„Jei padėsime Ukrainai, ji, mano manymu, sukels rusų pasaulio perversmą“, – sako baltarusių rašytoja Sviatlana Aleksijevič. Pasak jos, atrodė, kad po 1990-ųjų komunistinė idėja baigėsi, tačiau tik dabar ją mėginama palaidoti Ukrainoje.
Rašytoja dar pridūrė, kad emocijos, kurias ji įžvelgė rusų kariškių veiduose parado repeticijoje Raudonojoje aikštėje, priminė Hitlerio armijos vaizdus. Iš Baltarusijos bėgti turėjusi S. Aleksijevič užsiminė, kad tautiečiai nepamirš istorinės traumos – tai, ką dabar kalėjimuose geriausiems žmonėms daro Aliaksandras Lukašenka.
Dar reikės palaukti raudonojo žmogaus pabaigos
Ketvirtadienį Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), su visuomene susitikusi baltarusių rašytoja, Nobelio premijos laureatė S. Aleksijevič užsiminė, kad rašė knygą apie meilę ir žmogaus gyvenimą. Tai, pasak jos, buvo sudėtingiausias kūrinys.
„Nes visos mano knygos – apie įvykius, o tik po to apie žmogų arba apie žmogų įvykiuose. Labai stengiausi jį išlaisvinti iš įvykių, bet jų visada buvo labai daug“, – sakė S. Aleksijevič.
Tačiau knyga iki šiol guli jos namuose Baltarusijoje. Rašytoja turėjo tik vieną naktį susirinkti daiktus, kad galėtų išvykti iš šalies, – ryte ją galėjo sulaikyti.
„Po 1990-ųjų baigėsi, kaip mums atrodė, komunistinė idėja. Bet iš tikrųjų ji tik šiandien baigiasi Ukrainos žemėje. Būtent ten pasaulis mėgina palaidoti komunistinę ir imperinę idėjas. Gorbačiovo laikais, kai ėmiau rašyti knygą, mums pasirodė, kad esame laisvi nuo viso šito, ir ėmėme gyventi kaip visi: mus labiau domina žmogaus gyvenimas. Ne žmogaus gyvenimo revoliucija, bet pats gyvenimas“, – pasakojo rašytoja.
Ji pridūrė, kad knygos pavadinimo dalis yra „raudonojo žmogaus pabaiga“. Bet tai, pasak S. Aleksijevič, pasirodė netiesa.
„Nes tas raudonasis žmogus patenka į mobilizaciją ir važiuos į Ukrainą. Kai pasirodė, kad žmogus yra laisvas, norėjosi papasakoti apie gyvenimo modelį, kai žmonės yra laisvi nuo revoliucijos, karo, Černobylio. Ir tai, kad jie dabar užimti gyvenimu, meile, vaikais, šeima“, – kalbėjo baltarusių rašytoja.
Mums pasirodė, kad mes esame laisvi nuo viso šito ir ėmėme gyventi kaip visi: mus labiau domina žmogaus gyvenimas.
S. Aleksijevič.
Paklausta, kaip manipuliuojama raudonuoju žmogumi, S. Aleksijevič prisiminė kartą stebėjusi Maskvoje vykusią repeticiją prieš gegužės 9-ąją, kai Rusijoje švenčiama vadinamoji Pergalės diena.
„Su dideliu susidomėjimu stebėjau kariškių veidus. Padariau išvadą, kad iš vyrų yra labai sunku atimti žaisliuką „Dievas Marsas“. Reikėjo matyti tą pasitenkinimą, ypač kariškių, veiduose. Tai kažkas tokio archajiško ir kažką panašaus mačiau tik Hitlerio armijos paraduose. Ir tada supratau, kokia pavojinga visa ta pergalės velniava“, – sakė ji.
Anot rašytojos, begaliniai priminimai apie pergales tęsiasi, nes toks žmogus reikalingas valstybei.
„Jei atimsi pergalę, žmogus neturės ką veikti. Aš nežinau, ar gali būti paradai po karo Ukrainoje ir kokie būtų žiūrovų ir kariškių veidai “, – teigė S. Aleksijevič.
