nariai rekomenduotų, paliudytų patikimumą ir priimtų į savo tarpą. Tai nulemia miestui nuveikti darbai, jo supratimas, pagarba jo istorijai.
Laikas kalbėti atvirai – palankus. Šiandien visuomenė apie sudėtingą Vilniaus istoriją išmano kur kas daugiau nei prieš penkiolika ar dešimtį metų ir galime kur kas brandžiau, atsakingiau, be šovinizmo ar „ura“ patriotizmo kalbėtis apie sudėtingus tos istorijos momentus.
Be to, pastaraisiais metais miesto merai brėžė ir brėžia Vilniaus vystymosi kryptį kaip gyvybingos, visavertės Europos sostinės – ne paribio, ne kryžkelės, ne užkaborio ir ne tilto (ar nešvarių sandorių patiltės) tarp Rytų ir Vakarų. Mūsų pastarųjų metų vertybinė laikysena karo akivaizdoje, vasarą įvyksiantis NATO susitikimas Vilniuje liudija, kad esame Vakarų civilizacijos ir vertybių forpostas.
Lietuvos kultūros pasiekimai tarptautiniame kontekste pastarąjį dešimtmetį tokie, kokių nebūta visą pastarąjį šimtmetį, o gal ir kelis: pasaulyje garbinami muzikų ir solistų balsai, verčiamos, skaitomos ir plačiai aptariamos lietuviškos knygos, rezonuojančios pjesės ir teatrų gastrolės, tarptautiniai prizai lietuviškam kinui.
Ypatingai stipriai ir pasitikinčiai savo pėdsaką pasaulio šiuolaikiniame mene palieka kūrėjai iš Lietuvos ir iš Vilniaus („Venecijos liūtas“ tėra vyšnia ant didelio lietuvių indėlio torto), jau pritraukiantys ir pasaulio žiniasklaidos dėmesį, ir pasaulinius meno vardus sostinėn.
Tad kodėl europietiškas Vilnius, tokios meniškai talentingos šalies sostinė, yra sėte nusėtas beviltiškais, atsilikusiais, provincialiam ir primityviam skoniui pataikaujančiais paminklais, kurie atrodo šimtmečiu pavėlavę? Ir, po galais, kam jų tiek – atrodo, kad kasmet kaip po estetinį šungrybį išdygsta po paminklą? Ar mes tikrai tokie buki, kad savo istorijos didžiųjų [veikėjų] negalime atsiminti ir gerbti negalėdami būtinai pačiupinėti jų realistiško stabuko? Tokio, kokie Europoje statyti XIX amžiuje, tik mes nė nebesugebame taip kokybiškai jų sukurti?
Ar tai tik provincinė, nevilniečių miesto gyventojų atsigabenta nostalgija, tokia iš mažo miestelio: kad miestelio aikštėje prie merijos ar „rajkomo“ būtinai turi stovėti Vytautas arba Leninas? Juk paminklų Vilniui – įdomus statistinis sutapimas, galite patikrinti – dažniausiai garsiai reikalauja ir juos čia pastato ir sukuria ne čia gimusieji ir augusieji, o atvykėliai.
Tad pakalbėsiu tema, kuria esu kompetentinga – apie estetinę per visą Nepriklausomybės trisdešimtmetį Vilniuje išdygusių paminklų vertę. Žinau, man pritaria ir pritars daug dailėtyrininkų ir menininkų. Žinau, daug skulptorių piktinsis ir prakeiks – nes užkliudysiu jų interesą, jų valstybinius ir municipalinius užsakymus, jų pinigus ir jų vaikų duoną.
Atsiprašau, tačiau kaip dailėtyrininkė privalau pasakyti: beveik visi (su vos keliomis išimtimis, kai pasirinkta šiuolaikiška abstraktesnė raiška) Vilniuje per pastaruosius trisdešimt metų išdygę paminklai yra sostinei gėdą darantys meniniai fiasko. Kai kurie jų yra tokie beviltiški, kad net neatliepia memorialiniam paminklui per amžių amžius nusistovėjusių savybių ir reikalavimų.
