„Nei menas, nei menininkas laisvės neturi. Tai – tik iliuzija, palaikoma egzistuojančios bet kurios šalies politinės sistemos. Dažniausiai menininkas kuria taip, kaip nori, kol jam yra leidžiama taip daryti, kol jo kūriniai yra nekenksmingi valdžiai, kol jis neatsibodo užsakovui ir panašiai. Kraštutinumai taip pat būna valdžios toleruojami, nes toks požiūris pabrėžia demokratijos egzistavimą“, – įsitikinęs meno mugės „Art Compensa“ kuratorius Ignas Kazakevičius.
Birželio 10–12 d. koncertų salėje „Compensa“ vyks antroji tarptautinė meno mugė „Art Compensa“. Mugės kuratoriaus teigimu, ji išsiskirianti tuo, kad kuria tiesioginį menininko ir meno gerbėjo santykį.
„Geras menas“ nebūtinai bus žmogui reikalingas, tai gali būti tiesiog jam neskirtas menas. Reikia skirti reikšmingą ir asmeniškai reikalingą meną. „Reikšmingas menas“ gali būti svarbus idėjiškai kuriame nors etape ir svarbus tik kam nors: menininkų grupei, valstybei, pasauliui, tačiau pirkėjo jis gali visai nejaudinti“, – tikina autentiškus, emociškai paveikius vietoje madingų kūrinių siūlantis I. Kazakevčius.
„Dažnas meno kūrinio pirkėjas net nesusimąsto, kad pirkdamas galerijoje visada permoki“, – teigia projekto kuratorius ir kaip alternatyvą įprastoms galerijoms siūlo pačių menininkų valdomas, atstovaujamas organizacijas (3–7 autoriai). „Galerijos, komunos, sambūriai, kaip juos bepavadintume, kur nariai patys finansuoja savo poreikius, keičiasi kompetencijomis“, – LRT.lt apibūdina pašnekovas.
– Kaip ir kodėl pajutote poreikį tokiai meno mugei, kokia pagrindinė jos idėja?
– Ši mintis gimė su bendraminčiais, menininkais, menotyrininkais, verslininkais diskutuojant apie tai, kad Lietuvoje meno pasaulis stipriai instituciškai hierarchizuotas – vienaip ar kitaip siejasi su viena ar kita įstaiga, galerija, meno tendencija, yra priklausomas nuo valstybinės paramos.
Dažnas meno kūrinio pirkėjas net nesusimąsto, jog Lietuvoje antrinė meno kūrinių rinka galioja tik antikvariniams kūriniams ir moderinzmo klasikai. Pirkdamas galerijoje visada permoki už dabar reprezentuojamą meną (kurį antrą kartą labai sunkiai parduosi, nekalbant apie tarptautinius aukcionus), kuris madingas tik todėl, kad kaip plačiame pasaulyje taip ir Lietuvoje dėl tendencijų susitaria stambiausi meno pasaulio žaidėjai – renginių organizatoriai, asociacijų ir sąjungų vadovai, kurių atstovai skirsto valstybės, taigi mūsų visų lėšas, šiam menui kurti. Skirstytojus savo ruožtu paveikia kiti plėtotojai – lemiantys meno kairuolišką ar ekologišką, virtualią ar dar kitokią orientaciją.
Kilo mintis šią idėją plėtoti tik privačių rėmėjų lėšomis, organizuoti meno renginį, skirtą menininkų, neprisirišusių, kontraktais nesaistomų su galerijomis, kūrybos pristatymui.
Autoriai nėra iš anksto nuspręsti, gali laisvai keistis, nėra jokių apribojimų, gali dalyvauti ir tie, kurie jau dalyvavo, ir nauji autoriai. „Art Compensa“ mugė turi tapti menininkų forumu ir susitikimų su meno publika platforma, suteikiančia pastarajai galimybę pamatyti daug įvairaus meno, klausti, pažinti, dalintis atradimais. Meno publikos daliai tai ir tramplinas į meno pasaulį. Neskirstome meno į komercinį ar nekomercinį, pagal stilių, žanrą, techniką ar turinį.
