Režisierius Emilis Vėlyvis nori būti jei ne revoliucionieriumi, tai bent rimtu lietuviško kino maištininku.
Monikos Gimbutaitės komentaras skambėjo laidoje „Pilno metro“
Pirmuoju savo ilgametražiu filmu „Zero. Alyvinė Lietuva“, pasirodžiusiu 2006-aisiais, jis iš tiesų lengvai supurtė tuometį lietuviško kino pasaulėlį ir galėjo atrodyti kaip savotiška opozicija jam. Tai buvo įžūlus, gatvės kalba kalbantis, atvirai pramoginis filmas, siekęs parodyti tuos žmones, kurie nepatekdavo į lietuviško kino akiratį.
Pirmasis „Zero“ filmas susilaukė didelės sėkmės. Vienu metu jis iš tiesų tapo tema, kuria, regis, kiekvienas turėjo savo nuomonę. Didžiulis susižavėjimas pagaliau „normaliu lietuvišku filmu“ susidurdavo su begaliniu skepsiu, komentarais apie keiksmus ar vulgarybes, o kartais ir režisieriaus nurašymu. Kūrėjui, kuris nori maištauti, tai yra tikroji pergalė.
Vėlyvis nesiliovė provokuoti ir kitais savo filmais ir projektais, o taip pat ir jų komunikacijos veiksmais, atvedusiais net iki Aukščiausiojo Teismo salės. Galima kelti klausimą, kiek čia dar buvo likę socialinės kritikos užuomazgų, ryškesnių jo pirmuosiuose filmuose, bet viena aišku – provokacija tapo Vėlyvio vizitine kortele ir nemažai prisidėjo tiek prie žinomumo, tiek prie įvaizdžio formavimo. Nuojauta kužda, jog įkvėpė ir dalį kitų lietuviško pramoginio kino ar net kitų sričių kūrėjų.
Tačiau šiandien kyla klausimas: kodėl režisieriui, sukūrusiam jau šeštą ilgametražį filmą ir seniai įsirašiusiam į lietuviško kino kanoną, toliau primygtinai norisi jam oponuoti?
Darau šią prielaidą stebėdama naujausio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ komunikaciją. Joje gerokai daugiau dėmesio skiriama ne filme nagrinėjamoms temoms, ne žanrui, net ne režisieriui, o bandymui pabrėžti, kaip „Piktųjų karta“ išsiskiria iš lietuviško kino lauko.
Pranešimuose žiniasklaidai cituojami žvaigždžių pasisakymai: nuo Vėlyvio prilyginimų Tarantino iki žinutės, jog kūrinys prikaustė taip, kad žiūrovas net pamiršo, jog filmas lietuviškas. O skirtinguose kanaluose kaip pranešimas žiniasklaidai pasirodžiusiame Andriaus Užkalnio tekste rašoma, kad autorius jau buvo metęs žiūrėti lietuvišką kiną, kuris, cituoju: „buvo infekuotas labiau negu Afrikos kaimo srutų duobė – gangrenavo klampia kolūkine estetika ir dėdės Vaclovo giminių pobūvyje skleidžiamu verbaliniu bezdalu“. Bet ačiū Vėlyviui, šioje odėje rašo Užkalnis, lietuvišką kiną vėl galima žiūrėti!
Žinoma, tai dar viena provokacija, bet Vėlyvio kūrybos dvasia aš irgi pradedu norėti provokuoti. Nuo pirmojo „Zero“ filmo praėjo 16 metų. Per juos lietuviškas kinas atrado naujų žanrų, temų ir balsų. Jei po viso šio laiko vis dar norisi groti atgyvenusiais stereotipais ir trimituoti apie lietuviško kino (kurio dalimi jau pats seniai esi) beviltiškumą, ar tai neliudija tokio paties provincialumo, kokį savo filmuose vis pajuokia Vėlyvis?..
Bet palikime filmo komunikaciją nuošalyje ir pabandykime pasižiūrėti, kaip ir dėl ko žiūrovus šįkart provokuoja pats filmas.
