„Mes buvome laisvi. Laisvės nebuvo, bet buvome laisvi. Man buvo labai įdomu tai, ką fotografuodavau. Įdomu ir gražu. Aš gal pagyrūnas, bet man labai patiko mano fotografija ir patinka“, – sako fotomenininkas Algirdas Šeškus.
Lietuvos fotografas A. Šeškus gimė 1945 metais. „Unikali asmenybė ne tik Lietuvos fotografijos istorijoje, bet ir apskritai. Iš pradžių susipažinau su Algirdu Šeškumi ne kaip su fotografu, o jo studijoje kaip su meditacijos ir dzenbudizmo meistru“, – pasakoja kuratorius Adomas Narkevičius.
Anot jo, fotomenininkas iki 2010-ųjų buvo šiek tiek primirštas. Menotyrininkė Margarita Matulytė pradėjo domėtis jo archyvais ir 2010 metais Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko retrospektyva „Archyvas (Pohulianka)“. Nuo tada, anot A. Narkevičiaus, prasidėjo Algirdo Šeškaus renesansas.
A. Šeškus dalyvavo Venecijos bienalėje, prestižinėje „Dokumenta`14“, didelėse muziejinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniame kontekste, jo fotografijų įsigijo Niujorko meno muziejus MOMA.
„Fotografija – labai sunkus menas. Fotografuoti labai lengva, o kalbėti vaizdu – labai sunku“, – tikina A. Šeškus.
„Jo fotografija, kaip ir kitų jo kartos atstovų – Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, numatė meno teoriją, kuri dar tuo metu neegzistavo“, – pastebi A. Narkevičiaus.
A. Šeškus pasakoja dirbęs itin nuoširdžiai: „Aš dirbau taip nuoširdžiai – valdžios, visuomenės nesupratimas mane stiprokai užgavo. Tai greitai neužgyja. Gal nespėsiu išgyti.“
A. Narkevičius teigia, kad fotomenininkas buvo nesuprastas todėl, kad jo kūryba konfliktavo su egzistencinės, simbolistinės ir humanistinės fotografijos karta, nes jo fotografija tarsi mėgėjiška – subraižyti negatyvai, netvarkinga, netaisyklinga kompozicija, monotonija.
„Algirdas Šeškus yra sakęs, kad fotografijai vaizdas nebūtinas. Aš kitaip pasakyčiau – kad fotografijai nėra būtinas vizualumas. – vertina A. Narkevičius. – Man atrodo, kad jis labai svariai būtent savo tokiu lengvumu, leidimu kalbėti fotografijos plastikai, šviesoms, atsitiktiniams gestams, judesiams, fiksuoja sovietinį laiką. Taip, kaip nedaug kas, o gal ir nelabai kas Lietuvoje jį užfiksavo.“
Pastaraisiais metais A. Šeškus daug dirbo Rytuose – Nepale, Indijoje: „Ten žmonių kūno kalba labai išraiškinga, tiesiog nereikėdavo daug kalbėti, žmogus suprasdavo, kas aš, kas jis.“
„Viduje nepasidarė šalčiau, bet televizija ir internetas suvienodino daug ką. Ne veltui aš laidų nefotografuodavau, labiau užkulisius – kas darydavosi jausmine prasme šalia. O pati televizija buvo neįdomi, sovietizmo persmelkta. Man nesuprantama buvo“, – tikina jis.
A. Šeškus teigia: „Mano jausmai buvo tikri, o visuomenės gyvenimas buvo falšas. Maudžiausi tikrume.“
„Pastaruoju metu nedaug kalbu. Dirbtuvėje nuo ryto iki vakaro, vienas, klausausi techno muzikos. Sunku apsakyti, ką jaučiu savo tapybai, bet ne tai, kas matoma. Sielojimasis dėl potėpio nesvarbu, svarbu gaunamas jausmas“, – apie kitą savo kūrybos dalį pasakoja pašnekovas.
Tekstą pagal laidą „Vizionieriai“ parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
