Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė savo kūrybos nelaiko politiniu aktu, nors mėginimų pripiršti jai politines pažiūras, kartais – visiškai priešingas, pasitaiko nuolat. Užbaigusi ciklą „Silva rerum“ buvo apkaltinta liberalizmo šlovinimu, o „Petro imperatorę“ kai kas pavadino konservatorių projektu. Rašytoja iš tokių pastangų pasijuokia, o rimtai sako: „Tarnauju mūzoms.“
Skaitytojai, pasiilgę susitikimo su K. Sabaliauskaite, šią vasarą buvo pamaloninti net trimis specialiais renginiais. Per trečiąjį – rugpjūčio 23-iąją Vilniaus universiteto (VU) didžiajame kieme – rašytoja diskutavo su VU rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku, jų pokalbį moderavo istorikas, rašytojas Tomas Vaiseta.
Taip pat skaitykite
Prieš pat renginio pradžią 500 vietų auditorija buvo artipilnė. Gausiai K. Sabaliauskaitės renginius skaitytojai šią vasarą lankė ir Kaune, Pažaislio vienuolyno šventoriuje, taip pat Gintaro muziejuje Palangoje.
Vilniaus universitete kalbėta apie istorijos, literatūros ir politikos santykį. Pirmiausia dėmesio centre atsidūrė istorija ir literatūra. K. Sabaliauskaitė teigė skaitydama istorinius veikalus nuolat susimąstanti, jog pati juos rašytų visai kitaip. Dviejų akademinių kultūrų – lietuviškos ir britiškos – ugdytinė sako besimėgaujanti literatūriškai patraukliais anglosaksų akademikų darbais, neretai parašytais lyg detektyvinis romanas.
„Net ir mokslinę medžiagą reikia pateikti sultingai, kad kas nors liktų galvoje ir su tuo norėtųsi polemizuoti“, – teigė K. Sabaliauskaitė. Pasak jos, nepatraukliai rašomi moksliniai tekstai yra kultūros problema. Esą, sovietmetis skatino pritapti, daryti kaip visi kiti, o originalumas, juolab ekscentriškumas nebuvo pageidaujami. „Noriu tikėti, kad situacija keičiasi“, – sakė rašytoja.
R. Petrauskas prisipažino neskaitęs nė vieno prasto istorinio romano – mat skaitė tik kruopščiai atrinktus, rekomenduotus autoritetingų recenzentų. „Lietuvoje ilgą laiką trūko gero istorinio romano, nes jis reikalauja didelio pasiruošimo, profesionalaus darbo. Tai – amatas“, – tvirtino istorikas.
K. Sabaliauskaitė prisipažino visada rašiusi jusdama dviejų jėgų poveikį. „Viena vertus, tai akademinis fonas ir mano praeitis: žinojau, kad mane skaitys profesūra, todėl negalėjau apsijuokti, prirašyti nesąmonių. Kita vertus, siekiau įtaigaus literatūrinio pasakojimo“, – sakė rašytoja.
Anot jos, „Silva rerum“ ir „Petro imperatorės“ rašymas gerokai skyrėsi, nes antruoju atveju vienas istorinis įvykis ar situacija buvo paminėta bent penkiuose skirtinguose istoriniuose šaltiniuose. „Tad kuris meluoja, o kuris sako tiesą? Tas tyrėjo kriminalisto darbas buvo pragariškas, bet man nepaprastai patiko“, – prisipažino K. Sabaliauskaitė.
Taip pat skaitykite
Istorinis pasakojimas, pasak rašytojos, turi siekti kuo didesnio objektyvumo. „Geras istorikas privalo nesivadovauti išankstine nuostata, ką jis norėtų atrasti. Turi būti lyg archeologas. O literatūrinio pasakojimo, kaip ir bet kurio meno kūrinio, esmė yra žmogiškoji dimensija, susitapatinimas. Rašant man buvo įdomu priežastys ir pasekmės, bet kartu ir tai, kas ką jautė tuo momentu“, – teigė K. Sabaliauskaitė.
