Perskaitę filmo „Vikingas“ sinopsę, vieni sušuks: „Čia juk „Konanas barbaras“! „Grynas „Hamletas“, – paprieštaraus jiems kiti. Teisūs bus ir tie, ir anie, bet tik iš dalies. Režisieriaus Roberto Eggerso naujojo filmo istorijos griaučiai tokie universalūs, kad vienokia ar kitokia forma gali būti atpažinti tarp labiau ir mažiau klasikinių kūrinių.
Tai, kad jo pagrindinio veikėjo vardas yra Amletas, nurodo, kad vienas konkretus šaltinis jo kūrėjams yra kiek svarbesnis už kitus.
Tas šaltinis – tai danų kronikininko Sakso Gramatiko tikrų faktų ir legendų pagrindu parašytas metraštis „Danų darbai“, tiksliau – trečioje jo knygoje papasakota „Legenda apie Amletą“. Joje, kaip ir filme, jaunas ir gudrus princas siekia nubausti tėvą nužudžiusį dėdę, užėmusį karaliaus sostą ir susituokusį su princo motina. Apsimetęs išprotėjusiu (viena vardo „Amletas“ ir „Hamletas“ reikšmių ir yra – „idiotas“), jis sėkmingai išvengia kelių jam paspęstų žabangų ir, galiausiai, įgyvendina ilgai brandintą keršto planą.
Neišsigąskite: atpasakojęs „Legendą apie Amletą“ jokiu būdu neišdaviau „Vikingo“ pabaigos. Filmas nėra pažodinė šio teksto ekranizacija, bet lieka daug artimesnis būtent jam, o ne keliais šimtais metų vėliau sukurtai Shakespeare`o tragedijai.
Nepaisant kelių akivaizdžių linktelėjimų didžiojo dramaturgo pusėn, R. Eggersas nukelia žiūrovą ne į 17-ojo amžiaus Daniją, bet į ankstyvuosius viduramžius. Į laikus, kai Šiaurės ir Rytų Europoje viešpatavo karingieji skandinavų jūrininkai vikingai, krikščionybė dar nebuvo spėjusi užimti įvairių pagoniškų tikėjimų vietos, o teatras Europoje iš esmės dar neegzistavo.
Trumpai tariant, jokio „būti ar nebūti“ „Vikinge“ neišgirsite. Jame apskritai kalbama ne per daugiausiai. Filme dominuoja kariniai vikingų riksmai, jų plėšomų, kapojamų, daužomų, talžomų ir kitaip žudomų priešų aimanos, atšiauraus vėjo ūžesys, vilkų staugimai ir varnų karksėjimas. Gamta ir žiaurumas, kraujas ir prakaitas, kardai ir burtai.
Tikiu, kiekvienas žiūrovas netruks pastebėti autentiką, kuria alsuoja filmo pasaulis. Viena iš režisieriaus ambicijų kaip tik ir yra išvengti bet kokio istoriniams epams būdingo teatrališkumo. Šiuo požiūriu „Vikingas“ panašus į jo debiutinį siaubo filmą „Ragana“, kuris pasižymėjo išskirtiniu atidumu liaudies pasakų ir viduramžiškų tekstų motyvams, iš kurių ilgainiui susikūrė sekuliari raganų mitologija. Jame lengva ranka buvo nutrintos visos šiuolaikiniam raganų vaizdavimui būdingos puošmenos ir klišės. O žiūrovas panardinamas į antropologiškai svarbiausią šio fenomeno branduolį, kurį sudaro pasakojimas apie merginos brandą ir atsiskyrimą nuo tėvų.
Lygiai taip pat ir „Vikinge“ – visi istorinio epo elementai, spėję virsti mechaniškai kartojamomis stilistinėmis žanro puošmenomis, yra arba negailestingai atmetami, arba naujai pripildomi reikšmių. Tačiau tai nereiškia, kad teatrališkumas išmainomas į kraštutinį realizmą. R. Eggersas ne rekonstruoja, kaip iš tiesų atrodė vikingų kasdienybė, bet stengiasi prisiliesti prie to, kokia pasaulėjauta buvo būdinga tuo metu gyvenusiems žmonėms.
