„Daug ką dabar daryčiau kitaip“, – portalui LRT.lt prasitaria legendinė aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Po trijų mėnesių 90-metį minėsianti artistė sako dabar turinti laiko viską apgalvoti, o praėjusi gyvenimą, viską mato plačiau ir aiškiau. Tiesa, savo sprendimo rinktis aktorystę ji niekada nesigailėjo – tikina labai mylėjusi savo darbą, o teatrą laikiusi šventove. Labiausiai jai apmaudu, kad dėl karjeros galbūt per mažai laiko skyrė dukroms.
– Iš teatro ir kino pasitraukėte jau prieš kurį laiką, tiesa, LRT radiotekoje dar galima išgirsti jūsų sekamų „Vakaro pasakų“, o visai neseniai nustebinote gerbėjus žinia, jog trumpam sugrįžtate ir į kino ekranus – nusifilmavote Emilio Vėlyvio juostoje „Piktųjų karta“.
– Metų nebeskaičiuoju, tad tiksliai nepasakysiu, kada atsisveikinau su teatru ar kino filmavimo aikštele. Nors įvairių darbelių dar pasitaiko, o kartais pakalbina žurnalistai, jau buvau pripratusi prie kitokio gyvenimo ir nemaniau, kad dar vaidinsiu. Taigi vaidmuo „Piktųjų kartoje“ man ir pačiai buvo savotiška staigmena. Gražiai pakalbino ir įkalbėjo.
Filmavimai vyko per patį pandemijos įkarštį, todėl buvo ir įvairių pamąstymų, ir šiokio tokio nerimo, tačiau tai buvo graži patirtis, tik nežinau, ko ten pridirbau, – pačiai labai smalsu pamatyti. (Juokiasi.)
Susimąstau, kad senais laikais norint būti aktoriumi, reikėjo neturėti vaikų, šeimos, nes kitaip turėjai save dalyti ir kažkas vis tiek likdavo nuskriaustas.
Turiu prisipažinti, kad kartos pasikeitė, nepažįstu nei režisierių, nei aktorių, bet visi mane labai gražiai priėmė, labai greitai pasijaučiau laisvai. Nors viso scenarijaus nebuvau skaičiusi, atsispyriau nuo savo tekstų, nuo režisieriaus papasakotų detalių ir pasiklioviau vaizduote.
Pradžiugino, kad E. Vėlyvis manimi pasitikėjo – aktoriui tai labai daug duoda. Kaip ir tai, koks partneris tenka. Man šiame filme labai pasisekė – Vytautas Kaniušonis yra labai šiltas, supratingas ir labai tikras – nuostabus partneris. Po filmavimų priėjau ir jam labai nuoširdžiai padėkojau. Buvo labai įdomu, vis tik jaučiu, kad pasikeitė kartos ir laikai – mes dirbome visai kitaip.
– Kine debiutavote 1963-aisiais, kaip darbas filmavimo aikštelėje atrodė tada?
– Anuomet ir tempas buvo kitoks, ir technika kita. Pavyzdžiui, nufilmuodavome filmą ir juostą ryškinti siųsdavome į Leningradą ar Rygą. Visi kone drebėdavome, kad tik nebūtų kokio nors broko ir nereikėtų visko perfilmuoti. Arba, būdavo, išvažiuojame filmuoti, o scenai reikalinga saulė. Taigi laukdavome, kol ji pasirodys, nors kartais jos nebūdavo ir mėnesį. Dabar tokių dalykų nepamatysi.
Tiesa, mano debiutas kine buvo labai neįprastas. Pamenu, Vytauto Žalakevičiaus juosta „Vienos dienos kronika“ jau buvo nufilmuota ir užbaigta, tačiau komisijai neįtiko tai, kad šalia tikrų asų, tokių kaip Donatas Banionis, Algimantas Masiulis ir kt., pagrindinį moters vaidmenį atliko neprofesionali aktorė – mergina, kurią, atrodo, režisierius pastebėjo kone gatvėje. Taigi buvo nuspręsta ją pakeisti ir dalį juostos perfilmuoti.
Tuo metu kaip tik buvau grįžusi iš tuometinio Kapsuko, dabar Marijampolės, teatro, kuriame vaidinau kelerius metus. Sutikau gatvėje Reginą Vosyliūtę, o ji mane tik captelėjo už rankovės ir šaukia režisieriui, jog surado jam aktorę. V. Žalakevičius į mane tik dėbtelėjo ir pasakė, kad tinku, galima siūti kostiumus, o filmuoti pradedama kitą dieną.