Mūsų tikslas – mažinti tiesioginį ir perkeltinį atstumą tarp menininko ir potencialaus jo kūrybos gerbėjo bei norinčio tokiu tapti. Raginame nebijoti klausti, nesikuklinti, kiekvienas atranda kažką sau: naują pavardę, naują kūrinį, įkandamą kainą, laisvalaikio praleidimo būdą. Pavadinčiau tai apšildančia muge, renginiu, skirtu pasitikrinti, nepaisant to, ar esi žinomas autorius, ar tik pradedantis karjerą.
Ši platforma patraukli tuo, kad yra kylanti, besiplėtojanti, ji kuriama bendru sutarimu, yra atsižvelgiama į kiekvieno dalyvio ir partnerio nuomonę, reaguojama ir greitai stengiamasi diegti patobulinimus, nelaukiant kitų metų ar panašiai. Tai puikus save organizuojančios sistemos, atviros įvairiems bendradarbiavimo pasiūlymams, pavyzdys.
– Kas šiemet bus tęsiama ir kas bus naujo? Ar viskas, kas buvo sumanyta, pernai pasiteisino?
– Projektas yra kasmetis ir ilgalaikis. Pernai metų siekis buvo platformos pristatymas ir durų atidarymas, buvo noras ištrūkti iš karantino gniaužtų ir suburti meno bendruomenę momentiniam šuoliui. Tai pavyko. Pavyko išplėsti erdvę. Deja, lokalinės ir globalinės transformacijos grąžino izoliacinį būvį. Diskutavome.
Šiemet nusprendėme plėtoti menininko dirbtuvių temą, nes ji kaip asociacija su personaline erdve, su mažiausiu, galinčiu savarankiškai egzistuoti visuomenės fragmentu ilgainiui taps aktualija. Nes kalbame apie laiką, „o kas bus“ kai asmeninė erdvė susitrauks iki itin asmeninės erdvės, kurioje liks tik patys reikalingiausi ir autentiški daiktai (meno kūriniai – kaip vienas iš pavyzdžių), kurie žmogui „garantuos“ jo tapatybę.
Šių metų tema – „Menininkas +“. Taip mes, organizatoriai, norime pažymėti vertę, kurią suteikia stilistinė kūrinių įvairovė, autentiška emocija, kūrybiška aplinka ir dialogas su autoriumi. Šiais metais autoriams pasiūlėme drąsiau eksperimentuoti su savo dirbtuvių turiniu, plėsti tradicinio parodų stendo ribas papildomais artefaktais, kurti improvizuotas parodas parodoje, keisti kūrinius mugėje, kurti paveikslus gyvai, netgi leisti žiūrovams patiems modeliuoti ekspoziciją iš įvairaus tipo kūrinių.
– Teigiate, kad karo fone „menas gali kompensuoti baimę, kai reikia perkrauti matricą savaip, nelaukiant kol tave perkraus. Kiekvienas žmogus turi teisę perkrauti ir perrašyti pasaulį“. Tad paplėtokite šią mintį, ką karo fone teikia menas meno kūrėjui ir meno žiūrovui?
– Visų pirma teikia šansą, galimybę atkreipti dėmesį į savo mažą pasaulėlį, kurį dar galime spėti perdiegti, perkonstruoti visomis prasmėmis – socialine, ekonomine-materialine, dvasine, komunikacine. Menininko sąvoką prilyginkite sąvokai žmogus, pilietis ir gausite meno tyrimą, atsižvelgiantį į šios dienos geopolitinę situaciją, kai vėl gali tekti piešti uolų piešinius, siekiant užfiksuoti mūsų civilizacijos pasiekimus. Perkrovimas, perrašymas – tai galimybė pagalvoti, kaip mes iš tiesų gyvename, ką kuria mūsų kasdienė veikla, kokia aplinka mus supa ir kodėl vyksta būtent tai, kas vyksta.
Meno kūrinys gali psichologiškai išlaisvinti jo pirkėją, nes jis perka menininko vizualizuotą savo paties ketinimą, užkoduotą svajonę, t. y. autorius tarsi nuspėja pirkėjo norą. Čia jau reikėtų daug gilintis ne ką menininkas, tačiau ką pirkėjas turėjo galvoje. Bet kokiu atveju tai pirkėjui suteikia emocinį komfortą. Tai labai daug. Galbūt daugiau nereikia iš meno reikalauti? Nei menas, nei menininkas laisvės neturi. Tai – tik iliuzija, palaikoma egzistuojančios bet kurios šalies politinės sistemos. Dažniausiai menininkas kuria taip, kaip nori, kol jam yra leidžiama, kol jo kūriniai yra nekenksmingi valdžiai, kol jis neatsibodo užsakovui ir panašiai.