Iš čia – keisti siurrealistiniai inkliuzai, tarsi kokiam Davidui Lynchui mostelėjus stebuklinga lazdele išdygstantys itin natūralistinių buities ar kovos scenų sūkuryje. Varnai, skrendantys virš jūros, it būtų pakabinti ant siūlų. Ugnikalnis kaip įniršęs virdulys, grėsmingai trykštantis raudonos lavos seilėmis. Daliai žiūrovų šios ir panašios detalės neabejotinai sudarys nemokšiškų specialiųjų efektų įspūdį. Tačiau tai yra visiškai motyvuoti sprendimai. Juk negali nužudytą Amleto tėvą įkūnijantys paukščiai elgtis ir atrodyti visiškai įprastai. O lemtingo kraujo priešų susidūrimo vieta negali būti paprasčiausiu kalnu su krateriu.
Čia pat slypi ir savitos, šiuolaikiniam kinui nebūdingos „Vikingo“ sintaksės priežastys. Kai kurie jo epizodai jungiami tarpusavyje tarsi paskubomis, vaizduojant tik kertinius Amleto istorijos įvykius. Ištisi numanomi pasakojimo gabalai yra prašokami, nors, sekant įprasta dramaturgine logika, turėtų būti užpildyti, pelnant laiko ir erdvės vienovę.
Toks sprendimas galėtų atrodyti keistas, jei tiesiogiai neatspindėtų Sakso Gramatiko metraščio ypatumų. „Legenda apie Amletą“ nėra pramoginiais tikslais sukurtas literatūros artefaktas. Jo pagrindinis tikslas – fiksuoti tikrovės kontūrus, kurie išryškėja tik iš nežmogiškos laikinės perspektyvos, leidžiančios nekreipti dėmesio į nereikalingas smulkmenas. Patirties, o ne faktų masyvo kaupimas.
Kaip ir bet koks mitologinės sąmonės kūrinys, legenda visų pirma artikuliuoja pasaulio tvarką. Pristato jį kaip vientisą, protingą, paklūstantį nekintamoms taisyklėms, taigi perprantamą ir prognozuojamą. Todėl „Vikingas“ nugula atmintyje kaip milžiniško masto filmas, nors neretai apsiriboja kamerinėmis veiksmo aplinkybėmis.
Ši optinė iliuzija neatsitiktinė, juk filmo ambicija – per konkrečios istorijos paskirybę aprėpti visą pasaulį. Tad natūralu ir tai, kad tas pasaulis yra tarsi pabrinkęs nuo reikšmių. Kiekviena stichija jame siejasi su gyvenimu arba mirtimi arba atspindi žmogaus raidos etapus. Ryšys su skirtingais gyvūnais gali pratęsti ir nulemti prigimtį. Gebėjimas skaityti gamtos ženklus gali suteikti lemiamą pranašumą, apsirikimas juos verčiant veda į pražūtį.
Tokiame pasaulyje nuolatiniu žmonių palydovu tampa likimas, kurį mirtingiesiems skiria amžini dievai, ir kurio, nepaisant visų pastangų, neįmanoma išvengti. Vieniems teks kristi nuo brolio pakelto kardo. Kitiems visą gyvenimą nešioti savyje keršto sėklą, tik ir laukiančią tinkamos akimirkos išsprogti smurto žiedais.
Smurto ir kovos scenų su įspūdinga kūnų ir kameros choreografija filme tikrai netrūksta. Tačiau norintiems pamatyti dar vieną istoriją apie gladiatorių, narsiąją širdį ar 300 spartiečių, teks nusivilti. Savo ritmu ir nuotaika „Vikingas“ yra artimesnis A. Tarkovskio „Andrejui Rubliovui“ arba A. Germano „Sunku būti dievu“. Pagrindinė „Vikingo“ herojų kova vyksta ne liejant priešų kraują. Kelionė driekiasi ne asketišku viduramžiškos Islandijos kraštovaizdžiu, bet vidinio Amleto pasaulio labirintais. Drama skleidžiasi įtampoje tarp išankstinio gyvenimo apibrėžtumo ir laisvo pasirinkimo galimybės.
Regis, kaip tik čia ir pasireiškia giluminė „Vikingo“ ir Šekspyro tragedijos giminystė. R. Eggerso Amletas, žinoma, staiga nepratrūksta giliaminčiais monologais. Tačiau gerai įsiklausus, jo šykščiai beriamose frazėse galima išgirsti aidint klausimą, kas gi yra kilniau: ar dvasioje iškęsti strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo, ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių ir baigti jas kovoj? Danų princas Hamletas klausia, kas sapnuosis amžinai užmigus ir nusimetus žemiškus varžtus, o normanas Amletas žino atsakymą: žirgai, valkirijos, Valhala.