Taigi aš, anksčiau nevaidinusi kine, patekau į netikėtą situaciją, kai filmas jau baigtas, o pinigai išleisti. Sužinojau, kad mano scenas režisierius ir operatorius Algirdas Araminas turi perfilmuoti iš savo kišenės. Suprantama, įtampą jautėme dėl kiekvieno dublio, o viską atlikti reikėjo beprotiškai greitai – pamenu, aš dar grimo kėdėje sėdėjau, o režisierius man padavinėjo tekstus, kad tik greičiau išmokčiau...
Sakydavome, kad trečdalį gyvenimo prastovime eilėse prie maisto produktų.
– Rodos, galėtumėte dar ne viename filme įsiamžinti – energijos, panašu, jums tikrai nestinga.
– Matyt, energiją paveldėjau iš mamos – ji buvo kantri ir energinga moteris, pabėgusi nuo mano tėvo ir per karą bei visus vargus tris vaikus išvedusi. Vis tik sausį man bus 90 metų, o tokiame amžiuje jau visokių dienų būna, sunkesnių taip pat.
– Tiesa, matėte ir karo siaubo, ir nepriteklių, ir įvairių istorijos lūžių. Kaip užgimė noras vaidinti, patraukė aktorystė?
– Greičiausiai norą vaidinti suformavo įvairios patirtys. Iš vaikystės pamenu, kaip važiuodavome pas dėdę. Jis buvo pasiturintis žmogus, turėjęs krautuvę ir salę, kurioje buvo rengiami saviveiklos spektakliai. Eidavome jų pažiūrėti. Nors to menu nepavadinsi, kai kurios mizanscenos man, tada dar vaikui, paliko didžiulį įspūdį, labai įsiminė.
Vėliau, kai jau mokiausi Kaune mergaičių gimnazijoje, dar pamenu, kad mus davatkomis vadino, nes berniukai drauge nesimokė, Vladas Sipaitis mokykloje statė „Pelenę“, o jo žmona Jadvyga Ramanauskaitė mus grimavo. Kadangi man teko pagrindinis vaidmuo, o spektaklis buvo gerai įvertintas, mokykloje pasidariau tikra primadona, visi mane pažinojo. (Juokiasi.) Vėliau dar ir raiškiuoju skaitymu užsiėmiau.
Taip ši veikla mane įtraukė ir net neturėjau minčių, kad galėčiau būti kuo nors kitu – vienintelis tikslas buvo tapti aktore. Atrodė, kad jau esu tikra artistė, belieka tik išvažiuoti mokytis į konservatoriją.
Kiekviena diena dabar man – Dievo dovana.
Tik po karo sunkiai vertėmės, net apsirengti nebuvo ko. Batų neturėjau, tad juos paskolino mano kieme gyvenusi batsiuvio duktė. Buvo tokie mėlyni, su pakulne. Rausvą suknelę pasiuvo mama, išėjo visai neblogai. Kadangi buvau užtikrinta, jog įstosiu, reikėjo ir lagamino. Mama iš kažkur parūpino mėlyną dėžę iš faneros, ją užrakino didžiule metaline spyna – tokiomis rakindavo malkinės duris. Taip susiruošusi ir išvykau.
Stojamuosius egzaminus vedė iš Maskvos atvykusi dėstytoja, K. Stanislavskio mokinė, ir aktorius bei režisierius Aleksandras Kernagis. Pastarasis vertino, kaip deklamuoju pasiruoštą A. Venclovos eilėraštį „Ateitis“. Dėjau taip, kad jis mane sustabdė ir paklausė, kas mane ruošė. Atsakiau, jog pati, o šis paprašė paskaityti normaliai. Tą akimirką širdis į kulnus nusirito ir pirmąkart perbėgo mintis, jog galiu ir neįstoti... Tačiau priėmė. Ir niekada nesigailėjau tokio savo pasirinkimo.
– Baigusi Lietuvos konservatorijos aktorinio meistriškumo fakultetą, nuėjote ilgą karjeros kelią – kelerius metus dirbote Marijampolės, tada Kapsuko, dramos teatre, vėliau Vilniaus kultūros ir švietimo technikume dėstėte aktorinį meistriškumą ir režisūrą, po ketverių metų grįžote į teatrą, 40 metų atidavėte tada naujai suburtai Jaunimo teatro trupei. Ar jaučiatės save išpildžiusi, išreiškusi, atskleidusi?
– Dabar, kai jau esu praėjusi gyvenimą ir užlipusi ant kalno, turiu laiko pamąstyti, viską matau aiškiau ir plačiau. Tikrai mylėjau savo darbą, o teatrą laikiau šventove, kurią labai gerbiau. Tačiau aktoriaus profesija – labai nedėkinga – visąlaik esi priklausomas nuo įvairių aplinkybių, kaip koks ubagėlis ištiesęs ranką lauki, kol kas nors duos kokį nors vaidmenį. Bet jei ir pakviečia vaidinti, nebūtinai tas vaidmuo būna toks, kokio norėjai, koks teiktų džiaugsmo ar padėtų išreikšti save ir pasijausti kūrėju, o ne atlikėju, tiesiog išmokusiu tekstą.
