Lietuvoje lapkritį laukiama net keturių Rusijos komiko Maksimo Galkino koncertų. Jo ir žmonos Alos Pugačiovos pozicija dėl karo Ukrainoje privertė kalbėti aukščiausius Kremliaus pareigūnus. Tačiau ką reiškia Rusijos popkultūros ikonų pozicija – ar tai protestas, sudrebinsiantis režimą, ar taikymasis prie naujų vėjų, ir ką pasirinks Rusija – Vladimiro Putino ar A. Pugačiovos patriotizmą?
Nuo publikos numylėtinių iki valstybės priešų
Kai 2008-aisiais Rusijoje vyko prezidento rinkimai, ypač daug žiniasklaidos dėmesio sulaukė Pugalkinų šeimos pasirodymas rinkimų apylinkėje. „Štai mano pozicija“, – nuo žurnalistų klausimo, ką palaiko, išsisuko atlikėja ir parodė į jauniausią anūką Denisą.
Tuose rinkimuose V. Putinas nelaimės tik dėl to, kad bus paskirtas premjeru, po kelių mėnesių Rusija okupuos dalį Sakartvelo, o 2022-aisiais kitas Rusijos legendos anūkas vos išvengs mobilizacijos – manoma, simbolinio keršto už A. Pugačiovos priešinimąsi karui Ukrainoje.
Rusijos žiniasklaidoje ji vadinta Ala Didžiąja, imperatore ir ekscelencija, jos vyrai, apeliuojant į rūmų kategorijas, – favoritais, o įtakingiausių Rusijos asmenų reitinguose už dainininkės nelikdavo nebent ilgametis prezidentas Vladimiras Putinas. A. Pugačiovos dainos ir asmenybė žinomi kaip itin nepolitiški, vis tik aplinkybėse, kuriomis ji tapo ikona, galima įžvelgti politinių priežasčių.
Liūdnaisiais Leonido Brežnevo valdymo metais išpopuliarėjusi dainininkė griovė ankstesnes sovietinio atlikėjo ir bet kurio viešo asmens normas: nebuvo kukli ir tvarkingai apsirengusi, nevaržanti seksualumo, užmezgusi romantinius santykius su virtine vyrų – gandams apie A. Pugačiovą sklisti Sovietų Sąjungoje nereikėjo turėti ir geltonosios spaudos.
Scenoje ji žaidė, juokavo ir flirtavo. Kaip prisimena muzikos apžvalgininkas Artemijus Troickis, jis bandė beprotiškai pamiltą dainininkę įtikinti šlietis prie solidesnių atlikėjų, pavyzdžiui, „Akvarium“ ir Boriso Grebenščikovo, tačiau greitai padarė išvadą, esą ji ir toliau dainuos liaudžiai ir babuškoms, su Vakarų laisvės paliestais intelektualais jai nepakeliui.
Kita vertus, net ir būdama laisvės simboliu, A. Pugačiova niekada nekliudė sovietiniam režimui, o jos koncertai per didžiąsias metų šventes, kai kurių istorikų manymu, turėjo numaldyti norą lankytis bažnyčiose.
Žmonių meilės A. Pugačiovai komunizmo žlugimas Europoje nepakeitė, o metai tik augino populiarumą: šiandien ji siejama su nostalgija, koncertuose maišo senąsias ir naujas dainas, turi unikalų – nei šiuolaikišką, nei močiutišką – aprangos stilių.
A. Pugačiovą mylėjo ir Kremlius, o V. Putinas apdovanojo už nuopelnus Rusijai, nors ji 2012 m. netgi buvo tapusi jo nesėkmingo varžovo rinkimuose atstove spaudai. Tačiau politiniais klausimais iki pat 2022 m. ji nekalbėjo.
Jos vyras, Odesoje gimęs M. Galkinas, elgėsi priešingai. Jau vasario 24 d., kai Rusija įžengė į Ukrainą, humoristas „Instagram“ paskelbė, kad karas yra nepateisinamas, nors anksčiau pats buvo pasirodęs okupuotame Kryme.
„Nuo pat ankstyvo ryto palaikau ryšį su giminėmis ir draugais Ukrainoje! Sunku apsakyti žodžiais, kaip jaučiuosi! Kaip tai įmanoma! Karui nėra pateisinimo! Karui – ne!“ – rašė M. Galkinas, o šeima greitai išvyko į Izraelį.
M. Galkinas socialiniuose tinkluose toliau kritikavo karą ir smerkė Mariupolio bei Bučos niokojimą. Pasirodė pranešimai, kad atlikėjui užkertami keliai rengti pasirodymus Rusijoje, gauti pajamas iš reklamos. Komiką užsipuolė ir propagandinė žiniasklaida, ir Kremliaus pareigūnai, galiausiai rugsėjo pradžioje jis buvo paskelbtas „užsienio agentu“.