Pradėkime nuo Gedimino Katedros aikštėje, prie kurio pripratome (bet priprasti galima prie visko, kaip byloja patarlės...). Pamenu, kaip su a. a. profesoriumi Alfredu Širmuliu stovėjome aikštėje priešais naujai pastatytą paminklą. Trumpai priminsiu, kas buvo šis šviesios atminties pedagogas ir dailėtyrininkas: bene geriausias Lietuvoje memorialinių paminklų žinovas, iš esmės perkandęs skulptūrinio paminklo esmę – nuo Senovės Egipto monumentalizmo iki lietuvių liaudies memorialinių medinių ir akmeninių paminklų (tai buvo jo specializacijos sritis, išklausęs jo paskaitų visiškai kitomis akimis pamatydavai ir medinį lietuvišką pakelės kryžių, ir žemaitišką akmenį Židikų ar Ukrinų kapinaitėse).
Prof. Širmulio verdiktas apie Gediminą? „Na ką gi, deja, medalistas nesusidorojo su trimate forma...“ Negali nesutikti – tai talentingo medalisto Vytauto Kašubos meninė nesėkmė pereinant iš jam įprasto reljefo į apvaliąją skulptūrą. Beveik viskas ten blogai: nuo supainiotų proporcijų (žirgas kažkodėl virtęs „mano mažuoju poniu“, o Geležinis Vilkas – susitraukęs iki kambarinio šunyčio) iki kampuotų, „Lego“ figūrėlę primenančių judesių, fiziškai neteisingos kardo laikymo anatomijos, sunkiai suprantamos gesto logikos, paklaidintų figūros proporcijų.
Nebūkime akademistais – mene, žinoma, galima tikslingai žaisti su proporcijomis, kažką tyčia utriruoti perteikiant idėją, galima daug ką abstrahuoti, tačiau šiuo atveju pasirinkta realistinė forma liudija, kad disproporcijų priežastis – deja, ne ta. Paprasčiausiai nesusidorota amato prasme – nepavyko. Atsistokite arkliui už uodegos ir suprasite, kodėl: juk apvaliosios skulptūros (jei tik ji skirta ne architektūrinei nišai) vienas meistrystės reikalavimų – kad ji įtaigiai bylotų iš visų pusių, einant aplink ją ratu ji privalo būti vizualiai perskaitoma ir visais rakursais nepriekaištinga.
Jau vėliau su prof. Širmuliu diskutavome ir apie kitą nepavykusį paminklą: Vinco Kudirkos. Ten, vėlgi pasirinkus labai pasenusią realistinę raišką, proporcijų ir estetikos problema, deja, yra dar didesnė: nevykęs, pigus masinės gamybos paltukas, lyg nuo kitos skulptūros nuimta galva ropė, ir, iš šono žiūrint, atrodo, kad irklu užvažiuota vargšui Kudirkai per pakaušį, todėl jis dabar sustingo prie stiklinio lifto praradęs atmintį ir bando prisiminti, ką čia veikiąs; aukštyn ar žemyn rengėsi važiuoti.
Paklausus apie stiklo naudojimą paminklui (o paminklo funkcija yra įamžinti šimtmečiams, tūkstantmečiams), prof. Širmulis, pamenu, savo papratimu ironiškai šyptelėjo į ūsą: „Tai dar gerai, kad ne iš porceliano... arba ne iš papjė mašė“. Bet klausimas išlieka: kaip reikia nesuvokti memorialinio paminklo funkcijos, kad naudotum jam tokią netvarią, taršią, trapumo simboliką turinčią medžiagą kaip stiklas?