Buvo ir talentingų aktorių, kuriems tiesiog nepasisekė, – negavo į saują darbo, kuris leistų atsiskleisti. Ir pati nežinau, ar šiuo požiūriu buvau visiškai laiminga, nes neturėjau nuolatinio režisieriaus. O tai labai svarbu. Juk būna, kad, rodos, nei ypatingu talentu, nei išvaizda nepasižymintis aktorius suranda savo režisierių ir kartu gali kalnus nuversti. Jei taip nenutiko, turi išmokti laviruoti, prisitaikyti.
Dar susimąstau, kad senais laikais norint būti aktoriumi, reikėjo neturėti vaikų, šeimos, nes kitaip turėjai save dalyti ir kažkas vis tiek likdavo nuskriaustas.
Daug ką dabar, rodos, daryčiau kitaip, bet, deja, negaliu.
– Tačiau jūs užauginote dvi dukras, sugebėjote suderinti ir karjerą, ir motinystę.
– Mažai mergaitėms skyriau laiko. Su pirmuoju vyru (Algimantu Bružu – LRT.lt) abu buvome aktoriai, tad nuolat važiuodavome į gastroles su teatru. Būdavo, grįžti vidurnaktį ar dar vėliau, kitų vaikai jau sumigę, o mūsų – laukia.
Gerai, jei šeimoje vyrauja tarpusavio supratimas, jei sutuoktiniai vienas kitam padeda. Negaliu atsigrožėti stebėdama jaunimą. Gyvenu netoli Rimties parko, kur dažnai matau jaunas šeimas, vežimėlius stumiančius vyrus, kurie gali ir čia pat vaikelį nuraminti, pervystyti. Kaip man gražu!
O tarybiniais laikais visos pareigos krisdavo ant moters pečių. Juk, pavyzdžiui, eina moteris, abiejose rankose – nešuliai, aplink sukiojasi mažas vaikas, o vyrui tarsi nepatogu padėti ar vežimėlį pastumti.
Be to, moterų aktorių ir algos nebuvo didelės, o po karo dar visi buvome neprasigyvenę, visko trūko, o ir krautuvėse mažai ko būdavo. Sakydavome, kad trečdalį gyvenimo prastovime eilėse prie maisto produktų.
Geros mano mergaitės, bet jaučiu kaltę, kad joms trūko mano dėmesio. Nors, kaip prisimenu, nuolat sukau galvą, kad bent sočios būtų, – per pietų pertrauką važiuodavau iš teatro, kad tik ką nors pagaminčiau.
Iki šiol skaudu prisiminus, kaip grįžusi namo verdu kažką, o mintys apie darbus sukasi. Kartą pagavo įkvėpimas, mintys liejasi, kažką rašau, o prie manęs prieina mano penkiametė dukra ir sako: „Mamyte, taip noriu su tavim pakalbėti.“ Tada labai gražiai jai paaiškinau, kad nors mama ir gamina pietus, ji dirba, galvoja. Dabar susimąstau – juk galėjau kitaip, galėjau tiesiog su ja pasikalbėti, bet taip jau būdavo – vis gyvendavau kūryba, rausdavausi mintyse ir žmogaus aplink nematydavau... Moterims, kurios norėjo būti ir geros ant scenos, ir namuose, buvo itin sunku.
Tačiau nesuklyskite, visai nebaisi ta senatvė, jei nesi labai ligotas.
– Galbūt atsigriebėte augant anūkėms?
– Pasikalbame su jomis, tačiau dažniausiai telefonu. Dabar jaunimas labai užimtas. Pastebiu, kad anksčiau per gimtadienius ir šventes susirinkdavome tai pas vieną, tai pas kitą dukrą namuose, o dabar norisi kaip greičiau ir patogiau – susitinkame kavinėse ar restoranuose. O ir papasakoti jaunimui dabar kažką sunku – viską jie susiranda internete. (Šypteli.)
– Įvardijote nemažai skirtumų tarp to, kaip aktoriai dirbo anksčiau ir dabar. Koks jums yra šiandienos teatras?
– Gaila, kad šiandien toks požiūris į sceną ir meną – jis supaprastėjęs. Kiek tenka skaityti, domėtis, jau kalbama apie tai, kad trūksta gilumo, dvasingumo, minties... Atrodo, pasižiūri spektaklį ir gali eiti į kitą, o juk turėtų būti taip, kad išėjai iš spektaklio, bet jis tavęs dar nepaleidžia, jaudina, verčia susimąstyti ir galbūt permąstyti savo gyvenimą. Pasigendu ir tam tikro dvasinio aktoriaus ir žiūrovo ryšio.