Talino kino festivalyje Baltijos šalių konkursinėje programoje pristatyta „Piktųjų karta“ yra kriminalinis trileris: visų pirma tai vadinamojo whodunnit (liet. kas tai padarė) požanrio istorija, kurios tikslas – išsiaiškinti nusikaltėlį, visa tai darant su neonoiriniu politiniu prieskoniu. Ir tai išties nauja kryptis lietuviškame kine, nemėginsiu su tuo ginčytis.
Kad „Piktųjų kartoje“ vaikščiosime tamsiais takais, aišku jau nuo pat pradžių. Kai filmo protagonisto, nedidelio miestelio policijos komisaro Ginto (akt. Vytautas Kaniušonis) sūnus į pamoką atsineša ginklą, kai sužinome apie komisaro romaną su prokuroro Laimono žmona, kai per savo 55-ąjį gimtadienį Gintas paskelbia kandidatuosiantis į mero postą – akivaizdu, ne siekdamas įgyvendinti kruopščiai rengtą politinę programą, o paprasčiausiai gviešdamasis valdžios – nekyla abejonių, jog susiduriame su žmogumi, kurio moralinis kompasas, švelniai tariant, nusimušęs.
Tą patį Ginto gimtadienio vakarą sužinoma apie Laimono savižudybę, kuri netrukus paaiškėja esanti visai ne savižudybė, o itin žiauri žmogžudystė. Visos strėlės pradeda krypti į Gintą. Ir jam, ir žiūrovams tampa akivaizdu – kažkas jį bando pakišti.
Šaltakraujiškų (ir šiek tiek patosiškų) nusikaltimų miestelyje daugėja, o filmas, kurio scenarijų E. Vėlyvis rašė drauge su Jonu Baniu, išties neblogai mėto pėdas. Tačiau užuominą, kur link kreipti dėmesį ieškant kaltininko, kūrėjai pateikia. Dar filmo pradžioje įvykstantis pirmasis grįžtelėjimas į 1990 m., į KGB Centro komitetą, kur blaškosi saugumiečiai, leidžia suprasti – visa tai susiję su miestelį šiurpinančių nusikaltimų virtine.
Pamažu pradeda aiškėti, jog „Piktųjų kartos“ teminė provokacija užkoduota klausime apie tai, kur ir kodėl šiandienos visuomenėje atsidūrė tie, kurie dirbo sovietinėse struktūrose. Ar galime jais pasitikėti? Ar išmokome visas šio laiko pamokas ir išaugome jo traumas?
Nors buvę saugumiečiai „Piktųjų kartoje“ pasirodo tarpstantys skirtingiausiuose sluoksniuose, bene daugiausia dėmesio filme sulaukia politinis laukas: visapusiškai korumpuotas, populistinis, sau naudos ieškantis.
Filmo scenarijaus autoriai čia nevengia ir aliuzijų į Lietuvos politinę padangę: štai miestelio merė Rasa (akt. Ingeborga Dapkūnaitė), kuri įtartinai primena vieną visiems gerai žinomą politikę, rinkiminėje agitacijoje žada ir gerovės valstybę, ir darbą tėvynės labui. Tokių grybštelėjimų konkretiems asmenims ar institucijoms Vėlyvio filmuose buvo ir daugiau, tačiau dažniausiai jie taip ir likdavo tik sarkastiškomis užuominomis. Ar „Piktųjų kartai“ sekasi geriau?
Viena vertus, pasikeitus žanrui, pasikeičia ir tonas. „Piktųjų kartoje“ nebėra atpažįstamo vėlyviško humoro. Juokų čia apskritai mažai ir net tos frazės, kurios galėtų pasirodyti ištrauktos iš komedijos scenarijaus, čia nuskamba rimtų rimčiausiu tonu.
„Čia mano miestas“, – sako galios pozicijose esantys žmonės, ir net šiurpu pagalvojus, jog tai tikrai galėtų būti scena iš kai kurių savivaldybių gyvenimo. Kita vertus, Vėlyvis ir toliau kuria tiek supuvusius personažus, kad sirgti čia pavyksta tik „prieš“, o ne „už“. „Piktųjų karta“ fiksuoja dugną (beje, šįkart su ypač ryškiu posovietiniu prieskoniu), bet vien baksnojimas į jį neleidžia pakilti iki rimtesnio politinio komentaro, kuriuo tarp eilučių tarsi ir siekia būti šis filmas.
