Knygos „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ pagrindinė herojė Dita Šperling-Zupavičienė kalėjo Kauno gete, išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą, Mirties žygį. Kita knygos veikėja Hana Stružanovska-Balsienė tada buvo aštuonerių. Jos mama Janina namie slėpė žydų vaikus, o už tvoros veikė vermachto komendantūra... LRT.lt publikuoja poeto Tomo Venclovos nuomonę apie ketvirtąją rašytojos Anetos Anros knygą.
„Fakto literatūra“ šiandien yra vienas svarbiausių ir populiariausių žanrų, susilaukiąs aukšto įvertinimo (pakanka prisiminti Svetlanos Aleksijevič veikalus, pelniusius Nobelio premiją). Knygos apie Holokaustą (kaip ir apie Gulagą bei kitas XX amžiaus nelaimes) – ypatinga literatūros sritis, čia įeina kalinių ir žuvusiųjų užrašai, jų negandas ir mirtį mačiusiųjų liudijimai, taip pat romanai, apsakymai, dramos, eilėraščiai.
Aneta Anra yra jauna, bet jau žinoma rašytoja. Ši jos knyga remiasi daugiausia pokalbiais su Kauno geto ir Štuthofo kaline, beveik šimtamete Jehudit (Dita) Zubavičiene-Šperlingiene. Į knygą įtraukti pokalbiai su žydų gelbėtojų Stružanovskių šeima, taip pat kitokia medžiaga.
Knyga išsiskiria bent dviem atžvilgiais. Pirmiausia, patyrusių ir regėjusių Holokaustą žmonių tolydžio mažėja – tai, ką autorė užfiksavo, yra jau paskutinieji autentiški liudijimai.
Antra, tekstas nėra griežtai dokumentinis ar martirologinis – tai laisvas meninis pasakojimas. Jame vyrauja dviguba perspektyva, susipina praeitis ir dabartis, sėkmingai naudojama moderniosios ir postmoderniosios prozos technika (sąmonės srautas, vidinis monologas, kontrastiškų scenų mozaika, netikėtos sandūros, laiko kilpos, alternatyvių istorijų bei vaidmenų galimybė, autorės ir jos aprašomų asmenų likimo paralelės bei priešpriešos...).
Svarbu tai, kad atvaizduoti ne vienos, o dviejų totalitarinių galybių (nacistinės Vokietijos ir SSRS) nusikaltimai, teisingai parodomas jų panašumas, bet ir asimetrija.
Kai kurių puslapių skaudumas ir kartėlis verčia prisiminti garsiausius žanro pavyzdžius, tokius kaip Curzio Malaparte`s „Kaput“. Pažymėtina, kad dėmesys knygoje sutelktas į jaunų moterų išgyvenimus – tatai suteikia Anetos Anros darbui ypatingo vitališkumo ir vidinės įtampos.
Knyga sėkmingai išvengia didaktikos, demonstruoja, kad pasaulis nėra vienareikšmis, moko empatijos, žmogiško solidarumo ir nemeluotos moralės, stipriai perteikdama pojūtį, kad trapi mūsų dabartis yra dovana ir gėris. Ji nusipelno skaitytojų dėmesio ne vien dėl savo temos, kuri Lietuvoje tebėra ir visada bus aktuali, bet ir dėl savo originalumo bei rimto meninio lygmens.
