Improvizacijų teatro trupei „Sergėtojai“ iš Charkivo tiesiog nebėra kur grįžti. Planavę gastroliuoti dešimt dienų, jie Lietuvoje liko neribotam laikui. Dabar nuotoliniu būdu rūpinasi gimtinėje likusiais artimaisiais, draugais, tačiau prisideda ir prie mūsų šalies socialinių problemų sprendimo.
Apie Lietuvoje likusį teatrą iš Ukrainos – reportaže
Aktoriai dalijasi istorijomis, nūdienos išgyvenimais – taip prasideda „Sergėtojų“ pasirodymai. Teatras praėjusią savaitę turėjo baigti gastroles Lietuvoje ir grįžti į Ukrainą.
„Sprendimų tiesiog neliko. Nebeliko bilietų grįžti namo, nebeliko namų ir ten paliktų daiktų. Pasaulis apsivertė labai greitai. Vakare nuėjome miegoti geros nuotaikos, planuodami renginį ketvirtadienio vakarą (vasario 24-ąją, – LRT.lt). Ryte viskas prasidėjo nuo to, kad pirmasis žmogus paėmė telefoną į rankas ir pamatė naujienas...“ – pasakoja ukrainiečius į Lietuvą pasikvietęs verslininkas, teatro meno puoselėtojas Edis Galvonas.
Prieš kelerius metus viešėdamas Ukrainoje jis susipažino su teatro trupe, susižavėjo jų darbo principu. Šią žiemą teatras atvyko į Lietuvą pasidalyti žiniomis, rodyti spektaklių.
„Esame atkuriamasis (playback) teatras. Priklausome nuo žiūrovų: jie pasakoja savo istoriją, o mes ją vaidiname improvizuodami, čia ir dabar savaip atkartodami. Mums tai kaip terapija. Ir ne tik mums, bet ir atėjusiems į pasirodymą. Padedame jiems savus išgyvenimus pamatyti iš kitos perspektyvos. Manau, dabar tai dar aktualiau“, – pasakoja „Sergėtojo“ aktorė Anastasija Ševčenka.
„Teatras gyvas, viskas vyksta per pasirodymą, nenuspėjamai. Mūsų istorijos kaskart kitokios – liūdnos, džiugios, malonios. Kiekviena labai brangi, nes asmeniška, atskleidžianti vidinius išgyvenimus. Man malonu, kad žmonės gali būti išklausyti būtent tokia forma“, – sako aktorius Ženia Baradinas.
Devyniems trupės nariams teatras yra pomėgis, maloni laisvalaikio forma, derinama su darbu. Vasario 28 dieną jie turėjo grįžti į įprastą gyvenimą Charkive, tačiau prasidėjus karinei invazijai planai pasikeitė.
„Rytą pradedame su telefonais rankose. Skaitome naujienas, laukiame žinių iš šeimos narių, draugų, pažįstamų. Mano šeimai teko išsiskirti: mama su seserimi slepiasi miesto stotyje, o tėtis liko mieste, gina jį“, – pasakoja Ž. Baradinas.
„Šiuo metu padėtis labai bloga. Charkive vyksta bene didžiausi kariniai susirėmimai. Iš miesto beveik nieko neliko. Iš pradžių atrodė, kad viskas baigsis greitai, bet dabar suprantame, kad taip nebus, – svarsto „Sergėtojų“ režisierė Olena Kalašnikova. – Liekame Lietuvoje, pateikėme dokumentus migracijos centrui dėl viso pikto, kad galėtume likti. Neskubame priimti sprendimų, tačiau suprantame, kad mūsų viešnagė užsitęs. Į Lietuvą atkeliavome supažindinti žmones su atkuriamuoju teatru, nes čia tokio nėra, ir galbūt pakonsultuoti, kaip tokį kurti. Dabar ne tik supažindinome, bet ir likome puoselėti tokios kūrybos. Bent kol kas.“
Visa teatro trupė glaudžiasi Vilniuje, juos į Lietuvą pakvietusio E. Galvono namuose. Prieš kelias dienas čia apsistojo ir vienos aktorės vyras su sūnumi, tad dabar po vienu stogu gyvena 12 žmonių.
„Labai daug kas vyksta namie. Turime pasirodymų, o kol jų nėra, aktoriai rūpinasi žmonių evakuacija, humanitarine pagalba, tuo, kuo gali. Gyvenu aktyviai, Ukrainos ritmu“, – sako E. Galvonas.
„Dabar stengiamės padėti tiems, kurie liko Ukrainoje. Nežinome, ką grįžę rasime, nes sunku suvokti, kokio masto invazija įvyko“, – sako O. Kalašnikova.
Toli į ateitį trupės nariai planuoti nedrįsta. Stengiasi nepalūžti ir padėti kitiems, ne tik likusiems karo siaubiamoje tėvynėje: pasirodymais Lietuvoje jie padeda emigracijoje gyvenantiems žmonėms iš Ukrainos, Baltarusijos. Performansus prilygina terapijai, padedančiai spręsti socialines problemas.
„Pasirodymai padeda. Vos jiems pasibaigus vėl į rankas imi telefoną ir skaitai naujienas. O pasirodymas – būdas atsiriboti, pasipildyti energijos resursus. Jie padeda judėti į priekį. Neretai per pasirodymus kalbame apie karą, žmonės dalijasi įvairiomis mintimis, emocijomis, o mes jas atspindime, patys į situaciją pažvelgiame kitaip. Ir tai labai padeda“, – tikina Ž. Baradinas.
„Išgyvename nuolatinį stresą. Liko tik verkti arba isteriškai juoktis. Ašaros – neproduktyvios, ilgai trunka, o juokas padeda nuveikti daugiau. Todėl ir šypsausi“, – sako O. Kalšnikova.
Trupė organizuoja humanitarinę pagalbą, bendrauja su žmonėmis, likusiais Ukrainoje, ieško būdų jiems perduoti medikamentų, atsargų, kitokios reikiamos paramos, dalyvauja palaikymo akcijose ir toliau pasirodo įvairiuose Lietuvos miestuose.
