Priešpaskutinį lapkričio savaitgalį Vilniaus ir Kauno scenose įvyko premjeros, kurių turinys intrigavo kaip reta. Vilniaus mažajame teatre lapkričio 18–19 dienomis rodytas spektaklis, pavadintas „Tinder Dates“ (liet. Tinderio pasimatymai), paremtas tikromis istorijomis žmonių, susipažinusių „Tinder“ pasimatymų programėlėje, o lapkričio 17–19 dienomis Kauno kameriniame teatre parodytas tarptautinis projektas „Good Girls“ (liet. Geros mergaitės), jame skambėjo tikros abortus patyrusių moterų istorijos.
Aušros Kaminskaitės recenziją galite išgirsti laidos „Ryto allegro“ įraše
Spektaklius sieja ne tik beveik identiškos premjerų datos, bet ir ta pati dramaturgijos autorė Gabrielė Labanauskaitė. Be to, abu jie paremti tikromis istorijomis, abiejuose kalbama apie nemažai visuomenės daliai asmeniškai nepažinius reiškinius ir abiem būdingas deklaratyvumas.
„Tinder Dates“ unikalus tuo, kad prie spektaklio režisierių nurodyti net trys kūrėjai: Gabrielė Tuminaitė, Kirilas Glušajevas ir Lietuvoje vis dažniau pasirodantis ukrainiečių režisierius Stasas Žyrkovas. Greičiausiai todėl, kad prie režisūros rankas pridėjo trys scenos menininkai, spektaklis ir liko bendrųjų žinių apie santykių paiešką iliustracija, stinganti savito požiūrio kampo ir autorinės krypties.
Patirties tinderyje turiu pakankamai, kad patvirtinčiau, jog spektaklyje vaizduojamos situacijos ir žmonių tipažai egzistuoja ir net, sakyčiau, yra pakankamai įprasti. „Tinder Dates“ – tai daugybė tarpusavyje nebūtinai susijusių pasimatymų, kuriuose dalyvauja greito sekso, dėmesio, gero laiko praleidimo ar ilgalaikių santykių ir ryšio siekiantys žmonės. Dauguma siužetų gerai žinomi: kompanija priverčia vienišą draugę užsiregistruoti tinderyje, pasimatyme susitinka skirtingų tikslų turintys žmonės ir paaiškėja, kad mergina nepilnametė, svajonių meilė pasirodo besantis mokyklos laikų draugas ir taip toliau.
Įdomiausia šiame spektaklyje matyti personažų interpretacijas ir aktorių išraišką. Pirmoje scenoje matome groteskiškus moterų personažus ir tai kiek glumina. Apskritai groteskas yra tinkamas stilius tokioms absurdiškoms situacijoms įsceninti. Vis dėlto jis paprastai reiškia kritiką tam tikrų reiškinių atžvilgiu, o „Tinder Dates“ kritiškesnės ar bet kokios kitos kūrėjų pozicijos nepastebėjau. Todėl groteskas čia atrodo pasirinktas ne visai adekvačiai. Kita vertus, galiu spėti ir suprasti to priežastis – būtent toks stilius įprastas Tuminaitės spektakliams, o „Tinder Dates“ – tai trečias iš eilės šį sezoną Vilniaus mažajame teatre jo meno vadovo pavaduotojos režisuojamas kūrinys.
Dauguma Labanauskaitės aprašytų situacijų pakankamai absurdiškos, kad savaime keltų juoką, tad stiprinti įspūdį grotesku nėra jokio reikalo. Dėl to, kaip ir dėl pozicijos stygiaus, kur kas adekvačiau atrodo improvizacija istorijos aplinkybėmis nei bandymas sceną išvežti tipažu. Laimė, ilgainiui spektaklis nutolsta nuo utriruotos vaidybos ir atsistoja į vėžes.
„Tinder Dates“ – kaip ir daugybė realių tinderio istorijų – gana paviršutiniškas kūrinys. Priėmiau jį kaip pramoginį spektaklį, kuris nenuvargina netgi užsitęsęs ilgiau nei tris valandas. Čia nestinga veiksmo dinamikos, atpažįstamų tipažų, istorijų ir netgi gražių, jautrių išvadų apie santykius. Pavyzdžiui, kad jie gali neįvykti žmonėms paprasčiausiai nesutampant, kad labai lengva supainioti meilės troškimą su konkretaus žmogaus troškimu, kad savo žmogų galime pajusti iškart. Arba kad kai kuriems žmonėms tiesiog tenka užsiimti ilgesnėmis paieškomis nei kitiems ir nieko čia nepadarysi. Vis dėlto tie, kurie iš spektaklio tikėsis nuodugnesnių programėlės ir santykių algoritmo tyrimų, to nesulauks – VMT spektaklis veikiau yra puiki pasimatymų maratono iliustracija nei žmonių įpročių ir elgesio analizė.
Kur kas daugiau atsakomybės reikalaujančią temą pasirinko spektaklio „Good Girls“ kūrėjos. Tai tarptautinis projektas, kuriame trys aktorės keliomis kalbomis pasakoja abortus pasirinkusių ir to nesigailinčių moterų istorijas. Kūrybiniame procese dalyvavo keturiolika menininkių ir du menininkai iš Liuksemburgo, Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Ukrainos, Vokietijos ir Taivano. Scenoje – trys aktorės, save vadinančios liuksemburgiete (Nora Zrika), lietuve (Monika Valkūnaitė) ir brite (Teklė Baroti). Spektaklio premjera, kurioje lankėsi ir kunigaikštienė Marija Teresa, įvyko Liuksemburge, iš kurio kilusi jo režisierė Larisa Faber.