Nors gal to visai nereikia? Pakanka būti ir tiesiog dinamiška, įtampą išlaikančia pramoga su žiupsniu kritikos – o tai „Piktųjų kartai“ pavyksta net labai neblogai.
Lyginant su ankstesniais Vėlyvio darbais, šįkart ir keiksmų, ir kraujo filme kiek mažiau, o smurtas bandomas įvilkti į naują (nors ir ne visada motyvuotą) formą: pavyzdžiui, prievartos scenoje operatoriaus Felikso Abrukausko kamera verčiasi kūliu.
Spėju, kad lietuviškam kinui, kuriam Vėlyvis vis nori oponuoti, įprasta priskirti teatrališkus dialogus. O ant šio grėblio „Piktųjų karta“ užlipa ne kartą. Ryškiausiai – iš bendro filmo audinio ir nuotaikos iškrentančioje scenoje su Ginto mama (akt. Elvyra Žebertavičiūte), kur nuskamba tokios frazės kaip „Akla aš, bet nematai tai tu“ ir dialogas „– Kam tu jas iš viso laikai? Nuodingos! / – Ne daugiau nei tavo gyvenimas.“ Kažkur greta šių pavyzdžių turėtų atsirasti ir akivaizdoki simboliniai kuoliukai, įkalti filme: medžioklės sceną vaizduojantis paveikslas, kurį išvystame prasidedant paties Ginto medžioklei, ar žudiko automobilio valstybiniai numeriai ATA 696.
Kaip tik tuo metu, kai žiūrėjau naujausią E. Vėlyvio filmą, skaičiau Rimanto Kmitos knygą „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Atrodo, visiškai skirtingų operų kūriniai – net keista būtų ieškoti punktyriškiausių gijų. Bet visiškai netikėtas jų susidūrimas, kaip dažnai nutinka, pajudino tuos klausimus, kurie nebūtinai išryškėtų kitomis aplinkybėmis.
Kmita, pristatydamas Gedos vertimus, pasakoja apie situaciją, kai versdamas Baudelaire`o eilėraščių knygą, kurios nusistovėjęs pavadinimas buvo „Blogio gėlės“, Geda nusprendė jį pakeisti – taip atsirado „Piktybės gėlės“. Poetas tokį savo pasirinkimą grindė sakydamas, jog „blogio gėlės“ susiaurina originalo asociacijų lauką, atitolina nuo „sakralinės klausos“, mat tai, kas žmoguje pikta, Baudelaire`as siejo su amžina šėtono sėkla. O štai pats Kmita klausia, ar tik nėra atvirkščiai – gal blogis apima daugiau negu pyktis? Ar negali būti taip, jog pyktis suskamba sakraliau, nes „nėra sakralaus blogio, o šventas pyktis yra“?
Ir štai čia grįžtame prie Vėlyvio filmo, kurio lietuviškas pavadinimas yra „Piktųjų karta“, o angliškas – „The Generation of Evil“ (išvertus į lietuvių k. – „Blogio karta“). Skirtingos pavadinimo variacijos yra įprasta praktika, bet šiuokart pavadinimas gali nuvesti į interpretacijų kryžkelę. Ar filmas yra apie blogį, kuris negali gauti išrišimo? Ar apie pyktį, kuris, net vesdamas prie destrukcijos, visada turi priešistorę ir priežastį? Pyktį, kuris gali būti šventas ir teisingas ar bent iš dalies pateisinamas.
Vėlyvio filme blogis ir pyktis tampa skirtingomis ištarmėmis skirtingoms auditorijoms – Lietuvoje, žinoma, visi supras, už ką pykti, o tarptautinėje erdvėje galbūt lengviau parduoti blogį. Tačiau blogis ir pyktis šiame mažame plotelyje trumpą akimirką virsta sinonimais ir tokia nebūtinai reflektuota, nebūtinai tyčinė provokacija, man regis, užčiuopia gerokai daugiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
