Aktorius Andrius Bialobžeskis LRT KLASIKĄ tikina, kad Sergejaus Loznicos Valstybiniame jaunimo teatre statomas spektaklis – antiukrainietiškas. Teatro vadovas Audronis Liuga tikina, kad spektaklyje atsiskleis totalitarinės sistemos susiformavimo ir veikimo principai ir tai, kaip į tokią situaciją patekęs žmogus gali ką nors pakeisti. Kritikas Andrius Jevsejevas kilusias diskusijas vadina audra stiklinėje ir primena, kad pirmosios spektaklio repeticijos net neprasidėjusios. Anot jo, nereiktų bijoti imtis jautrių temų, nes, „bėgdami nuo to, mes tiesiog leidžiame tam pačiam Putinui, tai pačiai Putino propagandai toliau gyventi mūsų galvose“.
Aktorius A. Bialobžeskis savo socialiniame tinkle pasidalijo štai tokiu įrašu: „Ar aš kažko nesuprantu, ar valstybėj kažkas ne taip? Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai antiukrainietišką spektaklį ir jokios reakcijos iš Kultūros ministerijos?“
Vaidybinio ir dokumentinio kino režisierius S. Loznica žengia pirmuosius žingsnius prie pirmojo savo darbo teatre – spektaklio pagal prancūzų rašytojo Jonathano Littello romaną „Eumenidės“ („The Kindly Ones“) premjera numatoma gruodžio 9 dieną. Šiame romane nagrinėjamos Holokausto atminties temos. Romanas į lietuvių kalbą dar nėra išverstas, tuo ketina užsiimti leidykla „Alma littera“.
LRT.lt primena, kad romanas parašytas kaip nacistų karininko Maksimiliano Aue pasakojimas ir apima laikotarpį nuo Barbarosos plano pradžios 1941 m., kai pagrindinis veikėjas atsiduria Vakarų Ukrainoje ir dalyvauja kuriant Holokausto mašiną, iki nacistinės Vokietijos žlugimo 1945-ųjų gegužę.
Knygą originalo – anglų – kalba perskaičiusi režisierė Yana Ross sako, kad „Eumenidės“ jai paliko didelį įspūdį, tačiau ji negalinti pasakyti, kad tai – svarbus kūrinys. Pasak jos, knygoje „labai konkrečiai, originaliai ir drąsiai sumanipuliuota realybė“.
„Tai yra labai įdomus rašytojas. Tikrai rekomenduoju šitą knygą paskaityti ir susidaryti savo nuomonę. Tai epinis romanas, – sako Y. Ross, – man truputį primena islandų rašytoją Halldórą Laxnessą. Jis irgi turėjo didžiulį talentą, kaip manipuliuoti realybėje ir kaip pasiekti žinomumą. Labai garsus rašytojas. Beje, jis gavo Nobelio premiją.“
Režisierė teigia, kad romaną vadinti antiukrainietišku yra pavojinga. Pasak jos, viskas priklauso nuo to, kaip pasuksi literatūrą. „Tai čia jau bus visiškai kita diskusija. Sakyčiau, tai yra svarbus romanas. Jį reikia skaityti. Tik klausimas, ar dabar laikas ir vieta tokį romaną interpretuoti Lietuvoje“, – retoriškai klausia ji.
Prieš 10 metų pastačiusi Holokausto tema spektaklį „Mūsų klasė“, režisierė sako, kad jo dabar nestatytų, jei mūsų šalis būtų Ukrainos vietoje ir kovotų su okupantais dėl savo egzistencijos.
„Man kilo tokia mintis, ar aš dabar statyčiau „Mūsų klasę“ kur nors Europoje, jeigu, pavyzdžiui, Lietuva kariautų dabar su Rusija. Jeigu vyksta karštas karas, ar aš imsiu tą pjesę į savo rankas ir ar aš kalbėsiu apie lietuvius, žudžiusius žydus, apie Holokausto tragediją, kai lietuviai kariauja už savo egzistenciją? Aš to nedaryčiau. Tačiau labai svarbu pradėti pokalbį, kad mes esame demokratiška šalis, mes esame atvira visuomenė ir labai svarbu diskutuoti, jokiu būdu nereikia ko nors drausti, cenzūruoti.
Tai yra svarbus pokalbis, kaip kultūra gali būti instrumentu karo metais, kaip mes reaguojame į savo aplinkybes ir suprantame kontekstą. Puikiai pažįstu meno vadovą. Tai yra sąmoningas sumanymas ir normalu, kad teatrai planuoja savo repertuarus iš anksto. Nuo vasario 24-osios pasikeitė mūsų aplinkybės, mūsų pasaulis – mes įtraukti į aktyvų karą, – dėsto pašnekovė. – Tai čia atviras klausimas, kaip sugeba reaguoti toks kolektyvinis organizmas, kaip teatras.“
Valstybinio jaunimo teatro vadovas A. Liuga sako, kad J. Littello romane „Eumenidės“ labai nuosekliai, remiantis dokumentais, vaizduojama, kaip atsirado totalitarinė naikinimo mašina. „Tiksliau sakant, kaip ji buvo metodiškai pagrįsta ir kaip tas virusas, apie kurį rašo Camus savo romane „Maras“, kaip tas virusas išauga, iškeroja ir įgauna tokius, pabrėžiu, ne šiaip tiesiog brutalius naikinimo būdus, bet metodinius, sisteminius naikinimo būdus. Iš esmės tai yra klausimas apie tokią totalitarizmo formą, kuri pagrindžia savo metodus, juos pagrįstai taiko visiškai šaltakraujiškai. Tokiu kampu niekas iki Littello nepasižiūrėjo į šitą temą ir nesurinko tiek faktų“, – sako A. Liuga.
