Šį kartą apžvelgsiu du romanus, kuriuos sieja savistaba ir mėginimas iš naujo susikurti savąjį „aš“. Kanadietės rašytojos Miriam Toews romane „Moterų pokalbiai“ susitelkiama į teisingo atsakymo paieškas, kuris reikalingas norint išbristi iš krizės, o ispanų literatūros klasiko Antonio Muñoz`o Molina`os kūrinyje „Lenkų raitelis“ vyksta savita atminties archeologija.
Miriam Toews „Moterų pokalbiai“, „Sofoklis“, vertė Nijolė Regina Chijenienė
Miriams Toews romanas „Moterų pokalbiai“ (išleido leidykla „Sofoklis“, vertė Nijolė Regina Chijenienė) – Bolivijoje nutikusiais tikrais įvykiais paremtas pasakojimas, nukeliantis skaitytoją į uždarą menonitų bendruomenę, kurioje galioja griežtos taisyklės, ypač apribojančios lyčių vaidmenis, ir vyrauja kone autoritarinė santvarka, tampanti pretekstu smurtui. Beje, menonitų gyvenimas rašytojai nėra vien egzotiška tema – ji pati yra gimusi šioje bendruomenėje.
Šis kūrinys – dar vienas iš tų, kurių vyksmas vidinis. Visa, kas nutinka „Moterų pokalbiuose“, vyksta kalbėjime, o ne siužete. Pasinėrę į pasakojimą dalyvaujame slaptuose aštuonių moterų susirinkimuose, kurių metu prievartavimų ir smurto aukos tariasi, ką daryti – likti bendruomenėje ir toliau kęsti išnaudojimą, o gal bėgti į nežinomybę, kur laukia nepažintas ir nesuvokiamas pasaulis. Abu pasirinkimai savaip rizikingi – likti vietoje reiškia kentėti, tačiau išvykimas nebūtinai bus atsietas nuo kančios. Daugiau romane nieko nevyksta – visas pasakojimas tėra sąmoningumo procesas, o skaitytojai turi galimybę liudyti aukos sąmonės virsmus ir stebėti, kaip, prasilaužusi pro priespaudą, pamažu gimsta nepriklausoma savastis.
Įdomu, kad romano pasakotojas – Augustas Epas, pakviestas protokoluoti moterų susirinkimus, savotiškas liudytojas, pats svyruojantis ant plonos ribos – viena vertus, jis ilgą laiką negyveno bendruomenėje, tad neatspindi tradicinių vertybių. Kita vertus, menonitų auklėjimo paženklintas Augustas nesugeba rasti sau vietos „normaliame“ pasaulyje ir yra priverstas grįžti į pažįstamą, bet ribotą buvimą. Rašytoja pasirenka pasakoti šią istoriją iš „paribio“ – Augustas nepriklauso nei nausėdijos vyrų, nei moterų pasauliui, jis tėra užrašanti ranka, o jo refleksijos čia pat žybteli ir užgęsta prarytos tamsos.
Tiesa, sakydama „tamsos“ neturiu omenyje atviro smurto vaizdavimo ar bandymo pakraupinti skaitytoją iškalbingais vaizdiniais kaip „Vakaro nejaukoje“. „Moterų pokalbiai“ palieka brutalumą nuošalyje – čia svarbus ne pats smurto veiksmas, o ilgalaikės jo pasekmės. Šiurpą kelia suvokimas, kaip mažos, uždaros, keistos, iškreiptais dėsniais grįstos bendruomenės žaloja žmogaus sąmonę ir orumą, gebėjimą suvokti save kaip veiklų subjektą, o ne nuo kitų priklausomą mašiną, kurios vienintelis tikslas – gerai atlikti, kas liepta.
Dar šiurpiau suvokus, kad maždaug toks pats modelis susiklosto kiekvienuose jėga paremtuose santykiuose. Todėl svarbus leidyklos sprendimas knygos gale įterpti priminimą, kur nuo smurto kenčiančios moterys gali kreiptis pagalbos. Nes literatūra nebūtinai yra toli nuo tikrų gyvenimų.
Antonio Muñoz Molina „Lenkų raitelis“, „Alma littera“, vertė Valdas Petrauskas
Antonio Muñoz`o Molina`os „Lenkų raitelis“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, daug sudėtingesnis ir talpesnis kūrinys. Pagrindinis romano veikėjas – vertėjas Manuelis, kurio gyvenimo tikslas buvo ištrūkti iš mažo Mechinos miestelio, prakusti, kad nereikėtų kaip tėvams lenkti nugaros ūkyje, keliauti po svetimas šalis, vilioti moteris ir niekada niekur neįleisti šaknų.
Vieno kongreso metu Manuelis susitinka Nadiją, kuri taip pat gyveno Mechinoje, tik paaugliškai kitą merginą įsimylėjusio Manuelio liko nepastebėta. Apimti kone fatališko jausmo, protarpiais ilsėdamiesi nuo gaivališko sekso, jie varto senas Mechinos fotografo darytas nuotraukas, kurias Nadija paveldėjo iš tėvo, o šios prikelia skirtingus žmones ir gyvenimo etapus.
Rašytojas tiesiog meistriškai kuria perėjimus – labai sunku pajusti, kada pasakojimas iš Manuelio ir Nadijos dabarties pereina į jų tėvų ar senelių laikus, o Manuelio balsas virsta Nadijos, sunku apčiuopti, kaip asmeninės kelių šeimų istorijos tampa pasakojimu apie Ispaniją pilietinio karo ir Franco diktatūros metus – laikas ir erdvė kinta kaleidoskopiškai, tad tikrai prireiks šiek tiek kantrybės ir pasiryžimo išbūti tekstą.
Žinoma, prie perėjimų subtilumo prisideda ir meistriškas Valdo Petrausko vertimas. Skirtingus teksto segmentus į vieną jungia keli leitmotyvai – referencija į Rembranto paveikslą „Lenkų raitelis“, „Giesmių giesmės“ citatos ir... Pasakojimas apie mumiją.
Šiuo požiūriu „Lenkų raitelis“ labai primena Jaume Cabré romaną „Prisipažįstu“, tik šis aistringesnis, mažiau prikaišiotas intelektualių žaidimų – žinoma, romaną būtų galima apkaltinti tam tikru ambicingumu, netgi sentimentalumu, bet man šis kūrinys buvo tobula atgaiva tarp sparčiai besidauginančių romanų, kurie flirtuoja su aktualijomis arba kuriuose rašytojai be paliovos knaisiojasi po save.
Antonio Muñoz`o Molina`os pasakojimas neaktualus, nešiuolaikiškas, nepritaikytas tam tikram skaitytojo tipui ir, drįstu sakyti, todėl amžinas. Rizikuodama pasirodyti švelniai kuoktelėjusi prisipažįstu – man šis romanas buvo meilė nuo apytikriai šimtojo puslapio. Tikiuosi, aš tokia būsiu ne viena.