Už šiuos įrašus jam atleido net Ukraina: po pasirodymo Kryme jis buvo patekęs į neįleidžiamų asmenų sąrašą, M. Galkinas šiandien iš jo išbrauktas.
A. Pugačiova tylėjo, tačiau dalijosi vyro įrašais, o rugsėjo 18 d. kreipėsi į Rusijos teisingumo ministeriją, prašydama ir ją kartu su vyru įtraukti į „užsienio agentų“ sąrašą.
„Jis yra sąžiningas ir padorus žmogus, tikras Rusijos patriotas, kuris nori savo tėvynei klestinčio ir taikaus gyvenimo, žodžio laisvės ir kad liautųsi mūsų vaikinų mirtys vardan iliuzinių tikslų, dėl kurių mūsų šalis atstumta, o piliečių gyvenimas blogėja“, – šis įrašas sukėlė tikrą skandalą.
Po jo sekė kitas įrašas, kuriame dainininkė pasmerkė savo naujai atsiradusius priešus.
„Jei jie mano fanai, vadinasi, dainavau ir gyvenau veltui <...> Tegul griežia dantimis. Buvo baudžiauninkai, dabar jie – vergai“, – rašė A. Pugačiova ir greitai išsikėlė į Izraelį, kur gyvena ir šiuo metu, dėkodama už palaikymą, ragindama skirti tiesą nuo melo. „Meldžiuosi už jus ir už pasaulį Šventojoje Žemėje“, – skelbia naujausias dainininkės įrašas.
Opozicionieriai ar prasisiekėliai?
Ilgalaikiai Kremliaus favoritai – žymioji popkultūros pora – nesibodėjo džiaugtis ir spindinčia rampų šviesa scenose, ir blizgiais medaliais iš Kremliaus rankų, tad jų politinės pozicijos išreiškimas tampa savaime įdomus kaip reiškinys.
Tiek Sovietų Sąjungoje, tiek V. Putino Rusijoje „nerašytas“ kontraktas tarp valstybės ir popkultūros veikėjų svarbus – nebūtina reikštis politiškai, agituoti už valstybės vadovą ar aiškiai išsakyti poziciją tam, kad džiaugtumeisi valstybės teikiamomis privilegijomis, pavyzdžiui, televizijos eteriu ir iš jo gaunamomis pajamomis. Svarbu likti nuošalyje, nesikišti, užimti neutralią poziciją.
Nei A. Pugačiovos, nei M. Galkino opozicionieriais nevadinčiau.
N. Putinaitė
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentės dr. Nerijos Putinaitės, A. Pugačiova ir M. Galkinas ilgą laiką save pozicionavo kaip esančius „aukščiau politikos“, o niekas iš Kremliaus nesikišo į jų veiklą – tiek dėl A. Pugačiovos kaip kultūrinės ikonos statuso, tiek dėl lengvo pobūdžio M. Galkino juokelių.
Kalbėdama apie politinės satyros vietą Rusijos valstybėje mokslininkė pabrėžia, kad ji veikiau skirta „nuleisti garui“, išlaikyti esamą dalykų padėtį. Jeigu komikai ir pašiepia kurias nors asmenybes ar netgi prezidentą, tai laikoma nekenksmingu dalyku, parodomuoju šou. Politinė satyra Rusijoje neturi apčiuopiamos politinės galios. Kita vertus, anot N. Putinaitės, M. Galkinui buvo leidžiama daugiau nei gerokai smulkesniems politinės satyros atstovams.
Panašią poziciją išsakė ir pats komikas, gindamasis nuo Teisingumo ministerijos pareiškimų: kai tik buvo apkaltintas politiniais ryšiais su Ukraina, savo „Instagramo“ profilyje gynėsi, kad niekada nelaikė savęs politiku, o tik komiku. Šaipytis iš politikų – natūralus dalykas, jo teisė, o laisvą žodį gina Rusijos Konstitucija.
N. Putinaitė abiejų Rusijos popkultūros žvaigždžių posūkį vertina kaip išskaičiavimą, o ne aiškią moralinę laikyseną. Jos teigimu, jų pareiškimai gali būti ir politinių elitų Rusijoje kovos dalis, o be didesnio „oligarchinio“ užnugario tokio žingsnio nei A. Pugačiova, nei M. Galkinas nebūtų išdrįsę žengti. Svarbi ir abiejų žvaigždžių finansinė nepriklausomybė – per ilgą laiką sukaupti turtai jiems leidžia toliau prabangiai gyventi.
Mokslininkė lygina poros laikyseną su A. Makarevičiaus ar B. Grebenščikovo pareiškimais ir veiksmais Rusijos režimo atžvilgiu. Atlikėjai gerokai seniau ir atviriau atsisveikino su Kremliaus bokštais, paslaugomis ir didžiulėmis sumomis iš valstybinių televizijų biudžetų, tad jų laikysena ir atrodo „nuoširdesnė“, o ne dvelkia finansiniu išskaičiavimu po truputį keičiantis politiniams vėjams.