Kraštutinumai taip pat būna valdžios toleruojami, nes toks požiūris pabrėžia demokratijos egzistavimą. Laisvė? Skirdami lėšas meno projektams, remdami kultūrinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, meno mokyklų veiklą, viso pasaulio politikai „nuleidžia garą“, leisdami menininkams būti menininkais, o ne tapti socialiniais aktyvistais, įvairių teisių gynėjais, politikais. Žmogus yra laisvas tik svajonėse, jų niekas negali atimti ar koreguoti. Menininkas – kūriniuose taip pat įgyvendina savo vizijas – tai, ką jis mato. Tad mums, organizatoriams, svarbiausia ne tradiciškai parduoti „vertingą“, t. y. „gerą“ kūrinį, tačiau abiem pusėms svarbų kūrinį.
Ar didžiausia siekiamybė – parduoti meno kūrinį? Menininkui tai svarbu. Tačiau, manau, daug svarbiau jį parduoti tinkamam žmogui, siekti abipusio kontakto. Juk keičiamasi emocija, autentiško atvirumo akimirka, savo biografijų dalimi. Ir tai išlieka ilgam, veda į bendravimą, draugystę, dalinimąsi ryšiais, praturtina abi puses. Todėl į meno kūrino pirkimą žiūriu ne kaip į kolekcionavimą ar dekoro detalę, bet tau reikalingos emocinės ar jausminės išraiškos skolinimąsi iš vizualinio banko. Jūs perkate ne vaizdą, bet jums kažkodėl reikalingo, svarbaus jausmino „primintuko“ materializavimą. Tai – asociacija, kuri psichologiškai leis jums valdyti save tuo ar kitu aspektu.
Todėl reikia tik žinoti tendencijas, bet nereikia jomis aklai sekti, o elementariai klausytis intuicijos. Gal jums dėl kažkokių priežasčių reikalingas kopūstus rupšnojantis kiškis ar pomidorų lysvėje tysanti puma. Gal tai archetipas, protėvių totemas ar laiminga vaikystė. O įsigijęs antikvarinį ar konceptualų meno kūrinį, išleidęs krūvą pinigų prestižiniam paveikslui iš žymios galerijos, gal žmogus patvirtins, įteisins kažkokį asmeninį statusą, tačiau jaus tam tikrą diskomfortą – liks su savo neišspręstomis mintimis, neatsakytais klausimais kažkur šalia, ir tas kūrinys jam tik primena neišspręstą problemą. Aš kalbu ne apie interjerą, tačiau apie meno kūrinio svarbą kažkieno gyvenime. Galbūt tai bus kūrinys, į kurį pažvelgsite paskutinį kartą šiame gyvenime.
– Ar jau visi mugės dalyviai patvirtinti? Kiek jų bus? Kas ir kokiais kriterijais vadovaudamiesi juos atrinko? Kas vienija atrinktuosius?
– Iš viso konkurso būdu atrinkta 50 autorių. Juos atrinko mugės komisija, ją sudarė žmonės, labai artimi meno pasauliui – menotyrininkai, dizaineriai, kuratoriai ir ekspozicijų architektai. Tai savotiška mini olimpiada, kur daug sporto sričių reprezentuoja pagrindinę mintį – šalies pristatymą. Šiuo atveju šalis – tai menininko sfera, stilius, žanras, autorinė technika – tai, ką jis suvokia kaip savo pagrindą.
Atrenkant buvo svarbu įvairovė – minimalizmas, koloristika, ekspresija, meno istorijos interpretacija, netgi didelis formatas ar miniatiūra, gyvas atlikimas ar menininko archyvas. Patikėkite, šiuo atveju visai nesvarbu, ar menininkas lieja akvarelę, tapo, ar kuria grafičius ar grafinį dizainą, skulptūras ar instaliacijas, kokias medžiagas naudoja, kokį žanrą pasirenka – realistinį, buitinį ar religinį. Tad stilistinės vienybės nėra, tai neužbaigta parodinio paveikslo kompozicija, prie kurios visada galima pridėti naują fragmentą. Ši paroda, projektas nuolat formuojasi.
