Kino dailininkas, tapytojas Jurijus Grigorovičius gyvena Vyšhorodo mieste prie Kyjivo marių ir hidroelektrinės, strategiškai svarbaus objekto. Pirmosiomis karo dienomis Rusijos kariuomenė veržėsi į satelitinę sostinės gyvenvietę, mėgino susprogdinti dambą. Buvo atmušta ir pasuko kita kryptimi. „Jei jiems būtų pasisekę, dabar pas mus būtų Buča“, – sako LRT.lt pašnekovas.
Jo atsakas į mirtį
Gegužės 10-ąją Trakų kultūros rūmų meno galerijoje „Fojė“ atidaroma J. Grigorovičiaus tapybos paroda „Karo spalvos“. Deja, pats autorius į Lietuvą atvažiuoti negalės – turi likti arčiau uošvių, kurie atsidūrė karo veiksmų zonoje prie Mykolajivo. „Tai pirmoji mano paroda, kurioje nedalyvausiu“, – sako jis.
Prasidėjus karui dailininkas užsidarė namuose viename Vyšhorodo daugiabučių ir ėmė tapyti. Užsibrėžė sukurti po vieną paveikslą per dieną. Lyg rašytų tapybos dienoraštį, sudėjo visa, ką tuo metu jautęs, matęs, patyręs.
„Peržvelgiau savo dažus ir nusprendžiau, kad kaip meno žmogus turiu viską fiksuoti. Tai – mano ginklas, mano pareiga, mano atsakas į mirtį. Taip atskleidžiu savo vidinį pasaulį, būseną, nes žodžiais jos nusakyti neįmanoma“, – pasakoja J. Grigorovičius.
Iš pradžių pakako tik juodos ir raudonos spalvos – tokios emocijos dailininką buvo užvaldžiusios pirmomis karo dienomis. Paskui jausmai rimo, atsirado daugiau spalvų. 44 paveikslus į Lvivą, Lenkijos ambasadą, išsiuntė paštu, kai tik šis pradėjo veikti. Iš ten kruopščiai supakuotas siuntinys pasiekė „Fojė“ galeriją Trakuose.
Miškuose vaikščioti pavojinga
Jau pradėjo naują darbų ciklą, tačiau baigiasi dailininko reikmenys, dažai, mėgins pasiekti Kyjivą, papildyti išsekusias atsargas. Nėra taip paprasta. Ne tik dėl daugybės kontrolės postų. Didesnė bėda – degalų stygius. Nors jau kursuoja maršrutiniai autobusiukai, asmeniniams reikalams leidžiama įsigyti ne daugiau kaip 20 litrų degalų.
Judėjimas mieste labai suvaržytas. Žmonėms nerekomenduojama eiti pasivaikščioti į miškelius, kurių apylinkėse gausu. Okupantai paliko daug minų, be to, komendanto valandą tokie vaikštinėtojai gali būti palaikyti priešais ir kristi nuo savųjų kulkos. Pavojų kelia dar vienas dalykas – pasak Jurijaus, Ukrainos kariškiai vis dar randa besislapstančių agresorės karių, persirengusių civiliais. Tad gamtą tenka stebėti tik iš balkono ar pro langą.
Tapydamas dažnai galvoja apie Mantą
J. Grigorovičius – Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys – gimė Kazachstane 1962 metais. 1984–1990 metais studijavo valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje (VGIK). Dirbo su žymiais užsienio ir Lietuvos režisieriais Šarūnu Bartu („Trys dienos“, „Namai“, „Laisvė“), Audriumi Stoniu („Paskutinis vagonas“), Audriumi Juzėnu („Getas“, „Ekskursantė“), Valdu Navasaičiu („Kiemas“).
Baigęs VGIK`ą, apsigyveno savo pirmosios žmonos Jolantos mieste Vilniuje, 1991 metais tapo Lietuvos Respublikos piliečiu. Po kelių dešimtmečių sukūrė naują šeimą.
J. Grigorovičiui teko laimė ir garbė dirbti su Mariupolyje nužudytu režisieriumi Mantu Kvedaravičiumi. Jie ir dabar ruošėsi naujam filmui Ugandoje. O susipažino filmuojant dokumentinę esė „Mariupolis“. Lietuvių režisierius, Jurijaus žodžiais, jį ir supažindino su uostamiesčiu Azovo pakrantėje. Paskui Jurijus ne kartą lankėsi tame mieste, dalyvavo kino festivalyje, vedė kino meistriškumo kursus.
„Kai tai prasidėjo, su Mantu susirašinėjome SMS žinutėmis. Jis manęs klausė: „Drauge, kaip tau padėti.“ Sakiau, kad užmuštų Putiną, tik tuo gali padėti. Paskui gavau žinutę, kad jis Lietuvoje, po kurio laiko – jau Lvive. O tada mane pasiekė žinia, kad buvo nužudytas. Tad Mantas man ir atvėrė Mariupolį, ir jį užvėrė. Neliko miesto, neliko Manto, neliko ir ten mano paliktų daiktų. Tik prisiminimai. Tapydamas dažnai galvoju apie Mantą“, – prisipažįsta J. Grigorovičius.
