Andrius Žlabys yra vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos pianistų, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Išvykus studijuoti į JAV, jo karjera prasidėjo kone žaibiškai: pianistas buvo pavadintas „švytinčia fortepijono viltimi“ (dienraštis „The New York Sun“). Liepos 23 d., 18 val., pianistas sugrįžta į Paliesiaus dvaro koncertų salę „Pasaga“.
Pianistas vertinamas už virtuoziškumą „be pastangų“, dosnų ir visaapimantį garso skambesį, užburiančias interpretacijas ir muzikinio suvokimo turtingumą. Belaukdami koncerto Paliesiaus dvare, koncerto organizatoriai pakalbino atlikėją.
– Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su fortepijonu?
– Mūsų namuose stovi nuostabus senovinis fortepijonas. Aš juo grodavau dar būdamas visai mažas.
– Ar svarstėte apie kitus instrumentus?
– Kurį laiką aš labai mėgau vargonus, svajojau jais groti. Tiesą sakant, kurį laiką net mokiausi jais groti.
– Koks išgirstas patarimas ar pastaba mokantis groti fortepijonu Jums labiausiai įsiminė?
– Nesvarbu, ar tik pradedi mokytis kūrinį, ar skaitai iš lapo, ar repetuoji, ar mokaisi atmintinai, visada skambink lyg scenoje – su tokiu intensyvumu ir emociniu pasišventimu.
– Daug koncertuojate įvairiose šalyse. Ar jaučiate skirtumą pasirodydamas užsienio salėse ir Lietuvos salėse?
– Kiekviena grupė žmonių, gyvai reaguojančių į muziką, sukuria unikalią atmosferą. Atlikdamas kūrinį aš siunčiu impulsą, o publika prisideda savo atsaku. Atsakas tylus ir subtilus, bet aš visada jį jaučiu.
– Jūsų vardas dažnai siejamas su genialiomis J. S. Bacho interpretacijomis. Kuo šio kompozitoriaus kūriniai Jus labiausiai žavi?
– J. S. Bacho muzika turi stiprų širdį gydantį poveikį. Man sunku būtų įsivaizduoti pasaulį be jo muzikos.
– O koks Jūsų santykis su moderniąja, šiuolaikine muzika?
– Šiuolaikinė muzika ir yra ta banga, kuri neša mus į priekį, kuri vienu ar kitu būdu atspindi šios epochos dvasią. Stengiuosi kuo dažniau į savo programas įtraukti savo mėgstamus šiuolaikinius kompozitorius.
– Kokius kūrinius ketinate atlikti artėjančiame koncerte Paliesiaus dvare?
– J. S. Bacho „Prancūziškas siuitas“. Tai vienas gražiausių J. S. Bacho ciklų.