– Savo iniciatyva skatinate menininką būti nepriklausomą nuo institucijų ir reklama, pardavimu užsiimti pačiam. Ar tai visiems menininkams tinkama strategija? Kai kurie skundžiasi, kad turėdami užsiimti savęs „vadybinimu“, nebeturi laiko kūrybai arba šiaip šios veiklos, „biurokratija“ jiems, sakoma, ne prie širdies.
– Taip tiesa, ne vienas autorius vadybą patiki galerijoms. „Art Compensa“ deklaruojame, kad jos tikslas – stiprinti menininko nepriklausomybę, kūrybines iniciatyvas ir pozicijas vietinėje meno scenoje. Mugės yra skirtos komunikuojančiam autoriui. Mes siūlome platformą. Siūlome menininkui atkreipti dėmesį į save perdiegus savo kūrybą, eksperimentuoti su savęs prezentacija. Pabandyti surikiuoti ekspozicijai kitokius kūrinius, kurie dar netgi yra bandymų ar eskizų stadijos, perteikti dirbtuvių išklotinę, pasakojančią žiūrovui apie autoriaus gyvenimą. Nes menas – tai ne interjero dekoras, tai autentiškas išgyvento laiko, situacijos fragmentas.
Kiekvienam menininkui galima atrasti – po mecenatą, kiekvienam mecenatui – po menininką. Koučeris – vedlys – mokytojas, laisvas ėmimas ir davimas reikalingas kiekvienam iš mūsų. Prisiminkite senus gerus laikus, genčių šamanai iš esmės buvo menininkai. Jie atlikdavo ritualus, užtikrinančius genties gerovę, ritualai priminė dabartinius performansus arba verslumo seminarus. Menas – tai ne tik meno „darymas“, dalyvavimas meno procese – ne tik meno kūrinio pirkimas. Tai visų pirma bendravimas. Manau, ši idėja turi perspektyvą.
– Jūsų manymu, kiek svarbus menininko verslumas? Ar menininkas turi būti tam tikra prasme ir verslininkas, kad būtų sėkmingas?
– Ir mene, ir versle – viskas identiška. Vyksta tie patys procesai – idėjos evoliucija, plėtra ir diversifikacija, mokymai ir rinkos tendencijos, egzistuoja PVM ir GPM, svarbi logistika, aktualu tos pačios patirtys ir praradimai, produkto pristatymas publikai, reklama ir karjera, tinklaveika. Produkto priklausomybė nuo tendencijų, tikras ir dirbtinai suformuotas poreikis, manipuliacijos, valdžios struktūrų įtaka – viskas identiška.
Skiriasi tik investicijų ir pelno mastelis, žinoma, modelis – mene svarbiausias yra idėjos kūrėjas, kuris dažniausiai yra ir jos atlikėjas, išpildytojas, verslo sėkmė priklauso nuo investicijų, pateikimo, plėtojimo, vadovo ir komandos santykio. Individualumo, pirmeiviškumo faktorius nėra pats svarbiausias, pelno prasme yra labiau naudinga frančizė negu originalios, daug bandymų ir resursų pareikalausiančios idėjos įgyvendinimas. Tačiau tiek mene, tiek versle individualumo faktorius kertiniuose produkto vystymo etapuose yra svarbus – tiek finansų, tiek technologijų srityje, tiek auginant socialinį, tiek simbolinį, tiek ir finansinį kapitalą.
Menininko verslumas turi neperšokti jo galimybių ribų, kad neslėgtų menininko. Jeigu ne prie širdies, neverta stengtis kurti verslo iš savo veiklos. Verslumas, tai tiesiog komunikavimas, savo kūrybinės virtuvės pristatymas. Tai labai daug. Sunkiausia šiame procese derėtis su pirkėju, nes menininkai kitaip matuoja savo kūrinius (ne metrais ir ne kilogramais). Verslumas šiuo atveju tai savo kūrybinės strategijos numatymas, veiksmų planavimas, išsikeltų uždavinių įgyvendinimas. Svarbu kaupti savo simbolinį kapitalą, pagal galimybes parduoti ne savo kūrinį kaip vienetą, tačiau savo stipriąją pusę, netgi atskirai paimtą motyvą. Tegul jis atsiranda suvenyrų prekyboje ar reklamoje. Verslumas menininkui tai – jo kūrybos monetizavimas įvairiomis formomis.
