Mano rankose dvi knygos apie, kaip sako vienos pavadinimas, paraščių vaikus ir, tęsiant tos pačios knygos žodžius, apie „mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe <...>. Dauguma tų vaikų kovą pralaimi, išlieka tik vienas kitas, atkakliausias.“
Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.
Loreta Tamulaitienė „Paraščių vaikai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.)
Kaip atrodo atstumtų, mėtytų ir vėtytų, beveik nepatyrusių meilės, šilumos ir saugumo vaikų gyvenimas, kokius kelius ir kodėl jie renkasi, naujoje knygoje „Paraščių vaikai“ narsto pedagogė, dabar Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė.
Kelerius metus autorė dirbo direktore Šiaulių jaunimo mokykloje, kurioje atsidurdavo vaikai, tiksliau, jaunesnieji ir vyresnieji paaugliai, dažnai, švelniai tariant, išprašyti iš kitų mokyklų, vengiantys mokytis, turintys daug problemų. Būtent šioje mokykloje patirtas, iš arti matytas vaikų istorijas ji ir užrašė, apibendrindama, pridėdama literatūrinės išmonės, empatijos ir mėginimo suprasti.
Pasakojimas pradedamas nuo Loros, sakytume, autorės alter ego, ji ieškodama naujų iššūkių tampa Jaunimo mokyklos direktore. Čia jos laukia kitokia realybė nei ankstesnėse darbovietėse, mokiniai paprastai turi tiek daug problemų – vidinių ir išorinių, kad į mokyklą ateina, jei ateina, tai dažnai ne mokytis, o pabėgti nuo niūrios namų aplinkos, pailsėti, pavalgyti. Be to, čia vaikai neretai gyvenimiška patirtimi pralenkia bet kurį pedagogą. Jai tenka tarsi iš naujo mokytis bendrauti su vaikais, rasti būdų užmegzti ryšį ir padėti tiems, kurie nepasitiki, neprisileidžia suaugusiųjų, kurie nepratę prie darnios būties, matę tik dažnai alkoholio pritvinkusius tėvų namus arba gatvę, todėl ir patys dažniausiai einantys savidestrukcijos, neatsakingų pasirinkimų link.
Tamulaitienės proza skaidri ir jausminga, joje neieškoma įmantrių būdų ar literatūrinių žaidimų papasakoti paraštėse atsidūrusių vaikų istorijas, kartais priartėjama prie eseistinio stiliaus, kai apibendrinamos tam tikros vaikų ar Loros patirtys, paliečiami platesni socialiniai, švietimo ar psichologijos klausimai. Iš dalies tęsianti Vandos Juknaitės pradėtas temas knyga svarbi ir aktuali, ypač kai pandemija platesnei visuomenei atskleidė, kokiomis sąlygomis vis dar gyvena daugybė Lietuvos vaikų, neturėdami ne tik kompiuterio, bet ir stalo, prie kurio galėtų mokytis.
Walter Tevis „Valdovės gambitas“ („Baltos lankos“, 2022 m., iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė)
Retas vaikas išlieka, jei gyvenimo nubloškiamas į paraštes. Apie nelengvą našlaitės gyvenimą pasakoja amerikiečių rašytojas Walteris Tevisas devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą pasirodžiusioje knygoje „Valdovės gambitas“, pasaulyje išgarsėjusioje dėl tuo pačiu pavadinimu 2020-aisiais pasirodžiusio mini serialo. Jei ne jis, vargu ar knygą šiandien galėtume skaityti ir lietuviškai, be to, ne veltui viršeliui pasirinktas serialo plakatas.
Tai bildungsromanas, arba lietuviškai – tapsmo romanas, iš pirmo žvilgsnio jis yra apie šachmatų vunderkindės Betės Harmon duobėtą kelionę į šachmatų olimpą, bet įsižiūrėjus atidžiau – apie nuolatinį vaiko alkį, ramybės alkį, kone desperatišką siekį būti saugiam, įvertintam, suprastam, noro turėti savo vietą pasaulyje, netgi valgyti skaniau ir rengtis gražiau, išsivaduoti iš skurdo. Po motinos žūties aštuonmetė Betė atsiduria vaikų namuose. Čia ji atranda dvi gyvenimo aistras, padedančias įveikti niūrią kasdienybę ir patenkinti savo troškimus, – šachmatus ir raminamuosius vaistus, kuriais vaikų namuose buvo slopinami visi auklėtiniai. Būdama beveik trylikos ji įvaikinama, tačiau įtėvis nutolęs, o su įmote ponia Vitli užmegzta artima draugystė keista, nedarni, netrukus Betė pelnydama pergales šachmatų turnyruose tampa šeimos maitintoja, o nuo vaistų ir alkoholio priklausoma ponia Vitli ir Betę išmoko gerti.
Romanas parašytas taupiu, gana šaltu, vietomis artimu Albert`o Camus romanui „Svetimas“ stiliumi, čia išorinis pasaulis, aplinkos detalės, nutylėjimai itin reikšmingi, juos pasitelkus dažnai atskleidžiamos Betės Harmon emocijos, vidinis pasaulis. Tokį pasakojimo stilių, kur itin daug vietos lieka skaitytojo interpretacijoms ir vaizduotei, padiktuoja jau pirmoji knygos eilutė: „Apie motinos mirtį Betė sužinojo iš moters su segtuvu.“ Tiesiogiai apie mergaitės jausmus dėl šio įvykio ir vėliau neužsimenama, tačiau vien šios eilutės pakanka pajausti, kokią sumaištį, baimę ir atsiribojimą pajuto Betė, juk jai iš pokalbio užsifiksavo tik du dalykai, kad motina mirė ir kad apie tai pranešė moteris su segtuvu.
Romano pabaigoje vis giliau klimpdama į priklausomybes, Betė turi apsispręsti, kas jai svarbiau – šachmatai ar narkotikai, juk abu savotiškai padeda įveikti nežinią, nerimą, persekiojusį nuo mažų dienų ir kurio nepajėgė užpildyti nė vienas jos gyvenime pasitaikęs žmogus.
Aktualus klausimas, ar verta šią knygą skaityti žiūrėjusiems serialą? Nors siužeto požiūriu serialas gana nuosekliai seka knyga, tačiau svarbiausi akcentai sudėlioti skirtingose vietose. Seriale – ryžtingos ir labai gabios Betės gyvenimas primena amerikietiškos svajonės realizaciją, knygoje – itin gabaus, bet aplinkybių prislėgto, nesaugaus vaiko siekis patenkinti vidinį geresnio gyvenimo alkį.
Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.
