„Meksikoje kasdien susiduriame su smurtu, todėl negaliu jo atskirti nuo rašymo. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai diskutuoti apie tai savo kūryboje ir bandyti suprasti, kaip visuomenė gali gyventi, priimdama šį smurtą. Nusikaltimai ir smurtas yra Meksikos gyvenimo dalis“, – teigia filmo „Saulėlydis“ režisierius ir scenarijaus autorius Michelis Franco.
Filme pasakojama apie Elę ir Neilą Benetus (Charlotte Gainsbourg ir Timas Rothas) su dviem paaugliais vaikais – turtingą britų šeimą, vasarojančią Akapulke. Atostogas nutraukia žinia apie netikėtą artimojo mirtį. Skubiai susiruošus vykti namo, nelauktas vieno šeimos narių poelgis iškelia į paviršių giliai kunkuliavusį nerimą.
Toliau tyrinėdamas įtampas visuomenėse ir spaudimą patiriančius žmones, režisierius M. Franco („Nauja tvarka“, „Kino pavasaris“) sukuria įtemptą ir paslaptingą istoriją apie šeimą – kitokią, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Kokios šio filmo ištakos ir kas paskatino jus papasakoti būtent šią istoriją?
– Filmą rašiau išgyvendamas gilią asmeninę krizę. Klausinėjau savęs, kur esu, ir pirmą kartą ėmiau mąstyti apie tai, kad gyvenimas nėra begalinis ir viskas turi pabaigą. Tai nutiko po kelionės į Akapulką, į kurį vykau kartu su mergina, kai 20 val. vakaro važiavome iš viešbučio vakarieniauti ir mane, grasindami ginklu, labai agresyviai sustabdė keli federaliniai policininkai.
Jie domėjosi, ar mano merginai negresia pavojus, ar ji nebuvo su manimi prieš savo valią. Jie norėjo, kad išlipčiau iš automobilio, tačiau žinojau, kad tai buvo paskutinis dalykas, kurį turėčiau daryti. Mano mergina nesuprato, kas vyksta, todėl liepė man daryti taip, kaip jie sako. Man pavyko išsisukti iš situacijos nuvažiuojant, o jie mus sekė ir grasino, bet mes saugiai grįžome į viešbutį. Tai mane nuliūdino, nes Akapulkas yra viena iš mano mėgstamiausių vietų.
– Kuo jus traukia Akapulkas?
– Akapulkas – vieta Meksikoje, kurią geriausiai pažįstu iš kelionių po ją, kai buvau jaunas. Kartais per Naujųjų metų šventes ten būdavau net mėnesį. Man plyšta širdis, kai matau, kaip ši vieta pasikeitė. Ji dažnai priskiriama prie pavojingiausių pasaulio miestų. Tas rojus, kuris buvo anksčiau, – sugriautas, ir aš nekalbu apie Sinatros ir Elvio Preslio Akapulką. Šie griuvėsiai simbolizuoja daug didesnį mano šalies griuvimą. Šiuo metu Akapulke tvyro didelė įtampa, tačiau filmavimo metu jis buvo labai draugiškas. Manau, norėjau įrodyti, kad tai tas pats Akapulkas, kurį prisimenu iš jaunystės laikų.
– Jūs vėl susitinkate su Timu Rothu – filmo „Kronikos“ žvaigžde. Kodėl jis buvo tinkamas Neilo vaidmeniui ir ar rašėte jį specialiai jam?
– Norėjau, kad filmo veiksmas vyktų Akapulke ir niekur kitur. Iš karto supratau, kad vaidmuo yra skirtas Timui, todėl vaidmenį rašiau jam. Scenarijų rašiau turėdamas omenyje šiuos du dalykus. Nuo mūsų pirmojo susitikimo praėjo devyneri metai, kartu patyrėme daug, pradedant „Kronikos“ ir „600 mylių“ filmavimais. Mūsų jautrumas labai panašus. Puikiai žinojau, kad Timas su tuo susitvarkys – jis puikiai suprato, apie ką filmas. Timas sakė nieko nekeisti ir filmuoti taip, kaip yra.
– Kodėl norėjote dirbti su Charlotte Gainsbourg?
– Visada norėjau dirbti su Charlotte. Man patiko jos darbas filme „Antikristas“ ir kokia ryški ji ten buvo. Iš pradžių jos vaidmuo „Saulėlydyje“ buvo mažesnis. Mano atrankos agentas priminė Charlotte, o tai niekada nebūtų atėję man į galvą ir aš nebūčiau su ja susisiekęs dėl antraplanio vaidmens, nors, mano nuomone, ji yra viena geriausiai dirbančių aktorių. Mes susisiekėme su ja ir ji iškart sutiko. Suteikiau jai daug laisvės.
– Ar galite apibūdinti unikalią šeimos dinamiką šiame filme? Atrodo, kad jus žavi tam tikro tipo šeimos – turtingos, izoliuotos, beveik oligarchinės...
– Spėju, kad galų gale viskas, ką suteikia pinigai: išsilavinimas, privilegijuotas gyvenimas, – nieko nereiškia, nes žmonės nuolat daro elementariausių klaidų, nesugeba susikalbėti. Mane visada stebina, kaip stipriai gali pakenkti žmogui, kurį myli. Vėlgi, tai žmonės, kurie turėtų sugebėti perteikti savo idėjas ir jausmus, bet jie nuolat tai sugadina.
– Šis filmas pasakoja apie konkrečią šeimą, tačiau jame kalbama apie platesnes problemas, tokias kaip ekonominė nelygybė, komunikacijos trikdžiai, įvairus smurtas.
– Ši šeima yra labai išranki. Tikiuosi, kad žmonės ras su ja bendrų sąlyčio taškų ir atras universalių temų, tačiau jie egzistuoja savo unikalioje visatoje, kurioje palaiko tarpusavio santykius.