Lygiai taip pat – ir čia jau galingas mūsų laikų politinio agresyvumo, neišmanymo ir neišsilavinimo kokteilis – buvo nesuvokiami elementarūs dailės ir monumentaliosios skulptūros dėsniai visoje Vyčio paminklo konfliktiškoje ir kvailoje dramoje. Per visą Vakarų Europos dailės istoriją žmonės turėjo pakankamai proto suprasti ir nekvestionuoti, kad herbai – heraldiniai grafiniai dvimačiai ženklai – į trimatę formą nėra ir negali būti konvertuojami. Nes dvimačio grafinio simbolio paskirtis yra kitokia – ženklinti, paversti simbolį akimirksniu atpažįstamu, minimalizuoti, redukuoti. Kitaip tariant – suskliausti prasmės išraišką į plokštumą, ją nukūninti.
Paminklo funkcija yra priešinga: įkūnyti, suteikti šimtmečiams fiziškai apčiuopiamą formą asmeniui ar idėjai. Dėl šios priežasties iš heraldinių ženklų skulptūros niekada nedaromos: išimtis visoje Vakarų dailės istorijoje bene viena – archajiškasis, šimtmečių nugludintas sparnuotas Venecijos Šv. Morkaus Liūtas, kuris naudojamas ir dvimačiu, ir trimačiu pavidalu. Heraldinius erelius, tiesa, skulptūromis paminkluose vienu metu bandė (tačiau estetiškai nesėkmingai) versti Trečiasis reichas...
Nesėkmė akivaizdi ir įgyvendintos Vyčio skulptūros atveju: tobulas, be galo gražus mūsų valstybės heraldinis dvimatis ženklas virto... slaviško stiliaus, pokomunistinio socialistinio realizmo kiču, paminklu meno istorijos neišmanymui ir provincialiam skoniui. Tikrai ne Vilniaus ženklu, tikrai ne Lietuvos. Vilniui ir vilniečiams reikalinga senoji Lukiškių turgaus ir bendruomenės aikštė su senaisiais prabangiais granito žibintais (beje, kur jie dingo? – klausia visi seni vilniečiai), su Kaziuko mugėmis, artistų pasirodymais ir parodomis, be politikos ir be ideologijos.
Istorija ir taip prisibeldžia aikštės perimetre – su memorialu šalia buvusio KGB, su sukilėlių atminimu. Lukiškių aikštės, kaip depolitizuotos erdvės, sugrąžinimas miestiečiams ir būtų pats tikriausias mūsų pergalingų laisvės kovų ir grįžimo prie okupantų neįveikto visaverčio miesto gyvenimo įrodymas. Vilniečiai nori gyventi ne kapinėse su paminklais, memorialais, gedulu ir rimtimi ant kiekvieno kampo, o mieste su aikštėmis ir skverais poilsiui, vaikų juokui, muzikai ir gyvybei. Istoriškai Lukiškių aikštėje kartuves ir paminklus (Pilsudskiui, Leninui) statė, ideologiškai ją žymėti norėjo tik svetimieji. Todėl gal pagaliau apsieikime be paminklų nors Lukiškių aikštėje. Ypač – estetiškai nesėkmingų.
Galėčiau vardinti ir vardinti tas estetines nesėkmes – bačkutėn sugrūstas, kažką tampantis Mindaugas, abejingu, ištįsusiu nuo rezignacijos ir patoso veidu, nes konkurso komisija nepatikėjo, jog vilniečiai intelektualiai įgalūs įvertinti abstraktesnį siūlytą simbolį – tiesiog skulptūrinę karūną.
Galėjome turėti charakteringą, elegantišką miesto ženklą, prie kurio fotografuotųsi ir instagramintųsi turistai iš viso pasaulio, bet turime blankų, jokį, „prastumtą“, balvonišką Mindaugą – Regimantas Midvikis šį projektą buvo sukūręs Gedimino paminklo konkursui, bet nelaimėjęs pavertė Gediminą Mindaugu ir tiek. Galbūt nelaimėjus Mindaugo konkurso, stovyla būtų galėjusi tapti ir Kęstučiu. Arba – nukalus barzdą – karaliene Morta arba Birute. Tai tiek čia tos prasmės ir meilės Vilniaus miestui bei Lietuvos istorijai. Apie grožį ir meną jau gal nė nekalbėkim...