Pasak jo, režisierius Loznica spektaklį stengėsi statyti „būtent tokiu kampu, kur yra žvilgsnis, kas jam visada yra būdinga, į tai, kaip susikuria ir egzistuoja totalitarinė sistema, kaip ji įgauna naikinimo būdus“.
„Ir ką žmogus gali tokioje situacijoje, būdamas toje sistemoje, padaryti ar ko nepadaryti, kaip jis gali, suvokęs šitą sistemą, galbūt ką nors joje bandyti sugriauti dar prieš sistemai sunaikinant jį patį. Jis pasirenka būtent šitą segmentą iš romano, atmesdamas visas meilės linijas, – dėsto teatro vadovas. – Interpretacijai jis pasirenka Ukrainos, Kaukazo ir Stalingrado vietas ir rodo pagrindinio herojaus kelionę nuo taško, kuriame jis atsiduria toje sistemoje, iki taško, kur ta sistema faktiškai jį sunaikina. [...]
Jautriausia Ukrainos scena, yra keli visiškai periferiniai, pabrėžiu, epizodai, kur prieš atsitinkant Babin Jaro tragedijai dalyvauja keli Ukrainos žmonės, kurie padeda paruošti tą egzekuciją. Tačiau vaizduojami taip pat ir kiti Ukrainos žmonės, kurie ateina ir, galbūt, bando suvokti, kas vyksta, ir stebėti, gal padėti tiems, kas yra baudžiami mirties bausme, bet jie yra čia pat sušaudomi. Šiuo atveju romanas paremtas faktais, bet jis nėra dokumentinis. Tai yra fikcija, paremta dokumentiniais faktais. Tu gali tuos žmones pavadinti ukrainiečiais, tu gali juos pavadinti dar kažkuo, bet šiuo atveju yra kalba apie tai, kad tai buvo žmonės, kurie irgi dalyvavo egzekucijoje.“
A. Liuga neigia kalbas, kad, atsisakius kai kuriems Jaunimo teatro aktoriams, buvo kviesti aktoriai iš Rusijos. „Kodėl yra kalbama daugiskaita? Buvo kviečiamas vienas scenografas, kuris gyvena Serbijoje, kuris yra išvykęs, emigravęs jau pakankamai seniai iš Rusijos. Jis yra rusų pilietybės žmogus, ir aš, beje, noriu labai atkreipti dėmesį, jo vardas yra Kirilas Šuvalovas, jis seniai dirba su S. Loznica.
Šiaip noriu pasakyti, kadangi kalbame faktais, o ne interpretacijomis, jo biografijoje yra toks faktas, kad visiems žinomas Ukrainos politinis kalinys Olegas Sencovas, kuris buvo įkalintas Rusijoje, jis yra kino režisierius. Jis kalėjo ir labai ilgai rengė bado streiką. Jis kalėjime darė nuotolinį filmą ir pasirinko Kirilą kaip savo filmo dailininką“, – situaciją komentuoja Jaunimo teatro vadovas.
Teatro kritikas A. Jevsejevas sako, kad apie patį spektaklį kalbėti dar anksti, mat jis net nėra sukurtas. Pasak jo, formalių priežasčių stabdyti spektaklio statymą nėra. Net jo repeticijos nėra prasidėjusios, pabrėžia jis. „Spektaklio procese, dirbant su inscenizacija, dirbant su literatūrine medžiaga, būna labai daug visokių paklydimų, atradimų ir panašiai, – teigia jis. – Todėl tai ir vadinama kūrybiniu procesu. Labai šaunu, kad yra tokia diskusija, tačiau dar tikrai anksti kalbėti apie patį spektaklį.“
A. Jevsejevas siūlo S. Loznicai pratęsti diskusijas su trupės aktoriais, kurie nepalaiko šio spektaklio atsiradimo. Pasak jo, „bet kokiu atveju džinas iš butelio jau yra paleistas“. Kritiko teigimu, bėgdami nuo šios jautrios temos, mes tik darome paslaugą Putino propagandai.
„Kaip bepadarysi, bus blogai. Jeigu pastatysi, kam nors bus blogai, jei nepastatysi, tai kiti sakys: štai taip ir yra, vadinasi, išsigando savo tos praeities, kurią, kaip sakome, jie ir nešasi. Ir vis tiek bus blogai. Manau, šiuo atveju tiesiog reikia susikaupti ir padaryti tą darbą ir jau paskui pasišnekėti. Man atrodo, kad, bėgdami nuo to, mes tiesiog leidžiame tam pačiam Putinui, tai pačiai Putino propagandai toliau gyventi mūsų galvose. Taip mes tą karą ir pralaimime“, – sako teatro kritikas A. Jevsejevas.
Visos diskusijos šia tema klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
