Mano rankose dvi kinematografiškos, bet kartu ir labai skirtingos knygos – šiuo metu itin populiarios jaunosios kartos airių rašytojos Sally Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu“ ir Lietuvoje dar nepažinto amerikiečių rašytojo Peterio Camerono „Kai ateina naktis“. Jose trys poros, šeši individai ieško pilnatvės, bando susitaikyti su pasauliu tokiu, koks jis yra, ir atrasti ar susigrąžinti kažką gražaus. Kažką, dėl ko verta ką nors šiame pasaulyje daryti.
Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:
Sally Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu“ („Alma littera“, iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė)
Airių rašytoja S. Rooney ne kartą buvo pavadinta savo kartos balsu, romanuose fiksuojančiu ir narpliojančiu tūkstantmečio kartos gyvenimą: problemas, mintis, socialines, ekologines ir kitokias įtampas interneto ir socialinių tinklų amžiuje. Autorė tarsi auga kartu su savo romanais, pradėjusi nuo universitetinio amžiaus jaunimo knygoje „Normalūs žmonės“, trečiame romane „Gražus pasauli, kurgi tu“ rašo apie jau trisdešimtmetį pasiekusius savo pačios bendraamžius.
Trisdešimtmečio krizė yra tai, apie ką vis daugiau kalbama viešojoje erdvėje. Ankstesnės kartos sulaukusios tokio amžiaus jau buvo nusibrėžusios aiškias gyvenimo vagas: turėjo stabilų darbą, šeimą ir dažnai čiūčiavo nebe pirmą vaiką. Tačiau šių dienų trisdešimtmečiai dažnai vis dar stovi gyvenimo kryžkelėje, gyvena kiek paauglišką gyvenimą, bandydami susivokti, kur ir kaip eiti, kas jie yra ir ko nori, ar apskritai jiems reikalinga šeima, vaikai. Į šią 21 a. antrojo dešimtmečio trisdešimtmečių kartos dramą ir įsižiūri S. Rooney.
Romane, kuriame siužeto požiūriu nelabai kas vyksta, dvi jaunos moterys – netikėtai didelės sėkmės sulaukusi rašytoja Alisa ir literatūriniame žurnale kablelius dėliojanti Eilina – bando užmegzti santykius su vyrais ir suprasti save, ko nori iš gyvenimo. Kūrinio pradžioje jos abi nelaimingos: Alisos literatūrinė sėkmė pernelyg nedžiugina, siekdama atsiriboti ji išsikrausto į nuošalų pajūrio miestelį ir per pažinčių programėlę susiranda naują simpatiją, o Eilina, likusi Dubline, jaučiasi sutrikusi, ypač dėl santykių su nuo vaikystės pažįstamu Simonu. Abi jos atrodo persmelktos egzistencinio nerimo, nes niekaip nepavyksta susitvarkyti savo gyvenimų, atrasti pilnatvės, grožio. Iš čia ir kūrinio pavadinimas, kuriam panaudota Friedricho Schillerio eilėraščio „Graikijos dievai“ eilutė.
Į buitišką pasakojimo apie merginų bandymus užmegzti intymesnius ryšius su vaikinais, nuolatinius atstūmimus ir priartėjimus liniją įsiterpia jų elektroniniai laiškai vienos kitai. Draugių susirašinėjimai, kupini šiuolaikiškų, madingai jautriai atvirų pamąstymų apie gyvenimo prasmę, vaikų turėjimą, santykius, visuomenės klases ir išnaudojamuosius, žlungantį pasaulį, meną atrodo gana nuspėjami, paviršutiniški ir naivūs, paaugliškai patosiški, nors ir stengiamasi į laiškus įnešti šiokios tokios saviironijos. Štai Eilina skundžiasi internete nerandanti idėjos, dėl kurios norėtų mirti (p. 72), o Alisa mano, kad griuvus Sovietų Sąjungai baigėsi istorija (p. 88), ir patiria egzistencinį sukrėtimą staiga užklupus suvokimui, kad visos gėrybės parduotuvėje atsirado dėl didžiulio pasaulio skurdžiausiųjų išnaudojimo (p. 19). Žinoma, tai nesutrukdė apsipirkti.
