Izoliuota, atstumta, o atsiradus vilčiai suklestėti – tapusi propagandos įrankiu. Taip Rusijos kultūrą apibūdina rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pabrėžianti, kad būtent ši šimtmečius trukusi atskirtis yra gajaus mito apie Rusijos didybę ir tyrumą šaknys.
Tokias mintis K. Sabaliauskaitė išsakė diskusijoje Europos Parlamente (EP) „Prastūminėjant Puškiną: rusų kultūros imperializmas ir dekolonizacija“, kurioje su britų žurnalistu ir apžvalgininku Edwardu Lucasu siekė išnarplioti Rusijos kultūros DNR.
Tačiau tai patiko ne visiems – diskusijos pabaigoje iš auditorijos nuskambėjo kritika, esą nesąžininga nagrinėti rusų kultūrą be pačių rusų. Tačiau K. Sabaliauskaitės atsakymas, cituojant prancūzų rašytoją Astolphe`ą De Custine`ą, „Bet kokį nepritarimą jie laiko išdavyste, bet kokią nepageidaujamą tiesą – melu“ salėje sulaukė plojimų.
Tūkstantmetį trukusi Rusijos izoliacija
Rašytoja K. Sabaliauskaitė teigia, kad pažvelgus į istoriją, kultūrinė – ir ne tik – Rusijos izoliacija matyti jau nuo senų laikų.
„Paskutinius 100 metų, 20 a., Rusija beveik neturėjo kontakto su Europa ir Vakarais dėl geležinės uždangos, uždarytų sienų, iš piliečių atimtos teisės laisvai keliauti. Iš esmės tai buvo uždara valstybė“, – sako K. Sabaliauskaitė, dalyvaudama Lietuvos atstovybės ES bei europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Raphaëlio Glucksmanno organizuotoje diskusijoje EP.
Tačiau ne tik pastarasis šimtmetis. Anot rašytojos, Rusija gana uždara buvo praeitą tūkstantmetį. Pavyzdžiui, 18 a. pradžioje Rusijoje nebuvo net universitetų, o įkūrus pirmąjį, tai buvo ne nepriklausoma įstaiga kaip Vakaruose, o įrankis valstybės poreikiams tenkinti.
K. Sabaliauskaitė teigia, kad iki 18 a. pasaulietinė Rusijos kultūra beveik neegzistavo. Rusija neturėjo jokio kontakto su Renesansu, nedalyvavo atrandant naujas žemes ar kitaip nesidalijo moksliniais pasiekimais, nebuvo savivaldų – „Rusijos miestai yra miestai be rotušių.“
„Tai buvo patriarchalinė valstybė su caru priešaky, kur bet kuris kilmingasis buvo vergas, priklausomas nuo caro. Iš esmės, iš kilmingojo žemės galėjo būti atimtos bet kada, jeigu jis nepaklus valdovui“, – diskusijoje EP teigia K. Sabaliauskaitė.
Situacija ėmė keistis į valdžią atėjus carui Petrui I, kurio valdymo metais, pasak rašytojos, Rusijos kultūra staiga ėmė europėti.
„18–19 a. sandūroje rusai pradeda keliauti po Europą įsitikinę, kad atliko kultūrinius namų darbus. Jie jaučiasi nepriimti, nevertinami už savo pastangas, jaučiasi labai įsižeidę, kad Europa nepriima jų kaip kultūriškai lygių. Jie įsižeidžia, Rusijos kultūroje atsiranda sour grapes (liet. rūgščių vynuogių – LRT.lt) sindromas“, – tai K. Sabaliauskaitė vadina lemiamu momentu.
Rūgščių vynuogių sindromu anglų kalboje vadinamas elgesys, kai kas nors vadinama bereikšmiu ar negeidžiamu tik todėl, kad pats vadinantysis to nori, bet negali pasiekti.
Rusų nusivylimas Vakarais
Anot autorės, dar vienas lūžis buvo Napoleono karai, kai Prancūzija – tuometis Europos kultūros lopšys, į kurį stengėsi lygiuotis Rusijos elitas, – įsiveržė į Rusijos imperiją.
„Po to niekas nebebuvo taip pat kaip anksčiau. Jie (rusai – LRT.lt) suprato, kad jie nepriimti, kultūriškai prastesni ir tada, veikiami rūgščių vynuogių sindromo, išranda teorijas apie Rusijos didybę.“
Šiomis teorijomis apie supuvusius, sugadintus Vakarus ir dvasingą Rusiją rusai gyvena ir dabar, pastebi E. Lucasas. O Rusiją nepelnytai mistifikuojančios legendos skamba ir iš Vakarų politikų lūpų.
„Praleidau daug laiko siekdamas paaiškinti Vakarų politikams, kaip vertinti vėlyvąją Sovietų Sąjungą ir tai, kas buvo po jos. Buvo trys labiausiai nervinusios frazės. Viena iš jų – Churchillio citata „A riddle, wrapped in a mystery, inside an enigma“ (liet. mįslė, apgaubta paslaptimi, esanti slėpinio viduje – LRT.lt.).
Taip pat nervino šiurpi frazė, kad „Rusijos negalima suvokti protu.“ Ir trečioji, patenkanti į Vakarų lyderių labai kvailų frazių sąrašą: „Turite suprasti, kad susiduriame su šalimi, kurioje gyvena Dostojevskio veikėjai“, – prisimena E. Lucasas ir priduria, kad šios klišės yra itin naudingos Rusijai skleidžiant savo naratyvus.
Mitai apie Rusijos galybę primena sutrikimą
K. Sabaliauskaitei mitai apie Rusijos iracionalumą primena bipolinį sutrikimą. Anot jos, net Rusiją aukštinantys autoriai ir filosofai kituose tekstuose Rusiją pateikia kaip valstybę be jokių taisyklių.
„Dostojevskis rašo apie tai, kaip rusų valstietis žiauriai talžo savo žmoną, o po penkių minučių jis gali rašyti apie tyrą ruso sielą, artimą Dievui, apie tai, kad rusų valstietis yra tikrasis Dievo vaikas, krikščioniškųjų vertybių prisikėlimą. Tai vienas ir tas pats autorius“, – sako rašytoja ir priduria, kad Rusija bet kokia kaina nori išlaikyti tvarkingą fasadą.
E. Lucasas pabrėžia, kad po spalio perversmo prasidėjusi Rusijos kultūros sovietizacija yra akligatvis, kuris sugriovė Rusijos literatūros klestėjimo laikotarpį, vadinamą sidabro amžiumi (19 a. pabaiga–20 a. pradžia.)
K. Sabaliauskaitė teigia, kad nagrinėjant Rusijos kultūros pokyčius, 20 a. pradžia buvo ypač svarbus momentas, kai „Atrodė, kad jiems pagaliau pavyks, [...] nes menas, ypač vizualus, iki tol labai atsiliko nuo europietiškų madų ir 20 a. pradžia atitiko laikotarpio madas. Bet tada... įvyko revoliucija.“
Anot rašytojos, po 1917 m. revoliucijos menas buvo nukreiptas į tuo metu didžiąja dalimi neraštingą Rusijos visuomenę, jis tapo propaganda, ypač kinas: „Viskas tapo įrankiu skleisti naujos tvarkos propagandą ir visa tai turėjo būti labai supaprastinta, prieinama masėms.“
Kritika rengėjams ir griežtas K. Sabaliauskaitės atsakymas
Diskusijos pabaigoje priimant klausimus, E. Lucasas ir K. Sabaliauskaitė sulaukė pastebėjimų iš moters, prisistačiusios etnine ruse.
„Visa tai pribloškia, toli nuo mano minčių, turiu visa tai apgalvoti, nes niekada apie tai nesusimąsčiau, tai kita perspektyva. Nepakvietėte jokio ruso, kuris galėtų pateikti savo versiją. Galiu iškart pasakyti, kad tai labai šališka“, – taisyklinga anglų kalba teigė renginio stebėtoja.
Vėliau nuskambėjęs dalyvės teiginys „mes esame viena žmonija“ auditorijoje sukėlė juoką. Anot jos, renginyje nebuvo paminėta Rusijos politinė visuomenė ir kiti Putino režimo nepalaikantys rusai, kurių negalima pamiršti.
Į pastabas K. Sabaliauskaitė sureagavo prancūzų keliautojo ir rašytojo Astolphe`o De Custine`o citata iš „Laiškų iš Rusijos“: „Bet kokį nepritarimą jie laiko išdavyste, bet kokią nepageidaujamą tiesą – melu.“
Salėje toks atsakymas sulaukė plojimų.
„Manau, kad kelias Rusijai susitvarkyti ir pagyti yra savikritika, – tęsė K. Sabaliauskaitė. – Taip pat kreipti dėmesį į tai, ką Rusijos kaimynai ir kitos šalys galvoja apie ją. Užaugau Sovietų Sąjungoje, cenzūroje, todėl niekada nenorėčiau „cancelinti“ (liet. atšaukti – LRT.lt) Rusijos kultūros ar ją cenzūruoti.
Priešingai, manau, kad mes privalome skaityti Rusijos klasikus tam, kad suprastume šį defetizmą, žiaurumo, bejėgiškumo, beviltiškumo neišvengiamumą, mums reikia suprasti Rusijos kultūrą dabarties įvykių akivaizdoje“, – iš EP tribūnos teigė rašytoja.
Tačiau, pabrėžia K. Sabaliauskaitė, įvairios parodos ir renginiai, kuriose šlovinama Rusijos kultūra, tik įgalina Rusijos institucijas, todėl ji siūlo karantinuoti Rusijos kultūrą, kol šalis pradės elgtis taip, kad nusipelnytų kitų pagarbos.