Kas dar? Jau turime bačkutėje Sėdintį Karalių, Sėdinčią Bobutę (Petro Aleksandravičiaus „Žemaitę“, 1971 m., socialistinio realizmo stilius). Pas jėzuitus Sėdintį Liuteroną (itin meniškai nevykęs įsivaizduojamo (jokių istorinių duomenų apie išvaizdą nėra) Donelaičio paminklas, iš stiklo, plastiko (vėliau bronzos) sukurtas Konstantino Bogdano 1964 m. universitetui), Sėdinčias Seseris (Dalios Matulaitės „Lazdynų Pelėda“, 1995 m., vėluojantis modernizmas, kuris kitų „sėdinčiųjų“ kontekste dar atrodo kaip gaivaus oro gūsis), bet dabar turime ir Sėdinčius Brolius (paminklas broliams Vileišiams, Regimantas Midvikis, 2018 m., postsovietinis nostalginis provincialusis socialistinis realizmas). Labai originalu, ar ne? Trūksta tik sėdinčio devynmečio berniuko – to, legendinio...
Stovintį berniuką, gniaužiantį ant krūtinės batą, beje, turime: jaukiai stilizuotą realistinį Romualdo Kvinto paminklą Romainui Gary. Turime ir mergaitę su kačiuku ir Cemachu Šabadu. Irgi Kvinto. Ir mergaitę be kačiuko. Taip pat Kvinto. Ir „Vandens nešėją“. Ir Leonardą Coheną – irgi kažką gniaužiantį ant krūtinės, irgi Kvinto. Nors gal miestui būtų pakakę ir kokių dviejų kvintų?
Tik kai jau Vilniuje pradedame su paminklais, tai nebegalime sustoti...
Bet blogiausia yra nesibaigiantis, nesiliaujantis postsovietinis nostalginis provincialusis sacharininis nulaižytas socrealizmas – pataikaujant įsivaizduojamam tautos skoniui. Tačiau kodėl man atrodo, kad ne vien vilniečiai, bet ir likusi Lietuvos dalis, dažnai nepagrįstai nuvertinama „provincija“, kurioje gimsta ir mūsų lietuviški dabartiniai pasauliniai talentai, jau keliauja, jau mato Europos sostines, jau turi labiau išlavintą skonį, yra labiau atvira naujovėms ir eksperimentams. Galbūt kalbame tik apie neišlavintą, apmūsojusį politikų ir sprendimų priėmėjų supratimą apie grožį?
Štai įspraudėme Joną Basanavičių į kelioms konfesijoms šventą miesto Aštrųjį trikampį. Prie Aušros Vartų Dievo Motinos, prie stačiatikių kankinių, prie Mickevičiaus Konrado celės. Prasminis perkrovimas, ir ne gerąja prasme. Vilniečiai kaip vadino aikštę „Filharmonijos“, taip ir vadina bei vadins. Ne atvykėlių užgaida Basanavičiaus aikštė, mums užtenka prigijusios Basanavičiaus gatvės. Atleiskite, bet ši Senamiesčio aikštė niekada nesisies su Basanavičiumi. Niekaip. Juolab su tokiu prastu paminklu, kuris estetiškai atrodo šimtmečiu pavėlavęs. Vėl tas pats ir tas pats postsovietinis provincialusis socialistinis realizmas: „Menas privalo tarnauti liaudžiai“. Ir politikai. Ir mažai išprususių politikų beigi prezidentų primityviam skoniui.
Bet vilniečių juk dar laukia ir autoritaro, cenzoriaus ir žodžio laisvės persekiotojo, prastos Lietuvą izoliavusios užsienio politikos vado Antano Smetonos paminklas. Paradoksas, čia pat ir jo politinės aukos – demokrato Kazio Griniaus paminklas (Smetona labai „elegantiškai“ smurtiniu karinio perversmo būdu Grinių nuvertė per jo gimtadienį).