– Tarp ankstesnio jūsų filmo „Nauja tvarka“ ir filmo „Saulėlydis“ yra bendra linija, susijusi su smurtu ir tuo, kaip smurtaujama prieš tam tikrus žmones.
– Meksikoje kasdien susiduriame su smurtu, todėl negaliu jo atskirti nuo rašymo. Manau, kad beprotiška, jog mes normalizuojame smurtą ir jį priimame – mažiausiai, ką galiu padaryti, tai diskutuoti apie tai savo kūryboje ir bandyti suprasti, kaip visuomenė gali gyventi, priimdama šį smurtą. Kiekvienas mano pažįstamas Meksikoje yra buvęs sulaikytas grasinant ginklu, kartais policininkų, tai baisiau nei tada, kai tai daro sukčiai, nes sukčiams tiesiog atiduodi tai, ko jie nori. Nusikaltimai ir smurtas yra Meksikos gyvenimo dalis.
– „Naujoje tvarkoje“ buvo masinių scenų, o „Saulėlydis“ yra kameriškesnis ir labiau uždaras filmas. Ar buvo lengviau papasakoti istoriją intymesniu masteliu?
– Intriguoja tai, kad tai intymi istorija, nes pasakojama apie vidinį Timo personažo pasaulį ir jo šeimą, bandančią jį suprasti. Kiekviename Akapulko paplūdimio kadre yra šimtai žmonių, o aš nenorėjau filmavimo metu uždaryti viso paplūdimio, nes tuomet nebeliktų to spontaniško jausmo, kurį galima patirti. Pardavėjai tikri, poilsiautojai tikri. Tai buvo sunku suvaldyti filmavimo metu. Turėjau paaiškinti komandai, kad turime būti labai diskretiški, o Timas ir Charlotte turėjo tai pakęsti. Tikiesi, kad gero kadro nesugadins kas nors, žiūrintis į kamerą, tačiau kartais taip nutikdavo.
– Ar siekėte istorijoje sukurti skirtingų pasaulių susidūrimą?
– Norėjau parodyti visas Akapulko puses, todėl Timo personažas iš prabangaus viešbučio nukeliauja į visiškai priešingą miesto pusę. Filmuodamas negalvoju apie turtingus ar vargšus – Akapulkas pilnas spalvų, muzikos ir maisto, noriu, kad žiūrovai pasijustų, tarsi ten būtų.
– Apibūdinkite savo bendradarbiavimą su fotografijos režisieriumi – šiame filme tiek daug vizualinės tekstūros.
– Filmavimo pradžioje jam pasakiau, kad noriu, jog žiūrovai pajustų Akapulko patirtį – smėlį, karštį, visa tai. Jis tai pasiekė, pasitelkęs tam tikrus objektyvus, tačiau tai buvo pirmas mano filmas, kuris apskritai nebuvo suplanuotas. Žinoma, aptardavome, kaip nufilmuosime vieną ar kitą sceną, bet ankstesniuose mano filmuose viskas buvo puikiai suplanuota. Net „Naujojoje tvarkoje“ viskas buvo puikiai suplanuota. Nebuvo jokio kito būdo filmuoti „Naujos tvarkos“.
Filmuodami „Saulėlydį“ pasakojome iš pažiūros paprastesnę istoriją, bet ji buvo sudėtinga, nes reikėjo tyrinėti vidinį personažų pasaulį, o tai sunkiausia padaryti su kamera. Dažnai nežinodavome, kur bus kamera, o tai galėjo būti varginantis darbas kaitrioje saulėje. Šiame filme daug ką lėmė intuicija.
– Saulės idėja šiame filme labai gili – ji yra jau pačiame filmo pavadinime ir galbūt pačių personažų metafora. Ar galite papasakoti apie saulės svarbą šiai istorijai?
– Saulė – tai gyvenimas ir mirtis vienu metu. Saulė yra šio filmo gija ir Neilas leidžia sau vis labiau atsiverti saulei, bet tai nebūtinai yra gerai. Vis dėlto Neilas puikiai žino, ką daro, taigi tai prieštaravimas ir man tai patinka. Vis dėlto aš asmeniškai bijau saulės dėl odos vėžio. Kai buvau vaikas, žmonės dar manė, kad saulė yra gerai ir galima degintis šešias valandas. Dabar šis mąstymas pasikeitė.
– Apibūdinkite darbą, filmuojant šį filmą, su savo dažnu bendradarbiu ir „Teorema“ partneriu Lorenzo’u Vigasu, kuris taip pat režisuoja filmus. Kokia jūsų profesinė dinamika?
– Mes draugaujame daugiau kaip 20 metų ir pradėjome kartu kurti trumpametražius filmus dar būdami jauni. Metams bėgant skaitėme vienas kito scenarijus ir, kol aš kūriau filmus, jis pradėjo kurti savo filmus ir 2015 m. iš pirmo karto laimėjo „Auksinį liūtą“ už filmą „Iš toli“.
Mums patinka viskas, kas susiję su bendradarbiavimu, iššūkiais, nuomonių keitimusi, mūsų skirtumais. Mes skiriamės tuo, kad jis neskuba – 2015 m. aš turėjau „Kroniką“, o jis – savo filmą, o tarp mūsų dabartinių filmų aš sukūriau „Naująją tiesą“ ir „Aprilio dukrą“. Tuo mes ir skiriamės – jis neskuba, o aš mėgstu judėti greitai. Tiesiog stengiamės kuo geriau padėti vienas kitam, žinodami, kokie skirtingi esame.
„Kino pavasaris“ kovo 24 – balandžio 3 dienomis vyksta kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje.