Savanoris
Dailininko draugai Lenkijoje ir Lietuvoje ne kartą ragino Jurijų emigruoti. Jis nesutiko, nusprendė kuo galėdamas talkinti pasipriešinimui. Kasė apkasus, rentė blindažus.
„Keista buvo kasinėti, tvirtinti minosvaidžių taškus greta paminklų Antrojo pasaulinio karo kariams, gynusiems Kyjivą. Šįkart mes miestą gynėme nuo rusų. Absurdas, – sako dailininkas. – Kažkada filmavimui dariau dekoracijas, lipnia juosta laikraščiais temdydavau langus. Nemaniau, kad savo paveikslais dangstysiu langus namuose.“
Kadangi į miesto erdves dažnai įskrieja priešo dronai, gyventojų prašoma uždengti langus, jokiu būdu nežiebti šviesos. Dailininkas sako, kad drobės lyg angelai sargai saugojo jo ramybę, gyvybę. „Ryte, kai kyla saulė, šviesa skverbiasi pro paveikslus ir jie šveičia kaip vitražai“, – įspūdžiu dalijasi Jurijus.
Jurijaus Grigorovičiaus filmas „Karo spalvos“ (I dalis):
Mirti už tėvynę – nepakanka
Neseniai Jurijus su kolega Borodiankoje filmavo trumpametražį filmą. Prieš tai dar užsuko į Bučą. Tądien ten lankėsi Volodymyras Zelenskis ir Baltijos šalių prezidentai. Vienoje nuotraukoje Jurijus įamžino garsųjį molinį gaidelį, stovintį ant lentynos sugriautoje daugiabučio virtuvėje. Jį Ukrainos prezidentas padovanojo Didžiosios Britanijos premjerui Borisui Johnsonui.
Ukrainoje Jurijus dabar pastebi kontrastą. Vieni žmonės nelaimės akivaizdoje susitelkė, kuo galėdami vieni kitiems padeda. „O mažorai valso tempu išvažiavo iš šalies, nusipirkę pasus, patys pirmi apsistojo ten, kur patogiausia. Apsukrūs gudrašikniai“, – apibendrina dailininkas.
Ukrainiečiai susivienijo, tarpusavio pagalba matoma visose gyvenimo srityse. Jurijaus pažįstami kino, meno žmonės taip pat įsitraukė į krašto gynybą – ir Olegas Sencovas, ir jo filmo herojus Raganosis. Netrukus po „Raganosio“ premjeros karas ir prasidėjo. „Menininkai kovoja, bet, nelaimė, ir žūsta“, – sako Jurijus.
Tiesiog mirti už tėvynę – nepakanka. Reikia pergalės. Ir reikia pagalbos. Tai kiekvieno žmogaus pareiga, mąstančio, kokia ateitis laukia jo vaikų. „Putiną sustabdyti galime tik jėga, nors tai buvo aišku karui net neprasidėjus. Su išsigimėliais orkais kitaip elgtis negalima – pasiutusį šunį reikia nušauti, terliotis beviltiška“, – teigia J. Grigorovičius.
Atsisveikinimas su Rusija
Su žmonėmis Rusijoje, daugeliu giminaičių ir draugų jis jau spėjo susikivirčyti, nutraukė saitus. Beviltiška, sako, nėra jokios prasmės – praplautos smegenys.
„Jos jau seniai tokios. Mačiau dar tada, kai studijavau VGIK`e, ir vėliau, kai su Kirilu Serebrenikovu kūrėme „Jurijaus dieną“ ir važinėjome po Rusijos užkampius. Matėme visą tą vargingumą. Iš esmės, keli miestai pakenčiami, o visa kita – skurdas“, – sako kino dailininkas.
Dirbdamas Rusijoje prie filmo „Aukso orda“ Jurijus baisėdamasis klausėsi liejamos pagiežos NATO atžvilgiu, tikintieji dailininko bičiuliai buvo užsikrėtę šventikų skleidžiama antivakarietiška propaganda.
„Visa tai prasidėjo seniai. Sutikau ir ukrainiečių, kurie persikėlė į Rusiją bėgdami nuo savo menkavertiškumo – norėjo būti didesni rusai už pačius rusus. O aš, rusas, atvažiavęs į Ukrainą laikau save ukrainiečiu“, – pabrėžia dailininkas.
Rusijoje sako turįs nuostabių draugų, kurie ir dabar priešinasi. „Ir aš juos gerbiu, nes pasakyti savo nuomonę jiems kur kas sunkiau, jie gyvena priešų apsuptyje“, – teigia J. Grigorovičius. Jo įsitikinimu, dauguma viską puikiai supranta, tik linkę tiesą ignoruoti.
„Jei esi tiesos pusėje, tylėti negalima, reikia imtis veiksmų. Tačiau žmonės pradeda galvoti apie savo saugumą, maitinančią ranką. Daugelis kino žmonių, su kuriais kūrėme filmą apie karą, nepasisako, nutilo sukišę liežuvį į užpakalį. Kai aplink tave vien malonumai, minkšti baldai, televizorius, geras uždarbis ir Putino įteikti medaliai, kaip tu pasakysi Putinui, ką iš tiesų apie jį manai?.. Žmonės nenori prarasti, ką taip ilgai kaupė“, – aiškina pašnekovas.
Jurijaus Grigorovičiaus filmas „Karo spalvos“ (II dalis):