Istoriniuose darbuose labai svarbu statistika, tačiau ir sausi faktai, anot rašytojos, gana įdomūs, iškalbingi. „Tarkime, jie parodė, kokia masine persvara buvo laimimi Rusijos mūšiai – problemą ir priešą užmėtydavo žmonėmis, dešimtkart didesniais kiekiais. Žmogaus gyvybė buvo visiškai netausojama“, – sakė rašytoja.
R. Petrauskas priminė, kad istorikams ilgą laiką buvo užgintas pasakojimas iš „aš“ perspektyvos, drausta vartoti ir tariamąją nuosaką. „Atrodo, prieš kokius 40 metų visus istorijos veikalus rašė kolektyvinis autorius: „Mes, mes, mes...“ Buvo kuriama tam tikra distancija. Bet tai ir natūralu, nes iš istorijos reikalauta patikimumo. Dabar kai kurie istorikai pamatė, kad istorinis pasakojimas gali būti įvairesnis. Jų darbus skaitai lyg istorinį romaną. Apskritai pasikeitė santykis su vaizduote. Kažkada tas žodis buvo vertinamas neigiamai, dabar tai – legalus būdas kurti pasakojimą“, – tvirtino VU rektorius.
T. Vaisetai prakalbus apie trečią istorijos ir literatūros brolį – politiką, K. Sabaliauskaitė nesutiko, kad rašymą ji suvokianti kaip politinį veiksmą.
„Kai rašytojai istoriniuose kūriniuose mėgina reikšti savo politines nuostatas, per tai nesužinome daugelio dalykų apie minimą epochą, – sakė vakaro viešnia. – Man po knygų pasirodymo nuolat pripaišomos politinės pažiūros, kartais net visai priešingos. Tarkime, išėjus „Silva rerum“ IV daliai buvau kaltinama liberalizmo apoteoze, nors rašant apie 18 amžiaus pabaigą neįmanoma nekalbėti apie liberalių nuostatų atsiradimą. O po „Petro imperatorės“ I dalies Literatūros institute sakyta, kad tai konservatorių projektas. Iš to gardžiai pasijuokiau.“
Rašytoja teigė svarstydama imtis pasakojimo apie Jekateriną I pirmiausia suminėjusi sau visas priežastis, kodėl apie Petro I žmoną nederėtų rašyti: romanų, filmų ir serialų šia tema apstu, žmonės iš jų susidarę visai kitokį įspūdį ir jai tektų grumtis su masinėmis cliché.
„Vėliau pamačiau, kad tai taip įdomu: iškalbingi šaltiniai, aistringi ir brutalūs personažai. Ir supratau – tiesiog noriu apie tai parašyti“, – savo inspiracijas atskleidė K. Sabaliauskaitė.
R. Petrauskas tvirtino, kad mes, lietuviai, laikome save Rusijos žinovais, tačiau neturime tikrų jos specialistų, istorikų. Ir tai didelė problema Lietuvoje. Esą, negalėtume įvardyti nė vieno rimtesnio veikalo apie Rytų kaimynę.
„Esame per mažai pajėgūs kritiškai vertinti Rusiją, tačiau neblogai suvokiame, kad tai mūsų civilizaciją veikianti dalis“, – sakė VU profesorius.
K. Sabaliauskaitė, be kita ko, pabrėžė, kad ankstesnių epochų mentaliteto atkūrimas nėra būtinas rašant istorinį romaną.
„Istorinis romanas, kalbėdamas apie praeitį, kai ką pasako apie mus ir dabarties ambivalencijas. Tokia jo užduotis nuo Homero laikų. Kai kada tai pavyksta padaryti labai autentiškai. Tarkime, Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ yra pasakojimas apie autoriaus senelius. Nors iš tiesų jis rašė apie savo epochą, mėgino atsakyti į savojo laiko klausimus. Taip, istorinis romanas turi vengti istorinių klaidų, bet vis dėlto nuo seniausių laikų jis kai ką pasako apie autoriaus epochą“, – išsakė įsitikinimą K. Sabaliauskaitė.
Abi romano „Petro imperatorė“ dalys sulaukė didžiulės sėkmės ir nesitraukia iš skaitomiausių knygų sąrašų. Romaną sėkmė lydi ir kaimyninėse šalyse, jis verčiamas į daugelį Europos kalbų. „Petro imperatorės“ pirmoji dalis tapo skaitomiausia 2020 metų knyga bibliotekose.