– Beje, kokių „pasiekimų“ turintis menininkas Jums atrodytų sėkmingas? Ar menininkas turi siekti būti sėkmingas? O gal jo tikslas turi būti kitoks?
– Geras, svarbus, reikšmingas, žinomas, svarbus, žymus ir pan. Paprasčiau yra kalbėti apie meną, o ne apie menininką, kur mes be meno vertiname ir jį kuriančią asmenybę, t. y. patį menininką – jo nuostatas, poelgius, pomėgius, jo aplinką, šeimą, netgi batus ir šunį.
„Geras menas“ nebūtinai bus žmogui reikalingas, tai gali būti tiesiog jam neskirtas menas. Reikia skirti reikšmingą ir asmeniškai reikalingą meną. „Reikšmingas menas“ gali būti svarbus idėjiškai kuriame nors etape ir svarbus tik kam nors: menininkų grupei, valstybei, pasauliui, tačiau pirkėjo jis gali visai nejaudinti. Ir ne todėl, kad pirkėjas neišprusęs. Tai tiesiog jam neskirta. Tad su kolekcionavimu reikia labai atsargiai. Jei asmuo remiasi archyviniu kolekcionavimo tipu, teks remtis autoritetais. Jei emociniu – savo vidiniu balsu, tuomet specialisto patarimai pravers konkretizuojant stiliaus, žanro, kažkurio kūrinio tipo ar technikos pasirinkimą. Nereikia praleisti pro šalį galimybės pasikonsultuoti su specialistu.
Kitas dalykas yra tikslingai kuriama kolekcija, ji formuojama enciklopediškai, nepaisant kolekcionieriaus stilistinių polinkių, t. y. formuojama pagal laikotarpį, pagal autorius, jų kartas, kitus principus. Bet kokiu atveju, jei kalbėtume apie sėkmę, ji neatsiejama nuo investicijų į sėkmingo autoriaus meno kūrinį, o žiūrint į meno kūrinį kaip į potencialią investiciją – Lietuvoje tokių „gyvų“ dabar kuriančių autorių nėra. Už Lietuvos ribų jų vertė labai kvestionuotina, nekalbant apie pardavimą. Čia žinomas autorius artimiausioje kaimynėje Lenkijoje ar kitoje šalyje bus nereikšmingas. Potencialūs tarptautiniai mainai, patvirtinantys menininko ir meno kūrinio statusą, įmanomi tik tarp institucijų, kolekcijų.
– Kokį vaidmenį meno rinkoje vaidina galerijos? Kokius jų veikimo trūkumus pastebite?
– Galerijos yra esančio poreikio rezultatas. Jų atsiradimas yra tolygus valstybės atsiradimo principams ir poreikiui – visų pirma saugumo poreikiui. Ginti ir saugoti nuo išorės priešų, kad galėtum užsiimti savo veikla – arti, sėti, prekiauti, kurti... Valstybės gyventojas už šias paslaugas moka mokesčius. Galerija veikia tuo pačiu principu, gina autorių teises ir gauna procentus už autoriaus kūrybos sklaidą.
Galerijos seka globalias tendencijas, kitaip jos neišgyvens. Galerijos neturi manevro laisvės. Todėl galeriniai autoriai dažnai esti tokie pat globaliai skirtingi kaip bulvės turguje. Sekdami tendenciją, pamirštate autentiką. Galerija suteikia saugumo jausmą, tačiau neretai eliminuoja emociškai tikrą susitikimą su autoriumi, perša ne meno kūrinį, bet prekę, ne tikrąją pažintį su menininku, tačiau rinkos produktą.
Galerijoms reikėtų dažniau kalbėti apie tai, kas sukuria meno kūrinio vertę, kas yra meno kūrinio prestižas. Ir pagrįsti konkrečiais duomenimis ir pavyzdžiais. Blogas tas tarpininkas, kuris neatsako į klausimą, kodėl pirkėjas turi mokėti daugiau.
– Kodėl kūrinių pardavimas galerijose Jums atrodo ydingas? Ką siūlote kaip alternatyvą?
– Meno kūrinių pardavimas galerijose nėra ydingas. Tai yra saugesnis procesas negu eiti pas menininką į dirbtuves. Juk retai važiuojame kokio originalaus produkto, pavyzdžiui, medaus pirkti pas bitininką kiekvieną kartą, tam yra turgus ar parduotuvė. Tas pats ir mene. Taip saugiau. Ir meno procesų, ar meno istorijos nežinojimo „bitės“ nekanda, ir batų nepažįstamoje teritorijoje neišsitepi.