„Nei A. Pugačiovos, nei M. Galkino opozicionieriais nevadinčiau, tačiau vis tiek gerai, kad jie išsakė savo poziciją“, – teigė N. Putinaitė, turėdama omenyje abiejų žvaigždžių įtaką Rusijos piliečiams.
LRT.lt kalbintas muzikos apžvalgininkas A. Troickis M. Galkino pareiškimuose mato aiškią moralinę poziciją.
„Nieko blogo pakviesti M. Galkiną pasirodyti Lietuvoje – žmonės keičiasi. Negalima amžinai kaltinti žmogaus tuo, kad jis nebuvo pakankamai atviras politiškai ir nekentėjo nuo režimo. Svarbu suprasti, kad jam egzistavo raudonoji linija, kuri, kai buvo peržengta, sukėlė jam nebūdingą reakciją. Režimas peržengė visas ribas – pradėjo karą, todėl šis žmogus pagaliau apsisprendė pasakyti savo nuomonę aiškiai“, – kalbėjo A. Troickis.
Istorikė: jie kalba rusams, o ne lietuviams ar ukrainiečiams
A. Pugačiovos ir M. Galkino pareiškimai buvo sukritikuoti Ukrainoje ir net Lietuvoje, esą klausyti reikėtų nebent jų atgailos už Rusijos politiką, o dramos dėl suteikto „užsienio agento“ statuso esą atrodo begėdiškai nusikaltimų Ukrainoje fone.
Esu įsitikinęs, kad po Pugačiovos pareiškimo Kremlius sujudo ir iškart buvo duotas įsakymas jos neliesti.
A. Troickis
Tačiau LRT.lt kalbinta Wesleyano universiteto istorijos docentė Viktorija Smolkina įsitikinusi: A. Pugačiovos ir M. Galkino žingsnis Kremliaus režimui bus skausmingas.
„Ukrainos ir Lietuvos atsakymas yra visiškai suprantamas <...> Bet turime suprasti, kad ne ukrainiečiai ar lietuviai yra A. Pugačiovos auditorija“, – istorikė sako siūlanti situaciją vertinti ne tik morališkai, bet ir pragmatiškai, klausti, kas iš tiesų šiandien gali prisibelsti į Kremliaus palaikytojų širdis.
A. Troickis priduria, kad po A. Pugačiovos pirmojo „Instagramo“ įrašo iš Kremliaus sklinda tik tyla A. Pugačiovos atžvilgiu, o tai galėtų būti įsitempimo ženklas.
„Teisingumo ministerija padarė didžiulę klaidą pavadindama M. Galkiną užsienio agentu. Esu įsitikinęs, kad po A. Pugačiovos pareiškimo Kremlius sujudo ir iškart buvo duotas įsakymas jos neliesti – tai kontraproduktyvu“, – LRT.lt kalbėjo A. Troickis.
Pasak V. Smolkinos, A. Pugačiova mini tuos pačius žodžius kaip ir Putinas: apeliuoja į šalies patriotus, bet sąvoką apverčia ir klausia, ar tikrai Rusiją mylintiems žmonėms verta kovoti dėl tikslų, kuriuos kelia dabartinė valdžia.
„Ji sėja abejonę, kelia klausimus žmonėms, kurie nenori būti disidentais. Ji kreipiasi ne į disidentus, o į paprastus žmones, kurie nori jaustis kaip patriotai, didžiuotis savo valstybe. Ar mes galime didžiuotis, jei ji eina tokia linkme? Ar Rusija elgiasi gerai, ar blogai? <...> Karas yra blogis Ukrainai, bet tai nerūpi rusams – juk jie jau septynis mėnesius ignoravo tai, kad Ukraina kenčia“, – sako V. Smolkina.
Istorikė tikra, kad sunku įvertinti, ar popmuzikos ikonos žodžiai privers, pavyzdžiui, sustoti Rusijos karį Ukrainoje, o ir A. Pugačiovos ir M. Galkino palaikymo protestų prie Kremliaus taip pat nereikėtų laukti. Tačiau abejonė bus pasėta, o tai, siekiant pokyčių Rusijoje, šiandien svarbiau, nei būti disidento figūra, su kuria kaipmat susidoros propaganda.
Gyvenimas Brežnevo Sovietų Sąjungoje buvo įmanomas todėl, kad tai buvo ir gyvenimas Pugačiovos Sovietų Sąjungoje.
