Mirė lietuvių choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, „gyvu paveldu“ muzikų aplinkoje vadintas Lionginas Abarius. Liūdną žinią patvirtino vargonininkas, pedagogas Tomas Bakučionis. Velioniui buvo 92-eji.
Chorvedys Vytautas Miškinis teigia, kad L. Abarius buvo viena reikšmingiausių chorinio gyvenimo asmenybių, lyderis. „Bendravome neformaliai, Lionginas buvo labai mielas žmogus, atsiliepiantis į kiekvieną prašymą, norą“, – LRT RADIJUI teigia choro dirigentas.
Kita vertus, buvo nepaprastai linksmas žmogus – pokštaujantis, išradingas ir labai paslaugus. „Keliaujant kartu automobiliu valandų valandas be perstojo pasakodavo anekdotus. Net nežinai, ką pats prikuria, o ką sako iš savo neaprėpiamos atminties“, – prisimena V. Miškinis.
Anot jo, choro pasaulyje buvo nekvestionuojama, kad per Dainų šventes pačią sakraliausią lietuvių giesmę – Maironio „Lietuva brangi“ – ir kitus garbingiausius kūrinius turi diriguoti L. Abarius.
„Jo dirigavimas buvo įsimintinas, nesilaikė klasikinių taisyklių, improvizuodavo, būdavo nepaprastai įdomu stebėti tą tikrą meninį vyksmą“, – sako V. Miškinis.
Premjerė Ingrida Šimonytė reiškia užuojautą dėl Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato L. Abariaus mirties.
„Lietuvos muzikų bendruomenė ir visa šalies kultūra neteko garsaus chorinės muzikos puoselėtojo, kompozitoriaus, kuris daugel metų skleidė ne tik pasaulietinę kūrybą, bet ypač didelį dėmesį skyrė ir religinei muzikai. Anapilin iškeliavo talentingas pedagogas, išugdęs didelį būrį choro dirigentų, garbingai tęsiančių mokytojo darbus. Dėl Liongino Abariaus mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, visiems, kuriems teko laimė pajusti šios iškilios asmenybės talento jėgą“, – sakoma premjerės užuojautoje.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat pareiškė užuojautą dėl kompozitoriaus, dirigento, chorvedžio L. Abariaus mirties.
Pasak Prezidento, išėjo išskirtinis Lietuvos muzikas, ryškus Lietuvos chorinės kultūros kūrėjas, Dainų švenčių tradicijos tęsėjas ir puoselėtojas. „Lionginas Abarius – viena esminių figūrų, kūrusių Lietuvos chorinės kultūros fenomeną, svariai prisidėjusių prie Lietuvos muzikos kultūros savitumo išsaugojimo net ir okupacijos, ideologinės priespaudos metais. Su meile ir dėkingumu prisimenu tą Dainų šventę, kai ir man teko dainuoti diriguojant maestro L. Abariui. Tai, ką L. Abarius sukūrė, išsaugojo ir įskiepijo, lieka neįkainojamu turtu vis naujoms Lietuvos kartoms“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas perdavė nuoširdžią užuojautą profesoriaus L. Abariaus šeimai, artimiesiems, mokiniams, visai muzikų ir kultūros bendruomenei, taip pat visiems, pažinojusiems šią neeilinę ir šviesią asmenybę.
„Lionginas Abarius ir Lietuvos dainų šventės buvo neišskiriamas legendinis duetas, džiuginęs ištisas choristų ir muzikos mėgėjų kartas. Kitaip ir būti negalėjo, nes, pasak kompozitoriaus, didžiausia jo gyvenimo paslaptis – meilė žmogui ir muzikai, ypač dainai. Ši meilė giliai įsirėžė į jo kūrybą ir pedagoginę veiklą. Dėl L. Abariaus mirties nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, mokinius ir muzikos bendruomenę“, – savo užuojautoje sako Seimo vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Paskutinis Liongino Abariaus interviu (kalbino Marius Šinkūnas):
Kultūros ministras Simonas Kairys reiškia nuoširdžią užuojautą dėl L. Abariaus mirties.
„Netekome talentingo Lietuvos chorinės kultūros kūrėjo, pasišventusio dainų švenčių tradicijos puoselėtojo, jautraus kompozitoriaus ir talentingo pedagogo Liongino Abariaus. Tai didelis praradimas mūsų šalies muzikinei kultūrai, tačiau Liongino Abariaus veikla visada išliks svaria ir prasminga jos dalimi. Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, mokiniams, Lietuvos muzikos ir visai kultūros bendruomenei“, – sako ministras S. Kairys.
L. Abarius gimė 1929 m. rugpjūčio 8 d. Maniuliškėse, Zarasų apskrityje. Pirmasis muzikos mokytojas buvo Antazavės parapijos vargonininkas Juozas Dugnas. 1944–1945 m. pamaldų metu jau pavaduodavo savo mokytoją, o 1946–1948 m. savarankiškai vargonininkavo Avilių parapijoje (Zarasų raj).