Mes juk apskritai kažkaip labai bipoliškai savo sąmonėje sugebame suderinti keisčiausius, priešingiausius etinius dalykus, nuo kurių nesuderinamumo kiti išprotėtų: atgailaujame dėl Holokausto, bet neturime Onos Šimaitės įamžinimo (užtat turime makabrišką ir cinišką cirką dėl Škirpos atminimo lentos).
Mes siekiame demokratijos, žavimės didvyrišku Volodymiru Zelenskiu, atsakiusiu, kad jam reikia „Ne pavėžėjimo, o amunicijos“, o čia pat apsisukę ieškome visų įmanomų pateisinimų visai nešlovingam pabėgimui per upelį ir kalbame apie paminklus šiam faktui.
Mes vis dar psichotiškai, potraumiškai bandome „papilkinti“ istoriją, išbalinti kruvinus mundurus ir negarbingus poelgius, paversti praeitį pilkąja zona su visokeriopomis išlygomis ir nuolaidomis, lyg nematydami, jog dabartis mums smogia į veidus čia ir dabar, reikalaudama iš mūsų pačių neatidėliotinai vienareikšmių egzistencinių pasirinkimų tarp juoda ir balta.
Todėl, kad neišprotėtume nuo dviprasmybės gręžiodamiesi į praeitį, siūlyčiau paminklus Stulginskiui, Smetonai ir Griniui pastatyti greta, chronologijos seka Prezidentūros rūmų parkelyje (kuris juk visuomenei prieinamas) – tegul tai būna prezidentavimo ir valstybingumo istorijos kompaktiškas pažymėjimas, parodant jos visas prieštaras, tęsiant tradiciją ir nebedarkant gražiausių Vilniaus kampelių naujais ir Vilniui svetimais Kaune valdžiusių prezidentų paminklais. Duoklė būtų atiduota su kaupu tam prieštaringam ir nelengvam tarpukario periodui, kurio ne visada gražų šleifą vis dar kažkaip mazochistiškai ir nesavikritiškai sau nuolat velkamės it ašutinę.
Metas būtų ją nusimesti: šiaip ar taip, Kovo 11-osios Lietuva pasaulyje yra kur kas labiau gerbiama, laisvesnė, labiau klestinti, oresnė, palankesnė piliečiui valstybė, nei buvo anoji, Vasario 16-osios, kurioje jokiu būdu nenorėčiau gyventi. Ir – ne, laisvoje valstybėje, kokia yra Kovo 11-osios Lietuva, menas pagaliau neprivalo tarnauti nei liaudžiai, nei politikai, nei populizmui, nei ideologijai, nei neišprususiam politikų skoniui.
Menas niekam neprivalo tarnauti, menas privalo byloti – apie tiesą, gėrį ir grožį; apie Dievą, apie amžinybę, apie atmintį; priminti mūsų pačių laikinumą ir būti vertybiniu kamertonu mūsų poelgiams. Tik tiek. Įsidėmėkite tai, politikai, miestų ir valstybės vadovai.
Kodėl Vilniuje negalima liautis stačius paminklus, nusiraminti ir įvertinti miesto grožį ir jo istoriją? Kol paminklais nebus užteršta kiekviena gražiausia aikštė ar skveras, kiekviena sakrali erdvė ir bažnyčios šventorius, juk nenusiraminsime, ar ne?
Štai Justinas Marcinkevičius, ir jam – paminklas, dar istorijai nesusigulėjus, dar gyvajai atminčiai įkyriai primenant, kad gal ne viskas buvo taip glotnu ir gražu, kaip adoratoriams norėtųsi: buvo ir „Pušis, kuri juokėsi“, ir eilėraščiai apie Leniną, ir uoli tarnystė sovietinei klasių ideologijai bei propagandai, neatpažįstamai karikatūrinant pagal jos reikalavimus ir Martyną Mažvydą (žr. Regimanto Tamošaičio str., kuriame analizuojama, kaip pastorius Mažvydas pastatytas į dirbtinai sukurtą ateistinį konfliktą tarp lietuviško žodžio ir Katekizmo kaip „tautos parvergimo“ priemonės), ir Lauryną Gucevičių (ciniškas jo, religingo misionieriaus, ateizavimas, dirbtinės klasinės įtampos kūrimas, supriešinimas su vyskupu Ignotu Masalskiu, kurį architektas iš tiesų vadino „geriausiu mecenatu, kokį tik turėjęs“).