„Jei mes padėsime Ukrainai, ji, mano manymu, sukels rusų pasaulio perversmą“, – pridūrė.
Rusams – „Cinko berniukų“ likimas
Paklausta, kiek knyga „Karo veidas nemoteriškas“ gali būti aktuali Ukrainai, o „Cinko berniukai“ – Rusijai, S. Aleksijevič sakė, kad sukrečia, jog viskas vyksta taip, kaip ji aprašė.
„Ukrainoje išleistos visos mano knygos ir skaičiau, kad kare dalyvauja apie 50 tūkst. jaunų ir vyresnio amžiaus moterų. Lenkijoje netgi yra baltarusių moterų būrys, jis ruošiasi vykti į karą Ukrainoje. Iki manęs atėjo žinia, kad jos skaitė knygą“, – pasakojo S. Aleksijevič.
Ji užsiminė, kad dramaturgas Marius Ivaškevičius parašė pjesę pagal „Cinko berniukus“, ji turėjo būti pastatyta Maskvoje. Nors spektaklis neišvydo dienos šviesos, tačiau rašytoja tikisi, kad vieną dieną jis įvyks.
„Su rusų berniukais šiandien vyksta tas pats, kas ir su cinko berniukais. Nežinau, kaip jus, bet barbariškumas, kuris buvo Bučoje, Iziume, mane veda į akligatvį, nežinau, kaip į tai reaguoti. Mes žinome, kas buvo Čečėnijoje, Afganistane. Daug kraupių dalykų, manau, ateina iš rusiško gyvenimo: prievartos šeimoje, rusų kalėjimų. Dabar matome Rusiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne tik tokią, kokia ji yra tik Maskvoje ar Sankt Peterburge“, – dėstė S. Aleksijevič.
Tiki, kad ukrainiečiai parašys ne vieną knygą apie karą šalyje
Paklausta, ar pasibaigus karui ketintų vykti į Ukrainą ir aprašyti karo paliestų žmonių istorijas, išgyvenimus, rašytoja atsakė, kad tam reikia patirti karą. Jos manymu, ne vieną knygą apie tai parašys ukrainiečių autoriai.
„Ukrainiečių tauta kelia susižavėjimą, jie tapo pavyzdžiu mums visiems“, – pridūrė S. Aleksijevič.
Ji užsiminė, kad dabar rašo knygą apie baltarusių revoliuciją, bet susitinka ir su ukrainiečiais.
Barbariškumas, kuris buvo Bučoje, Iziume, mane veda į akligatvį, nežinau, kaip į tai reaguoti.
S. Aleksijevič.
Paklausta, kodėl baltarusių ir ukrainiečių tautų likimas yra skirtingas, nors jos gyvena šalia, turi panašias kalbas, rašytoja atsakė, kad tai lėmė skirtinga istorija.
„Ukrainiečiai – tai tauta, kuri pasisėmė laisvės iš savo gamtos, žemės. O Baltarusija geografiškai yra tokioje vietoje, per kurią nuolat eidavo kariai iš Maskvos į Europą arba atvirkščiai, ji visą laiką buvo naikinama“, – aiškino ji.
Anot S. Aleksijevič, 2020 m. revoliucijoje Baltarusijos žmonės suprato save, tapo baltarusiais. Ji užsiminė ir apie tautiečių meilės galią.
„Yra labai daug rusų, kurie nekenčia ukrainiečių, o tokių baltarusių labai mažai. Bet baltarusiai į rusus nežvelgia su neapykanta. Tai yra tauta, kuri turi labai daug meilės. Tokiai mažai tautai buvo labai sunku išgyventi, be meilės tai būtų neįmanoma. Ir tai yra labai nelaiminga tauta, kuri tik dabar pradeda gyventi“, – dėstė rašytoja.
„Ukrainiečiai mane labai nustebino: didelė tauta, kiek daug atsirado jaunų lyderių, stiprios laisvės tradicijos. Kad išeitų į Maidaną, reikėjo tempti paskui save visą istoriją. O Baltarusija yra maža tauta, dabar gal tik 9 milijonai, todėl mums neužtenka jėgų išsiveržti į priekį“, – pridūrė S. Aleksijevič.