Baigęs Antazavės progimnaziją, 1948–1953 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas A. Kačanauską mokėsi solinio dainavimo, o pas A. Ilčiuką choro dirigavimo. Mokydamasis dainavo ir skudučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje.
1953–1958 m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. A. Budriūno klasė). Studijuodamas vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris. Konservatoriją baigė su pagyrimu.
Taip pat skaitykite
1956-1962 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytojas ir moksleivių choro studijos vadovas. Choro mokomąsias programas papildė lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais. Jo choras koncertavo Minske, dalyvavo 1960 m. respublikinėje dainų šventėje. 1959-1972 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo ir kitų chorvedybos disciplinų dėstytojas.
Nuo 1961 m. Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro vienas iš dirigentų, nuo 1966 m. meno vadovas ir vyr. dirigentas. Choras padėjo Lietuvos muzikos mokytojams chorvedžiams pakelti savo kvalifikaciją, surengė nemaža koncertų ir išpopuliarino daug įvairių kūrinių.
1963-1981 m. Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Į kolektyvą sutelkęs daugiau kaip 60 dainininkų, išvarė plačią muzikinės kultūros vagą. Chorą išmokė apie 1000 įvairių epochų ir stilių kūrinių ir surengė per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei svetur: Rusijoje, Tadžikijoje, Moldavijoje, Ukrainoje. Kelis šimtus kūrinių choras įrašė į magnetofono juostas ir daug jų įdainavo į plokšteles.
L. Abarius rengė lietuvių kompozitorių autorinius sukakčių ir choro jubiliejinius koncertus, jo choras dainavo Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose ir kituose kultūros renginiuose. Dirigentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kantatų ir oratorijų žanro kūrinius.
Koncertų programose buvo G. Verdi „Requiem“, S. Moniuszkos „Krymo sonetai“, J. S. Bacho Mišios h-moll, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, F. Mendelssohno kantata-baladė „Pirmoji Valpurgijų naktis“, G. Vivaldi „Gloria“, I. Stravinskio „Psalmių simfonija“, G. Sviridovo „Patetinė oratorija“, P. Ebeno kantata „Karčioji žemė“ ir kt. Iš lietuvių kompozitorių kūrinių minėtini: J. Naujalio mišios „Švenčiausių Kristaus Žaizdų garbei“, Č. Sasnausko „Requiem“, S. Šimkaus kantata „Atsisveikinimas su tėvyne“, E. Balsio kantata „Saulę nešantis“, J. Juzeliūno trečioji simfonija „Žmogaus lyra“ ir simfonija-oratorija „Cantus magnificat“, V. Jurgučio oratorija „Donelaitis" ir kt. 1974 m. chorui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.
Nuo 1981 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytojas, nuo 1983 m. vyr. dėstytojas, nuo 1986 m. docentas, nuo 1991 m. Lietuvos muzikos akademijos profesorius, 1988-1995 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas.
Pertvarkė ir tobulino choro dirigentų rengimo planus, įvedė bažnytinių chorų vadovų specializaciją ir kt. J. Naujalio gimimo 120 metinių proga (1989) surengė pirmąjį jaunųjų dirigentų konkursą ir mokslinę konferenciją, o 1990 m. suorganizavo pirmąjį tarptautinį J. Naujalio jaunųjų dirigentų konkursą. 1989 m. dirigavo Baltijos muzikos akademijos studentų jungtiniam chorui Vilniuje, Leningrade, Maskvoje, Rygoje ir Taline. Išugdė didelį būrį jaunųjų choro dirigentų.
Visuomeninė veikla. Nuo 1965 m. visų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentas, 1977 m. 3-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 m. ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje dirigentas, 1991 m. Baltijos studentų dainų šventės „Gaudeamus-XI“ Uogrėje dirigentas, moterų chorų festivalių Kretingoje ir rajoninių dainų švenčių dirigentas. Respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, choro dirigavimo valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys, 1994 m., 1996 m. ir 1998 m. suorganizavo J. Naujalio bažnytinės muzikos konkursus.
Sukūrė pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinių. Minėtinos dainos „Sedula“, „Beržas“, „Eglė“, stambūs vokaliniai kūriniai „Pavasario sonata“, „Trys spalvos“ (stalinizmo aukų atminimui; atlikta 1989 m. spalio 21 d. autoriaus gimimo 60-mečio proga), „Pavasaris“ ir kt. Skambios dirigento harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Sukūrė daug giesmių ir keletą mišių.
1994 m. bažnytinės muzikos konkurse už mišias „Dieve, globok jaunimą“ pelnė pirmąją premiją, o 1996 m. analogiškame konkurse pirmąją premiją gavo už giesmę „Atleisk man, Viešpatie“. Paminėtinos mišios „Dieve, globok Lietuvą“, giesmės „O salutaris“, „De profundis“, „Sveika, Marija“, „Iš skausmo gelmių“, „Tėve mūsų“, „Kruvinojo sekmadienio malda“, „O Dieve šventas“. 1996 m. išleista bažnytinės muzikos rinktinė „Iš Tavo rankos, Dieve“. Sudarė dainų rinkinių chorams, parašė straipsnių ir koncertų recenzijų