Pasakojimo stilius dera prie užmojo atlikti tūkstantmečio kartos skerspjūvį. Neretai skaitydami pajusime, kad pasakotojas į savo veikėjus žvelgia lyg antropologas, bandantis užfiksuoti menkiausią judesį, poelgį ir aplinkos smulkmeną, kurių reikšmės gal dar pats nė nesupranta, bet vėliau, pamačius visumą, galbūt ta reikšmė išsiskleis. Viena vertus, toks detalumas gali erzinti ir atrodyti perteklinis, net komiškas, kita vertus, jis padeda dokumentuoti kartos gyvenimą.
S. Rooney knygas skaityti lengva, jos neprailgsta, tik vargu, ar ilgam užsilieka. Vieni skaitytojai ją garbsto ir mintimis nešioja ant rankų už drąsą ir gebėjimą atskleisti tūkstantmečio kartos pasaulį, o kiti nelabai suvokia, ką tokio esmingo, ko dar nebūtų skaitę internete, socialiniuose tinkluose, šiose knygose atranda pirmieji. Prie pastarųjų priskirčiau ir save.
Peter Cameron „Kai ateina naktis“ („Tyto alba“, iš anglų k. vertė Ema Bernotaitė)
Jei netyčia kur nors pamatėte P. Camerono knygos „Kai ateina naktis“ viršelį ir perskaitę paantraštinę eilutę („Ilgos naktys, nesibaigianti pūga ir vienos poros bandymai išsaugoti griūvančią santuoką“) padėjote šalin, neapsigaukite – tai toli gražu nėra banali ar plokščia it centas šeiminė drama.
Neįvardyta šiuolaikinė niujorkiečių pora išvyksta į tolimą kelionę Europos šiaurės užkampin įsivaikinti kūdikio. Tik čia, kur, rodos, galioja kitokios taisyklės, pagyvenusiai porai, dargi vienam iš jų skaičiuojant paskutinius mėnesius dėl vėžio, pavyksta gauti vaiką.
Traukiniu artėdami prie kelionės tikslo – nuošalaus miestelio – jie panyra į miško tamsą ir tarsi atsiduria kitame laike ar net kitame pasaulyje, tarsi paralelinėje visatoje. Pernelyg panašioje į mums įprastą, bet kartu čia viskas šiek tiek kitaip: labiau groteskiška, emocionalu, chaotiška, siurrealu.
Viešbutis, kuriame apsigyvena, visai kaip miestelis – tarsi laiko ir erdvės kišenė, tarsi sapnas, kuriame sukratomi visi įprasti dėsniai, lieka slogi ir kartu bohemiška, 20 a. pirmą pusę menanti aplinka, vienu metu pilna ir tylos, įtampos, ir lygiai taip pat šurmulio, vakarėlių, žmonių. Tą įspūdį tik sustiprina kone nuolatinis apsvaigimas – ar nuo alkoholio, ar iš fizinio nuovargio, – nuo to nė vienas iš sutuoktinių negali išsivaduoti. Vos atvykę jie tuojau tampa pagyvenusios ponios Livijos Pinheiro-Rimos žaisliukais ir kartu globotiniais, ji it kokia mistinė būtybė, keičianti savo pavidalus, ima pasyviai agresyviai diktuoti poros gyvenimą. Neapleidžia jausmas, kad sutuoktiniai įstrigo tarsi kokiame limbe, o juos pasimėgaudami mausto triksteriai, bandydami sukelti dezorientaciją, netikrumo jausmą, sutrikimą, atitraukti nuo pagrindinio tikslo.
Ir visoje šioje vidinėje bei išorinėje sumaištyje vyras ir moteris bando suartėti, neprarasti vienas kito, tačiau jų meilė, ryšys nėra nei paprasti, nei nuspėjami, kaip ir ši vieta, kurioje atsidūrė: tamsi, paslaptinga, ir joje sutuoktiniai it akli vaikšto apgraibomis.
Tiems, kas išsiilgo sudėtingesnių, iš vėžių išmušančių, nuolat stebinančių ir atmosferiškų pasakojimų, ši knyga gali būti įdomus atradimas. Joje susipina magiškasis realizmas, siurrealizmas, absurdo teatro elementai. Skaitydami pajusite ir Kafkos „Pilies“, Fitzgeraldo „Didžiojo Getsbio“, Hemingvėjaus „Fiestos“, Becketo „Belaukiant Godo“, Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ ir kitų klasikos kūrinių dvelksmą. Tačiau, nepaisant paralelių, šis kūrinys turi nemažai optimistinių gaidų.
Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:
