Nuogąstaujantiems, kad globaliame pasaulyje prarasime savo tapatybę, geru pavyzdžiu, kontrargumentu, galėtų būti pačioje jaunystėje į Prancūziją pasitraukusio ir ten mirusio skulptoriaus iš Žemaitijos Antano Mončio gyvenimas.
„Antanas ne tik nenutautėjo, bet priešingai – archajišką kultūrą pavertė moderniu menu, pasiekė stulbinamo universalumo. Ir išliko savimi, žemaičiu. Man atrodo, tai nepaprastai svarbu“, – LRT.lt sako dokumentinį filmą apie šią asmenybę sukūręs režisierius Linas Mikuta.
Filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (studija „Monoklis“) pristato Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“. Premjera numatyta kino centre „Forum Cinemas Vingis“ kovo 26-ąją, šeštadienį.
Per aštuonerius metus filmo režisierius sako nufilmavęs gausybę pokalbių, susitikimų, A. Mončio gyvenimo liudijimų. Per keturis montažo mėnesius jam teko atsirinkti pačius būtiniausius dalykus, apsiriboti artimiausiais Mončio žmonėmis.
Mončių ąžuolas
Nuolat pasikartojantis filmo vaizdinys yra Mončių kaimo ąžuolas – jo vaizdu pradedamas kino pasakojimas, prie jo nuolat grįžtama vis naujais epizodais. Skulptorius visą gyvenimą svajojo apie kelionę į tėvynę ir joje pirmiausia norėjo aplankyti Mončių ąžuolą. Po 47 metų emigracijos jam pagaliau pavyko.
„Nuo vaikystės tas medis Mončiui reiškė tėvynę, namus, žemaitiškas šaknis. Šalia jo vyko kaimo šventės, gegužinės. Laiškuose artimųjų nuolat pasiteiraudavo, kaip laikosi Mončių ąžuolas“, – teigia L. Mikuta.
Bekuriant filmą į medį trenkė žaibas, jis beveik sudegė. „Tačiau atsitiko labai įdomus dalykas – sudegdamas medis virto skulptūra, panašia į Mončio kūrinius. Tai lyg paminklas jo kūrybai“, – sako filmo kūrėjas.
Anot jo, visi skulptoriaus darbai atsirasdavo natūraliai, savaime. Radęs akmens ar medžio gabalą ilgai, kartais net metų metus jį stebėdavo, apžiūrinėdavo, mėgindamas suvokti, kas jame slypi ir ką jis turėtų išauginti iš formos, kuri jam duota.
Nepaleido iš rankų
Apie A. Mončį ir jo namą-muziejų Palangoje režisierius pirmą kartą išgirdo iš menininko Beno Šarkos. Šis čia rodė savo performansus, rengė parodą. Taip L. Mikuta ir jo žmona, fotografė, kino operatorė Kristina Sereikaitė, susipažino su muziejaus direktore, A. Mončio dukterėčia Loreta Turauskaite, o kartu ir su skulptoriaus darbais.
„Koks paradoksas – mums kalbantis paaiškėjo, kad mano senelis kilęs iš to paties krašto kaip ir A. Mončys. Senelis buvo vos vos jaunesnis, tad gali būti, kad vaikystėje jiedu galėjo vienas kitą pažinoti“, – pasakoja L. Mikuta.
Aplankius Grūšlaukės kapines, kur nuo 1993-iųjų rugsėjo greta tėvų ilsisi skulptoriaus palaikai, ir Mončių ąžuolą imta kalbėti apie filmą, aprėpiantį A. Mončio gyvenimą ir kūrybos palikimą. 2014 metais L. Mikuta gavo stipendiją scenarijui rašyti, prasidėjo pirmieji darbai.
Projekto finansavimas tai nutrūkdavo, tai vėl prasidėdavo, tačiau režisierius ir per „liesuosius“ metus nepaleido iš rankų filmo gijos: keliavo ir į Palangą, ir į Prancūziją, kai tik rasdavosi proga filmuoti pagrindinius istorijos veikėjus, A. Mončio gyvenimo liudininkus.
„Stebuklingu būdu mums pavyko Paryžiuje susitikti su Mončio jaunystės bičiulėmis seserimis Annette ir Florence Pene. Dabar jų jau nebėra, tačiau spėjome kamera įamžinti jų prisiminimus“, – pasakoja L. Mikuta.
Kitos filmo veikėjos šiuo metu yra labai garbaus amžiaus – tai A. Mončio sesuo Birutė Turauskienė ir pirmoji jo žmona Florence Martel.
JC, mediumas
Bene svarbiausias palydovas, vedlys, ypač Prancūzijoje, L. Mikutai tapo A. Mončio sūnus Jeanas Christophe`as, tėvo vadintas Kriku.
„Jis mus palaikė, kuo galėdamas stengėsi padėti, atrasti Antano istorijai svarbius žmones. Net ryžosi sunkiausiu pandemijos metu, per karantiną trims dienoms nuvažiuoti nufilmuoti į Muleno kaimą Vandėjoje, kur sodybą turėjo Mončio uošvis Jeanas Martelis su broliu Janu“, – pasakoja L. Mikuta.
Šioje kelionėje filmo kūrėjui talkino Ieva Kotryna Skirmantaitė ir Ieva Kabašinskaitė, taip pat Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė.
Anot L. Mikutos, Jeanas Christophe`as tapo savotišku mediumu tarp filmo kūrėjų ir tėvo. Atrodė, kad A. Mončys yra šalia.
„Jeanas Christophe`as mums buvo tarsi tėvo atspindys. Jame kartais atpažindavome patį Antaną. Netikėtai užtraukdavo lietuvišką tėvo dainą ar imdavo švilpauti jo darytu švilpiu. Buvo matyti, kokia jam artima tėvo pasaulėjauta, vertybės“, – į pokalbį įsiterpia L. Mikutos žmona K. Sereikaitė. Režisierius sutinka, kad tėvas Antanas sūnui Krikui padarė didžiulę įtaką.
Vaizdus lydi švilpių muzika
L. Mikutai talkino trys kino operatoriai – Adomas Jablonskis, I. K. Skirmantaitė ir K. Sereikaitė. Ši, buvusi Arlio nacionalinės fotografijos mokyklos auklėtinė, padėjo įveikti ir visus kalbos barjerus Prancūzijoje.
Muziką filmui parašė kompozitorius Donatas Bielkauskas-Donis. Visa muzika yra atliekama A. Mončio padirbtais švilpiais.
„Šie instrumentai Donatui buvo nemenkas atradimas. Man pasirodė, kad negali būti nieko geriau už muziką, parašytą Antano švilpiams. Beje, jau yra išleista švilpių plokštelė, galbūt Donatas norės jų pateikti publikai per filmo premjerą“, – pasakoja režisierius.
Archyvinių kadrų, kuriuose filme matomas A. Mončys, autorius yra kaunietis videomenininkas Henrikas Gulbinas. Jis ne vienus metus praleido tarp Prancūzijos lietuvių išeivių, artimai bičiuliavosi su skulptoriumi.
Taip pat skaitykite
Nepanoro būti sėkmingas saloninis
Režisieriui buvo svarbu aprėpti A. Mončio gyvenimo kelią – nuo gimimo, kilmės iki išėjimo. Antra, reikėjo surasti pagrindines dominantes, atskleisti, kas, kokie žmonės, įvykiai, reiškiniai veikė A. Mončį.
„Stengiausi įsigilinti, iš kur atėjo šis menininkas. Ne tik kaip žmogus, bet ir archajiškos, uždaros, stiprios kultūros reprezentantas“, – teigia režisierius. Todėl filme išryškėja ąžuolo, paukščio, rankų motyvai.
Šie dalykai, anot L. Mikutos, palaikė jo dvasią emigracijoje. „Žvelgiant retrospektyviai galima pamanyti, kad jo gyvenimas buvo nepaprastai įdomus, spalvingas. Iš tiesų jis nebuvo lengvas – bėgimas nuo sovietų, nežinia, skyrybos su žmonomis. Mončys jautė stiprų ryšį su tėviške, šeima, žeme. Ir kai jis nutrūko, visą gyvenimą jautė didžiulę netektį“, – teigia L. Mikuta.
Praradus žmonas A. Mončiui liko trys jo vaikai – Jeanas Christophe`as, Andreasas ir Sabina. Juos nepaprastai mylėjo.
Taip pat skaitykite
Tad skulptoriaus gyvenimas, pasak režisieriaus, nebuvo lengvas. „Būtų kur kas lengvesnis, jei būtų kūręs tai, ko pageidavo galerininkai, meno vadybininkai. Ir ko galbūt norėjo jo pirmoji žmona – kad būtų finansiškai sėkmingas saloninis Paryžiaus menininkas. Tačiau jis tarsi sakė: „Man tai neįdomu. Nenoriu daryti, kas man liepiama.“ Norėjo archajišką dievdirbio tradiciją sulydyti su pačiu moderniausiu ano meto Vakarų menu. Taip ir padarė“, – sako L. Mikuta.
Apie Mončį glaustai
A. Mončys (1921‒1993) gimė birželio 8-ąją Mončių (dabar – Mančiai) kaime Barboros ir Antano Mončių šeimoje. Kartu augo trys seserys – Stasė, Bronė ir Birutė. Tėvai turėjo 30 hektarų žemės, visus savo vaikus išleido į mokslus.
1941-aisiais baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, paskui dvejus metus studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete.
1944 metais artėjant frontui ryžosi trauktis į Vakarus. Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, paskatintas skulptoriaus Vytauto Kašubos. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers), kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas.
Nuo 1950 metų tęsė mokslus Paryžiuje, litvakų skulptoriaus Ossipo Zadkine`o studijoje – Didžiosios lūšnos akademijoje (Academie de la Grande Chaumiere, atelier Zadkine).
Ją baigęs, pradėjo savarankiškai dirbti Lano mieste Prancūzijos šiaurėje. 1952 metais Lano Šv. Marcelino bažnyčioje įvyko pirmoji A. Mončio autorinė paroda. Jis sukūrė Kryžiaus kelio stotis, Kelių madonos ir Šv. Juozapo statulas.
1953 metais susituokė su dekoratore, meno renginių vadybininke Florence Martel, garsaus Prancūzijos skulptoriaus Jano Martelio dukra (jos dvynys brolis Joelis taip pat buvo skulptorius). 1954 metais pora susilaukė sūnaus Jeano Christophe`o.
Pirmoji A. Mončio santuoka truko iki 1967-ųjų. Praėjus metams po Florence`os tėvo ir dėdės mirčių, sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais. Šešerius metus iki pilnametystės (nuo 12 iki 18 metų) jų sūnus gyveno su tėvu.
1974-aisiais skulptorius vedė vokietę Margritą Haller von Haller, su kuria susipažino 1970 metais. Jiems gimė sūnus Andreasas, 1978-aisiais – dukra Sabina.
Paryžiuje A. Mončys palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais kultūros žmonėmis. Tai buvo Bačkių, Greimų, Liutkų šeimos, tėvas provincijolas Leonardas Andriekus, nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis, tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius, visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis ir jos mama Veronika Bakštytė-Karvelienė. Be abejo, ir dailininkai Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius, Žibuntas Mikšys.
A. Mončys susipažino ir bendravo su prancūzų intelektualais, kolekcininkais, knygų leidėjais. Parodose dalyvavo su moderniosios dailės įžymybėmis Hansu Arpu, Henriu Laurensu, Henry`u Moore`u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kitais.
Prancūzijoje jis žinomas ir kaip Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą su Marcu Chagallu ir broliais Marteliais.
A. Mončys skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, kūrė koliažus ir papuošalus, lipdė švilpius, tapė paveikslus, meistravo kaukes ir geležinius židinius, baldus, durų rankenas, dėliojo mozaiką, montavo vitražus, šviestuvus, asambliažus, projektavo ir kalė iškabas, antkapinius paminklus, nuolat piešė, kūrė plakatus, naujamečius sveikinimus, net dekoravo velykinius kiaušinius.
„Esu skulptorius, ne menininkas“, – sakydavo jis, pabrėždamas atsidavimą sąžiningam darbui, o ne „menininkų lenktynėms“ ir komercinių galerijų vilionėms.
