Kultūra

2019.08.08 10:09

Legendiniam dirigentui Lionginui Abariui – 90: visas mano gyvenimas – tai aukštyn, tai žemyn

žiūrėkite TV reportažą
LRT Klasikos laida „Muzikinis pastišas“, LRT.lt2019.08.08 10:09

„Laba diena!“ – 90-ies sulaukęs dirigentas, kompozitorius, Dainų švenčių legenda Lionginas Abarius žvaliu balsu pasitinka Marių Šinkūną, LRT KLASIKOS laidos „Muzikinis pastišas“ vedėją. Maniuliškių kaimas, kuriame gimė ir kuriame dabar vasaroja maestro, ne taip lengvai pasiekiamas – kaip žemės pakraštys, kaip pasaulio galas. Žodžiu, Zarasai.

Kad pasiektum Maniuliškes, reikia įveikti ir kalnus, ir pakalnes – kaip gyvenime. „Jau taip man nuo vaikystės – lygiai nepavyksta. Draugai gyvena lygumose, o man – arba aukštyn eini, arba žemyn. Tai aš jau žemyn einu po truputį“, – juokėsi L. Abarius.

Maestro švenčia ypatingą jubiliejų: legendiniam dirigentui Lionginui Abariui – 90

Muzikinis pastišas. Maestro Lionginas Abarius

Pataisyti sveikatos

Pirmasis muzika L. Abarių užkrėtė toks dėdė Vaclovas. Jis nieko neveikdavo, tik vaikščiodavo po kaimus, grieždamas savo smuikeliu. Ir vis atsilankydavo pas Abarius „pataisyti sveikatos“. Liongino mama turėdavo ant žolelių užpiltos arielkos.

„Kartą jis pradėjo groti, man tada atrodė – taip gražiai, išraiškingai. Pasiprašiau, kad ir mane pamokytų. Mamai irgi patiko, ji jam dar taurelę įpylė, bryzą lašinių atpjovė. Vaclovas išėjo labai patenkintas ir pradėjo mane mokyti griežti. Tėtis iš kažkur parnešė namuose gamintą smuiką. Tada Vaclovas priėmė mane kaimo kapelon. Į mokyklą dar nėjau, o jau grojau kapeloje“, – pasakojo L. Abarius.

Į pirmąsias muzikos pamokas žingsniuodavęs Antazavės keliuku. Platesnį pasaulį atrado apie 1945 metus, kai ėmė mokytis pas vargonininką Juozą Dugną.

„Mano mama buvo labai muzikali, giedojo bažnyčioje. Pamiršdavau net atsiklaupti, persižegnoti, užsiklausęs vargonų ir giedojimo. Man atrodė, kad tie garsai atklysta ne iš dūdų, o iš kažkokios erdvės, iš padangės“, – kalbėjo jubiliatas.

J. Dugnas mokęs jį profesionaliai, metodiškai. Labai pagelbėjo Antazavės klebono Antano Navicko dovanoti Teodoro Brazio muzikos teorijos ir harmonijos vadovėliai. Paauglį žavėjo bažnytinės giesmės, žiemą vasarą lankęs užsiėmimus.

Pirmoji vargonininko naktis

Pramokęs vargonuoti, jaunuolis atsidūrė Aviliuose. „Buvau 15 metų, pusbernis. Jau į paneles žvalgiausi“, – nusijuokė.

Į Avilius 1946 metų sausio 2-ąją iš Antazavės patraukė pėsčias. Apie 14 kilometrų. Buvo baisi pūga. Apsirengti neturėjęs ko, tad iš giminaičio pasiskolino karišką sermėgą, apsiavė paties dirbdintas klumpes.

„Brendu per tą sniegą. Avilius pasiekiau šlapias, su lininiu maišeliu ir natomis. Pasibeldžiu į klebonijos duris, atidaro gaspadinė. Jos akys tokios išsigandusios – mato, kad aš su karišku šineliu, kuntapliais. Klausia, ko tu nori? Sakau, mane rekomendavo čia į laisvą vargonininko vietą. Tada ji aprimo. Pasirodė klebonas Juozas Ražanskas, nužvelgė mane, pajutau jo išdidų žvilgsnį. Pamojo į špitolę, bažnyčios tarnų namą – tau ten kambarys“, – prisiminimais dalijosi L. Abarius.

Kambarys buvo siaubingai šaltas. Zvanykas (varpininkas) Jonas Kesilis atėjūnui iškart pakūreno krosnį, išvirė bulvių, padėjo šaltienos, pavaišino arbata.

„Taip praleidau pirmą naktį. Kitą rytą apsidairiau – vargonai menki, mažučiai, registrų nedaug, be pedalų. Turėjau tik kumštines pirštines, tai pagrojau, kol nuo šalčio sustingo rankos“, – pasakojo 90-ies sulaukęs muzikas.

Klumpių garsą užtildė Naujaliu

Pirmoji repeticija, susitikimas su choru įvyko sekmadienį. „Galvojau, kaip jie mane, taip apsirengusį, klumpėtą, sutiks. Atėjau pusantros valandos anksčiau, kad negirdėtų mano klumpių.

Choristų susirinko nedaug, per dvidešimt. Vis žiūrėjo į mano aprangą. Pagiedojom „Pulkim ant kelių“, pamatė, kad groju laisvai, neblogai. Per mišias užtraukiau Juozo Naujalio giesmę pagal Maironio žodžius „Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus...“ – pasakojo L. Abarius. Jo giedojimas choristams padaręs neblogą įspūdį.