Ji atsiminė, kokį susižavėjimą jai sukėlė eitynės prieš porą metų jos gimtinėje, minėjo, kad dar niekada nematė tokių gražių veidų, įstrigo ir gausybė moterų, kurios dėvėjo baltus ir raudonus rūbus.
„Jaučiau, kad su šiais žmonėmis norėčiau gyventi. Anksčiau kildavo minčių išvykti iš šalies, o ten supratau, kad to niekada nepadarysiu, nebent mane privers. Ir mes dar eisime, dar bus moterų su baltomis suknelėmis ir gėlėmis“, – sakė S. Aleksijevič.
Tokiai mažai tautai buvo labai sunku išgyventi, be meilės tai būtų neįmanoma. Ir tai yra labai nelaiminga tauta, kuri tik dabar ima gyventi.
S. Aleksijevič.
Linki ruoštis naujam gyvenimui savo gimtinėse
Ką rašytoja, kuriai teko palikti šalį, pasakytų jaunimui, studentams iš Ukrainos ar Baltarusijos, kurie turėjo palikti namus dėl karo ar politinių priežasčių?
„Svarbiausia – neliūdėti, per tuos metus, kurie praleisti su priėmusiais žmonėmis, nesusinaikinti, išsaugoti tikėjimą žmonėmis, gauti gerą išsilavinimą, profesiją. Mes turime šį laiką išnaudoti, kad paruoštume save naujam gyvenimui Ukrainoje arba Baltarusijoje“, – atsakė S. Aleksijevič.
Ji pabrėžė, kad visada reikia atsiminti, kad tik meilė gali išgelbėti, o neapykanta niekada nieko neišgelbėjo.
„Kai girdžiu, kad kažkas sako, jog neskaitys Čechovo, Tolstojaus, suprantu, šiandien yra noras tai pasakyti. Bet tai netiesa, mes juos skaitysime, grįšime į normalų pasaulį“, – viltingai tarė rašytoja.
S. Aleksijevič taip pat teigė, kad Baltarusija šiandien yra okupuota šalis.
„Rusija ją okupavo. Baltarusijoje stovi rusų tankai, lėktuvai. Tai, ką daro Aliaksandras Lukašenka kalėjimuose mūsų geriausiems žmonėms, – niekada nepamiršime šios istorinės traumos. Mes turime tikėti ateitimi, manau, kad ji ateis labai greitai“, – sakė baltarusių rašytoja.
Ji taip pat sakė, kad knygos turi įtakos žmogui, bet daug daugiau daro laikas.
„Kiekvienas iš mūsų kažką darome. Keisti pasaulį – kiekvieno iš mūsų darbas. Kiekvienas turi daryti tai, ką jis gali. Aš rašau knygas ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad šiandien pritrūksta žodžių. Aš vadovaujuosi apaštalo Povilo žodžiais: yra metas, kai sakai pamokslą, o tavęs negirdi, bet nelaimė tau bus, jei nustosi pamokslauti. Tad kiekvienas iš mūsų turi dalyvauti tame“, – aiškino S. Aleksijevič.
Mes turime šį laiką išnaudoti, kad paruoštume save naujam gyvenimui Ukrainoje arba Baltarusijoje
S. Aleksijevič.
Anot jos, šiandien mes turime reikalų su dabartiniu, technologiškai išsivysčiusiu pasauliu, o diktatoriai neturi tiek daug šansų.
„Jie išaugo prievartos kultūroje, mes irgi. Jie žaidžia pagal tas taisykles ir mes, deja, irgi. Bet laikas dirba mūsų naudai, todėl, pasikartosiu, reikia tikėti savimi ir mūsų bendra ateitimi“, – pridūrė S. Aleksijevič.
S. Aleksijevič rašė apie sovietmečio įvykius ir savo kartos patirtis – karą Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtį, Černobylio katastrofą ir jos padarinius, o pastaraisiais metais išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos režimo kritikė. Jos knygos išverstos į daugiau nei 50 kalbų.