Scenoje pamatėme tris aktores, vilkinčias blizgančius rūbus ir identiškus skaidrius apsiaustus, kurių nugaroje nupiešta gimda. Personažai itin charakteringi: Baroti griežta ir linkusi atakuoti adresatus tiksliais žodžiais ir įsmeigtu žvilgsniu, Valkūnaitė švelni, žaisminga ir kiek ironiška, o Zrika vaikiška, nuolat patempusi lūpą ir suraukusi kaktą. Ką ši trejybė reprezentuoja – man nepavyko suprasti, tačiau buvo akivaizdu, kad skirtingus skonius išpažįstantys personažai turi užduotį susitarti, kokia forma geriausia kalbėti apie temą, kad žiūrovai būtų paveikti.
Spektaklis reklamuotas kaip miuziklas ir jo ženklų čia išties esama. Pavyzdžiui, „Good Girls“ prasideda daina, kurioje minima išvalymo tabletės cheminė sudėtis. Skamba komiškai, nes nors neseniai JMDT muzikinį spektaklį pagal vaistų vartojimo instrukcijas pastatė Arturas Bumšteinas, tokio turinio libretas Lietuvoje nėra įprastas. Nesame pratę ir prie techniško atakavimo tekstu ir sąmoningai vienplaniškų personažų. Todėl tokia išraiška spektaklyje pirmiausia kelia nepatogumo jausmą, tarsi kažkas čia būtų ne taip. Paradoksalu, kad nepatogi atrodo išraiška, o ne pastaruoju metu vėl pradėta masiškai kvestionuoti abortų tema.
Spektaklyje išgirstame Liuksemburge, Lietuvoje ar Jungtinėje Karalystėje abortą patyrusių ir apie jį papasakoti sutikusių moterų istorijas. Pasakojimus jungia palengvėjimas: vienos jaučiasi ramios, netgi džiaugiasi dėl savo sprendimo, kitos dėkoja už tai, kad užėjusios į kliniką nebuvo teisiamos, kad gydytojai ir seselės gerbė jų sprendimą ir net jas palaikė per baimę kėlusią procedūrą.
Iš principo spektaklyje tiek ir išgirstame – keliolika istorijų, keletą muzikinių, vaidybinių ar judesio intarpų ir kelis pernelyg deklaratyvius monologus apie tai, kad moterys nenusipelno būti gėdijamos dėl sprendimo pasirūpinti savimi ir nepaleisti į pasaulį vaiko, kurio neplanuotas atsiradimas augintų daugiau baimės ir neapykantos nei meilės ir supratimo.
„Good Girls“ pirmiausia veikia kaip šviečiamasis spektaklis, užpildantis viešojoje erdvėje žiojinčią spragą: esame pratę girdėti apie moteris, kurios gailisi ir verkia pasidariusios abortus, nors yra daugybė tokių, kurios šoko nepatiria ir netgi džiaugiasi sugebėjusios laiku išvengti naujos gyvybės atėjimo į pasaulį. Artėjant prie pabaigos, sąlyginiame spektaklyje įsivyrauja natūralesnė išraiška – deklaratyvūs monologai, kad moterims būtina teisė pačioms spręsti, kas turėtų vykti su jų kūnais ir gyvenimais, nes jos nėra indas, kurį kiti gali naudoti didindami tautos gimstamumą ar be jokios priežasties ir pagalbos versdami atlikti tai, be ko, jų nuomone, moterys yra niekam tikusios.
„Good Girls“, priešingai nei „Tinder Dates“, kūrėjų pozicija visiškai aiški. Nors spektaklis kurtas panašiu į devised teatro principą (sumanytasis teatras – dažnai vadinamas kolektyvine kūryba – yra teatro kūrimo būdas, kai scenarijus ar spektaklio partitūra atsiranda iš kolektyvinio, dažnai improvizacinio vaidinančio kolektyvo darbo – LRT.lt), akivaizdu, kad į komandą surinktos panašiai mąstančios, liberalių pažiūrų kūrėjos.
Todėl personažų konfliktas sukosi apie istorijų pristatymo formą, o ne apie problemą. Iš tiesų – kam konfliktuoti tarpusavyje, jei kiekviena vaiko nelaukianti nėščioji automatiškai patenka į konfliktą su didele visuomenės dalimi? Kita vertus, ilgiau pasvarsčiusi apie „Good Girls“ supratau, kad nežinojimas, kaip kalbėti, yra viena svarbiausių problemų, nes neleidžia skirtingų pažiūrų žmonėms adekvačiai diskutuoti apie reikšmingus pokyčius. Manau, kad spektaklio kūrėjos tinkamos formos taip ir neatrado, nes deklaracijoms jose vis dėlto paskirta daugiau dėmesio nei bandymams paaiškinti kompleksišką ir dėl to žalojančią visuomenę.
Aušros Kaminskaitės recenziją galite išgirsti laidos „Ryto allegro“ įraše