V. Smolkina
„Šiandien reikia nutraukti tą apatiją ir socialinį letargą, kai manoma: tegul valstybė, armija daro tai, ką nori; bandyti tokį žmogų supurtyti ir pažadinti. Pugačiovos atgaila tik palengvintų jų [Rusiją valdančio režimo – LRT.lt] darbą. Būtų sakoma: ji užsienio agentė, apmokyta Vakarų, ji aiškina, kad mes esame orkai ir nevykėliai blogiečiai <...> Manėme, kad ji su mumis, bet ji yra prieš mus“, – sakė V. Smolkina. Ji atkreipia dėmesį – pirmosios nuosaikios A. Pugačiovos žinutės sukėlė būtent sumaištį, o tos, kurios karą smerkė tiesiogiai, Rusijos piliečių jau buvo sutiktos kaip valstybės priešės žodžiai.
Naujoji motina Rusija?
Istorikė primena, kodėl A. Pugačiova Rusijoje turi tokią didelę įtaką: L. Brežnevo nuobodulio ir beprasmybės valstybėje ji reiškė ryškaus, laisvo ir prasmingesnio nei politika gyvenimo galimybę. Jau tada Sovietų Sąjungoje buvo disidentų, tačiau kam jungtis prie pogrindžio, jei ramybę gali rasti klausydamas sentimentalių melodijų?
„Gyvenimas Brežnevo Sovietų Sąjungoje buvo įmanomas todėl, kad tai buvo ir gyvenimas A. Pugačiovos Sovietų Sąjungoje <...> Analogiškai žmonės galėjo gyventi V. Putino duonos ir žaidimų Rusijoje, galėjo tokią Rusiją toleruoti, nes niekada nereikėjo atsakyti į moralinius klausimus, niekada nereikėjo rinktis. Nereikėjo turėti savo nuomonės, nes buvo A. Pugačiova, kaip koks skėtis leido gyventi keliuose pasauliuose. Dabar ji tuos pasaulius išskyrė ir žmonės renkasi. Klausimas, ar jie sugebės gyventi V. Putino Rusijoje? Ar tai yra Rusijos pasaulis – žmonės, suvaryti į Maskvos centrą, šokantys ratu, dainuojantys patriotines dainas? Tai tiesiog neįdomu. Niekas to nenori“, – sako V. Smolkina.
O M. Galkino vaidmuo yra kitoks – jis nei etninis rusas, nei Rusijos ar rusiškumo ikona, jį ir „užsienio agentu“ paskelbti buvo lengviau. Tačiau jo, pelniusio auditorijos pagarbą ir gerbiamo veikėjo vardą, kritika režimui morališkai taip pat kerta skaudžiai, įsitikinusi V. Smolkina.
Ji, kaip ir N. Putinaitė, atkreipia dėmesį, kad valdžią M. Galkinas kritikavo ir anksčiau, tačiau visada buvo jos toleruojamas. Rusijos gyventojai galėjo nueiti į jo pasirodymą, pripažinti, kad valdžia yra bloga, pasijuokti ir toliau nieko nedaryti, kad šalyje vyktų pokyčiai.
„Jis gyveno pilkoje zonoje, kurioje buvo leidžiama tam tikra kritika, – primena istorikė. – Šios zonos buvimas svarbus tokiems režimams, nes jis leidžia pasireikšti žmonių nepasitenkinimui. Jis padeda režimui, nes žmonės sako: va, M. Galkinas supranta <...> Ir dar sako tai valdžiai girdint.“
Pašnekovė įsitikinusi – nuo šiol taip nebus, Rusijos gyventojų nepasitenkinimas valdžia nebebus nugesintas M. Galkino juokeliais.
„Kai žmonės mobilizuojami, jie turi suprasti, už ką ir dėl ko jie kariauja <...> M. Galkinui neprireikė eiti į Raudonąją aikštę ir susideginti, tai irgi būdas kovoti, tačiau kartais būtent maži paradigminiai lūžiai sukelia didesnes pasekmes nei vieno žmogaus herojiškumo ir pasiaukojimo aktai“, – apie pokyčių Rusijoje galimybę sako V. Smolkina.
Pašnekovė įsitikinusi: 50 metų apie politiką tylėjusi Rusijos popmuzikos imperatorė A. Pugačiova šiandien liepia Rusijai rinktis: arba ji, arba V. Putinas, ir trečiojo kelio nėra.
„A. Pugačiova yra daugiau nei žvaigždė, ji kaip totemas. <...> Ji neatgailauja, tačiau atsiriboja nuo nusikaltimo ir daro tai prieš visus žmones, kurie su ja užaugo. Ji sako: aš nesu režimo dalis, mano palaikymas yra su jumis, bet ne su valstybe. <...> Su A. Pugačiova ir V. Putinu vienu metu save tapatinti galima. Bet jei juos atskiri, kas yra V. Putinas be A. Pugačiovos ir kas yra A. Pugačiova be V. Putino?“ – sako istorikė.
