Gegužės mėnesį žalioji augmenijos banga nuriedės per Lietuvą, lydima paukščių klegesio. Dabar vėjuoto, žvarbaus oro proveržis kiek pristabdė pavasario žingsnius, bet žalumai po Jurginių tiesiog privalu gamtoje skleistis. Ypatingai gražiai, šviesiai žalsvomis ir rausvomis skraistėmis jau pradėjo dabintis lapuočiai – berželiai, klevai ir drebulės. Paupiuose ir pabaliuose pirmauja ievos, jų lapeliai iškart su žiedynais. Prie sodybų jau vienur kitur pradeda baltuoti žiedais slyvaičių medeliai.
Pirmosiomis gegužės dienomis užkukuoja gegutė, tad ir mėnesio pavadinimas toks. Dar mėnuo buvo vadintas žiedžiu, o pagal žmonių darbus ir sėmeniu, sėjiniu. Apskritai, tai turbūt pats mieliausias bei viltingiausias metuose mėnuo...
Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima į žmones prabylanti. Todėl yra daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją paukštę, tokią skirtingą nuo kitų. Piemenėliai pirmą kartą tais metais ją išgirdę, klausdavo, kiekgi jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. O merginos - kiek joms likę metelių iki martavimo? Dainos žodžiais: „Pakukuoj, gegele, pavairuoj,/ Ant žalio berželio sėdėdama,/ Man jaunai metelius skaitydama,/ Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai,/ Ar dveji, ar treji, ar ketveri?“
Visų metų sėkmę gegutė taip pat „išrokuojanti“. Jeigu pavasarį pirmą kartą ji užkukavo jau sulapojus medžiams, metai bus geri, derlius dosnus, o jei „ant nuogų šakų” – sunkūs, nelabai sėkmingi. Patarlė sako, kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų. Dar svarbu kaip tas pirmasis pakukavimas žmogų užklumpa: ar nešant pilnus kibirus, pilnus krepšius, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigėlius žvanginantį. Smagu išgirsti jos pirmąjį „ku-kū“ būnant draugėje, – tie metai bus visai linksmi. Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti, bereikia tik užklausti.
Tačiau apskritai gegutės balsas lietuviams atrodo liūdnas, lyg našlaitės skundas: „Oi tu gegutėle,/ Biedna našlaitėle, / Oi, ko tu kukuoji, / Gailiai aimanuoji?“ Šis motyvas siejasi su istorinio pobūdžio dainomis, padavimais ar baladėmis, kur dievai paverčia gegute mergelę, liūdinčią kare žuvusio mylimojo. Etnografas Liudvikas Jucevičius 1846 m. išleistoje knygoje „Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ pasakoja graudų padavimą apie tris brolius – didžiojo kunigaikščio Kęstučio karius. Negrįžo jie iš žygio prieš piktuosius kryžiuočius, tik žirgai vieni parbėgo namo. Jų sesuo iš netekties skausmo tiek girioje raudojo ir aimanavo, kad aukščiausiasis dievas pavertė ją geguže: „Ir nuo to laiko kiekvieną pavasarį, tuo metu, kada žuvę broliai, ji išliejanti skausmą savo ir liūdnai kukuodama apraudanti jų mirtį.“
Folkloro dainoje „Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau“– jos Lietuvos teritorijoje užrašyti 804 variantai – prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės: žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius… Dainoje išsakytus skausminguosius jausmus matome, deja, ir nūdienos įvykiuose, stebėdami kasdienes žinias televizinėse laidose. Ukrainoje karius į laisvės kovas palydi motinos ir mylimosios su viltimi, kad jie sugrįš su pergale. Tad ir mums ypatingai jautri yra šių metų Motinos diena. Juk su kario žūtimi miršta ir jo motinos sielos dalis...
Lietuviui motinos vardas visados buvo ir yra šventas. Moteris šeimai dovanoja gyvastį, todėl Dievas ir gamta ją sukūrė tobulai: iš grožio ir išminties. Meilė mamai išreiškiama mūsų tautinėse tradicijose, taip pat ir liaudiškame pamaldume, bažnytinėse šventėse. Kas dar svarbu: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja”, bet ir pagrindinė tautinių tradicijų saugotoja bei perteikėja. Nuo lopšinės kūdikėliui iki laiminamo duonos kepalo... Kasdienybėje motinystė buvo pamaloninama švelniausiais jausmais ir gražiausiais kreipiniais: mamaite, močiuže, mamulėle, motinėlyte, mamyčiuke, mamužyte... Naujųjų laikų skersvėjai sugriovė tradicinės šeimos sanklodą. Tokios trijų kartų šeimos irimas prasidėjo dar prieškariu, jaunimui išvažiuojant dirbti ir gyventi į miestą. Ir prireikė tokios dienos kalendoriuje, kad primintų šventą pareigą motinai; bent jau jos kapą aplankyti... Liaudies dainos žodžiais tai taip išsakoma: „Rožytes aš palenksiu, /Rūtytes aš paminsiu, / Tai eisiu, tai lankysiu / Savo seną momužę...“