Turbūt tokie laikai – šiandien visi nori greitai, o mes sėdėdavome, analizuodavome, gilindavomės... Nesakau, kad dabar blogai, tiesiog kitaip. Bet aktoriaus profesija vis dar nedėkinga – ir šiandienos aktoriui reikia gilaus ir prasmingo, jį išpildančio vaidmens, įdomaus ir artistui, ir publikai. Juk nėra geresnio komplimento kūrėjui, nei vaidmuo, kurį žiūrovas atsimena ir po daugelio metų. Tai – pats didžiausias įvertinimas.
– Vis dėlto turbūt kiekvienas gyvenimo laikotarpis pažėrė ir savų iššūkių, ir buvo savaip gražus.
– Žinoma. Kad ir Kapsuką, dabartinę Marijampolę, ir pirmąjį teatrą prisiminus... Važiuodavome į gastroles atvirais gruzovikais, šaldavome, miegodavome ant išlankstomų lovelių tose salėse, kuriose prieš tai vaidindavome, repetuodavome važiuodami ir pan. Tačiau viskas buvo iškenčiama, nes tai buvo mūsų jaunystė.
Buvome varguoliai menininkai, energingi ir tikintys, jog viskas prieš akis, jog esame kūrėjai ir kalnus nuversime. Juk jaunam – jūra iki kelių, niekas nebaisu. Nors laikas kūrybai buvo sunkus – negalėjome kurti, ko norėjome, buvo kita santvarka, buvome uždaryti.
Galbūt todėl dabar labai gerai suprantu jaunimą, kuriam atsivėrė vartai į pasaulį. Norisi jį pamatyti, visi blaškosi, taškosi ir, deja, pamiršta, kad viso pasaulio neapžiūrėsi, o gyvenimas – trumpas. Gerai pasidžiaugti šia diena, bet reikia pagalvoti ir apie ateitį, nes vieną dieną savęs gali paklausti, ką tiek lėkdamas padarei...
– Bet šiandien visi kalbame, jog nemokame gyventi šia diena, pasimėgauti šia akimirka ir tai didelis menas, kurį norėtų gebėti dažnas.
– Jaunystėje galbūt nesusimąstai – gyvenimas atrodo begalinis ir ilgas. Išties, Dievulis duoda ilgą kelią klaidoms padaryti, bet neduoda jų ištaisyti. Daug ką dabar, rodos, daryčiau kitaip, bet, deja, negaliu. Dabar tik pagalvoju, permąstau. Tačiau nesuklyskite, visai nebaisi ta senatvė, jei nesi labai ligotas.
Tiesa, dar jaunystėje reikia pagalvoti, kaip save išsaugoti, nes senatvėje sveikata labai reikalinga. Negali būti našta – tavo vaikai juk turi savo vaikus, savo šeimą ir gali tik padėti. Tu atlikęs savo darbą turi pasitraukti į šalį. Taigi gyvenimas toks, tad reikia pasverti ir į ateitį pamatuoti, reikia mokėti ir pataupyti ar sunkesnei dienai atsidėti, nešvaistyti.
Dabar, kai jau esu praėjusi gyvenimą ir užlipusi ant kalno, turiu laiko pamąstyti, viską matau aiškiau ir plačiau.
– Kaip dabar bėga jūsų dienos?
– Kaip ir sakiau, po 3 mėnesių bus mano 90-metis, tad kiekviena diena dabar man – Dievo dovana. Dabar išeinu pasivaikščioti po šalia namų esantį parką. Labai mėgstu gamtą ir labai gaila, kad anksčiau neturėdavau laiko sustoti ir ja pasigrožėti, neturėjau sodybos kaime. Tiesą sakant jaučiuosi taip, tarsi neturėčiau šaknų – per tuos karus savo senelių net nuotraukose nemačiau, neturėjau sodybos ar kaimo, į kurį galėčiau nuvažiuoti.
Tiesa, esu suvalkietė. Nors sakoma, kad suvalkiečiai skūpūs, iš tiesų jie yra taupūs – svečius jie visada gausiai pavaišins ir svetingai priims, bet pinigėlio nešvaistys, o trupinį nuo stalo geriau atiduos paukšteliui. Panašiai ir aš – einu dabar pamaitinti paukštelių, laukinių kačių. Pati esu priglaudusi tris katinus, jie man labai praskaidrina dienas.
Skaityti daug negaliu – saugau akis, nes jau ir taip prastokai matau. Vis dėlto su amžiumi atsiranda dalykų, kurių jau negali, tačiau nesiskundžiu, vienintelė bėda – kankinanti nemiga. Taip ir gyvenu, tokie dabar mano rūpesčiai.