Taip, buvo ir dvasią pakeliančios poeto kalbos bei eilėraščiai Sąjūdžio mitingų metu (pati buvau to efekto liudininkė), bet buvo ir labai nuvilianti, sovietinės nostalgijos ir brazauskinės stagnacijos kupina laikysena jau Nepriklausomybės dešimtmečiais, kurios negaliu pamiršti ir pateisinti. Ar tikrai Marcinkevičiui reikalingas paminklas? Nežinau – lai laikas ir istorija patikrina jo poezijos vertę, kuri man asmeniškai atrodo silpnoka, duoną, sodybas, žodžio skambesį ir lietuvybę iškelianti aukščiau už amžinybės alkstančią sielą, meilę, žodžio prasmę, tiesą.
Bet tikrai žinau, galiu galvą guldyti, kad Marcinkevičiaus paminklu nereikia darkyti vienos gražiausių Vilniaus vietų prie Šv. Jurgio bažnyčios ir Oginskių rūmų, turinčios visiškai kitą, daug svarbesnę ir senesnę nei Marcinkevičius ir Rašytojų sąjunga istoriją.
Galbūt derėtų atsiminti, kad Vilnius – UNESCO pasaulio paveldo miestas ir apskritai erdves aplink istorines Vilniaus bažnyčias, susiformavusias ikoniškas gatvių perspektyvas paskelbti saugotinomis vietomis, apdraudžiant jas nuo bet kokių atvykėliškų nesusipratėliškų paminklinių invazijų? Juolab tokios meninės kokybės, kokia dygo ir dygsta pastaruosius trisdešimt metų.
Klausimas štai koks: o kodėl nenorime mieste pagerbti istorinių asmenų žymėdami su jų gyvenimu susijusias vietas skoningomis memorialinėmis lentomis, tokiomis kaip, tarkime, londonietiškieji mėlyni ovalai? Tokiu būdu atmintis atsidurtų ne tik Vilniaus istoriniame centre, bet ir kituose miesto rajonuose, atvestų kultūrą, ekskursijas ir tų istorinių asmenų gerbėjus į naujas vietas, padėtų pačioms bendruomenėms didžiuotis savo rajonais, tvarkyti ir puoselėti tas miesto dalis, galbūt – ir prikelti gyvenimui kai kurias labiau nutolusias ar apleistas?
Tad tokios štai vilnietės mintys apie paminklus naujo mero kadencijos proga. Manau, kad geriausias kadencijos palikimas ir paminklas būtų tas, jei mieste neišdygtų nė vienas naujas paminklas balvonas, bet užtat dingtų koktūs ir gėdingi žalieji tinkleliai nuo byrančių balkonų, kurie, deja, yra pirmas dalykas, krintantis į akis visiems miesto svečiams.
Apskritai, mano nuomone, švaistyti pinigus paminklams dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai egzistuojant karo grėsmei yra aibė neišspręstų miesto saugos ir jo vertybių apsaugos problemų, būtų ne tik kvailystė, bet ir pati tikriausia Vilniaus miesto išdavystė. Juk tikras vilnietis pirmiausiai nepriekaištingai sutvarko ir išsaugo tai, kas yra, nes išsaugoti – tai ir yra pati geriausia dovana, kokią gali duoti šitam nuostabiam miestui. Linkiu, kad kadencijos pabaigoje ponas meras (ir visi po jo sieksiantys posto) ne tik patys sau asmeniškai jaustųsi vilniečiais, bet ir mes, čia gimusieji ir augusieji, juos tokiais galėtume pripažinti dėl darbų bei pagarbos miestui.