Klebonas J. Rožanskas buvo griežtas ir reiklus. Laimei, po kelių mėnesių jį pakeitė kunigas Izidorius Puriuškis. „Jis turėjo labai gražų balsą, du baritonai buvome, papildėme vienas kitą giedodami“, – pasakojo legendinis Dainų švenčių dirigentas.

Naujojo klebono globojamas, L. Abarius kiek atkuto, ėmė gražiau rengtis, autis, sako, – galiausiai tapo panašus į tikrą vargonininką.

Dainos galia. Lionginas Abarius

Jaunuolį „globojo“ stribai

Tada L. Abarių paviliojęs Vilnius, labai norėjęs mokytis. Nepatekęs į Valstybinės filharmonijos chorą, kitu mėginimu buvo priimtas į jungtinį meno ansamblį, kuris vėliau virto „Lietuva“.

Palikti tėviškę skatino ir kita priežastis – jaunuolį tuo metu pradėjo intensyviai „globoti“ stribai. Vienas toks nuolat lankydavosi Liongino namuose – kertėje pastato šautuvą ir reikalauja samagono. Kita vertus, nelaukiamas svetys išgelbėjo vargonininką nuo Sibiro.

„Kartą atėjo ir sako: „Kaip tavo draugas patariu – važiuok į kitą parapiją, kuo toliau. Kleboną jau greitai areštuos. Ir tave kartu. Buvau priblokštas. Įspėjau I. Puriškį, tas jau žinojo, bet nieko negalėjo pakeisti“, – prisiminė L. Abarius.

Vilniuje jis pradėjo mokytis solinio dainavimo Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Miestas po karo atrodė atgrasus. Girdėjai kalbant tik rusiškai ir lenkiškai. „Ir griuvėsiai... vien griuvėsiai“, – pridūrė muzikas.

„Lietuvos“ ansamblis L. Abariui atsivėrė lyg dar neregėtas pasaulis. „Dainos, šokiai, orkestras, kanklės, birbynės – tokią gausą pamačiau pirmą kartą. Dainavom, šokom – gana miklus buvau“, – prisiminė dirigentas.

Į gimtinę, Maniuliškes, grįždavęs tik vasaromis. Grieždavęs jaunimo vakarėliuose. „Kai uždainuodavau, mergaitės mane be eilės kviesdavo šokti“, – gyrėsi L. Abarius.

Legendos. Lionginas Abarius

Už „Mišias“ pašalino iš pareigų

Vylęsis tapti solistu, žavėjęsis baritonu Antanu Sodeika, vis dėlto po dviejų kursų Lionginas ryžosi pereiti į chorinio dirigavimo specialybę. Šiuo sprendimu liko labai patenkintas. „Mano pasirinkimas iki šiol manyje gyvena“, – prisipažino jis.

Nuo Antazavės laikų Lionginą lydi giesmė „Lietuva brangi“. Ją vaikystėje giedojęs bažnyčios choras, ją jis dirigavo ir per paskutinę Dainų šventę. Sovietmečiu nė negalėjo pamanyti kada nors vėl ją diriguosiąs.

„Tai amžino grožio, švenčiausia mūsų tautos giesmė. O J. Naujalis – aukščiausios klasės kompozitorius, mano patriarchas, dorumo ir kilnumo pavyzdys. Visas jo dainas esu dirigavęs Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriajam chorui ir studentus mokęs“, – dar vieną istoriją prisiminė L. Abarius.

1969-aisiais, per J. Naujalio šimtmetį, su vargonininku Bernardu Vasiliausku juodu sumanė rengti kompozitoriaus dainų ir giesmių koncertą.

„Atlikome „Mišias švenčiausių Jėzaus žaizdų garbei“, „Lietuva brangi“. Įsivaizduokite – 69-aisiais! Kai niekas jubiliejaus neminėjo – nei Kultūros ministerija, nei Kompozitorių sąjunga“, – pasakojo L. Abarius. Už tai buvo pašalintas iš Radijo choro vadovo pareigų.

Likimai. Kompozitorius, dirigentas Lionginas Abarius

Kad liktų vietos tikėjimui

Ateities kartoms L. Abarius norėtų palinkėti išsaugoti visą gražiausiąją klasiką ir tautos muziką. „Nes be praeities nėra ateities“, – pabrėžė jubiliatas.

Jam keista, kad kai kurie aukštąjį mokslą baigę lietuviai ieško paguodos Rytų tikėjimuose, praktikose, jogoje.

„Visas mano gyvenimas ateina iš mano protėvių, senelių, iš jų dvasios. Jų žodžiai, tarmė, dainos, giesmės, gyvenimo būdas – man nereikia jokios Rytų pagalbos, jokių ekstrasensų. Užtenka prabočių senovės ir žemelės, kuria vaikščiojo mano prosenelis, senelis“, – sakė Lionginas.

Laimingiausias pasijunta, kai užlipa į dirigento tribūną, atsistoja prieš choristus. O ar jautęs kada, kad jam kas nors iš viršaus diriguotų?

„Sunkiausias klausimas – iki šiol neturiu atsakymo, – teigė L. Abarius. – Kaip Imanuelis Kantas apribojau savo žinojimą, kad liktų vietos tikėjimui. Mokslininkai Visatą skaičiuoja šviesmečiais, milijonais metų. O mano šviesmetis – nuo ryto iki vakaro, nuo saulėtekio iki saulėlydžio.“

Parengė Mindaugas Klusas

Visas pokalbis – LRT KLASIKOS laidoje „Muzikinis pastišas“