Galerija – tai yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo, pasitikėjimo ir tikėjimo parduodamu produktu klausimas. Dar kartą apie pirkimą. Pirkti niekas neverčia. Meno rinką įsivaizduokite kaip didelę buitinės technikos parduotuvę, kurioje taip pat pilna vienadienio šlamšto, bet yra ir originalių daiktų. Visose gyvenimo srityse veikia vardai ir mada. Yra menininkų, kurie dirba su galerijomis, yra kurie nedirba. Yra žmonių, kurie mėgsta jiems surašytas taisykles, nustatytas normas, gali paklusti tendencijoms, nori būti iš karto aktualūs, kiti gi mėgsta eksperimentuoti.
Tas pats pasakytina ir apie pirkėjus. Galerijų darbe nėra nieko bloga, išskyrus tai, kad menininko vietą keičia vadybininkas, autentišką bendravimą su autoriumi – daugiau ar mažiau formalus pokalbis. Alternatyva būtų pačių menininkų valdomos, atstovaujamos organizacijos (3–7 autoriai), galerijos, komunos, sambūriai, kaip juos bepavadintume, kur nariai patys finansuoja savo poreikius, keičiasi kompetencijomis. Nedidelis menininkų skaičius gali pasidalinti veiklomis, indėliu, menininkai gali komunikuoti ir išlaikyti save, planuoti ir samdytis į pagalbą profesionalus. Tai turėtų būti gyvybingos ne tik meno pasaulio ląstelės.
– Kokį vaidmenį meno rinkoje atlieka menotyrininkai? Ką tobulintumėte?
– Kas nustato meno kūrinio vertę? Aš klausiu: ar turi teisę menotyrininkai, meno kritikai ir kiti kalbėti apie meno kūrinio vertę, jeigu jie nedalyvauja komerciniame sandėryje tarp menininko ir jo kūrybos pirkėjo?
Ar įmanoma skaičiais įrodyti, kad kritikų teiginiai veikia ir kaip veikia vegetuojančią meno rinką Lietuvoje? Kritikų teiginiai, apžvalgos, studijos vertingos bendrai situacijai įvertinti, faktams surinkti, istorijai surašyti. Menotyrininkai dažniausiai teoretizuoja tendencijas, modelius, nagrinėja proceso priežastis ir pasekmes, tačiau jų tyrimai, išvados Lietuvoje meno rinkos neveikia.
Veikia tada, kai menotyrininkai renka, administruoja kolekcionierių meno kolekcijas, kolekcionierių, kurie perka didelius kiekius meno kūrinių ilgesnį laiką. Tai gali pakreipti meno rinką, užduoti jai toną. Meno kritikai ir menotyrininkai yra meno rinkos dalis. Faktas, kad meno rinkai reikia daugiau praktikų nei teoretikų, organizatorių ir komunikatorių, biržos žaidėjų, netgi pranašų nei esamos situacijos konstatuotojų. Čia yra vietos tobulėti ir keisti menotyrininkų proforientaciją.
– Kaip apibūdintumėte, kas yra autentika mene? Ar tai pagrindinis vertės kriterijus, kodėl? Kaip ją atpažinti pirkėjui?
– Menininkų visada prašau atsakyti į klausimą: „Ką aš kuriu asmeniškai sau ir dėl savęs“? Tai jau bus kelias autentikos link. Menininko ir jo kūrybos fano bendravimas turėtų remtis abiejų pusių savasties paieška. Žinoma, kalbant apie meno pasaulį tos savasties bus ieškoma per meno kūrinį.
Autentiškas menininkas būna tik žiūrint autentiško pirkėjo akimis ir atvirkščiai – menininkas jaučia, kas yra tikrasis jo kūrybos fanas. Tam ir reikalinga jų suvedimo platforma. Visa kita – vertybės, jų deriniai, pojūčiai, patirtys, kuriomis dalinasi abi šalys – tai pasitikėjimo paritetas, kuris nustatomas abiejų pusių susitarimu.
Kalbame apie asmenybių susitikimą, jos susitikimo metu jaučiasi emocinio komforto būsenos. Tai kompasas, kaip rasti tinkamą meno kūrinį.
