70 metų sukaktį vasario 17-ąją minintis teatro režisierius Gytis Padegimas, kalbinamas LRT.lt, juokiasi, kad savo pavardę kone kasdien skaito visų medijų kriminalinėje kronikoje, tik kažkaip nepagarbiai, mažąja raide: vis įtariamas ir įtariamas padegimas... „Pavargau savo bičiuliams kartoti, kad tuo metu buvau visai kitoje vietoje, turiu alibi“, – juokiasi režisierius ir prisimena šauniausius gyvenimo epizodus.
Daugiausia nacionalinių veikalų muzikos ir dramos teatruose inscenizavęs režisierius sukūrė per 120 spektaklių. Šiuo metu sėkmingai rodomi šie: „Bruknelė“, „Noktiurnas“, „Meistriškumo pamokos“, „Alksniškės“, „Akmenys jo kišenėse“, „Pirmeiviai“, „Vėjas gluosniuose“, „Kelionė į Tilžę“.
Padegimo vidaus variklis
– 70 metų – daug ar nelabai? – LRT.lt klausia Gyčio Padegimo.
– Neseniai kalbėjau su bičiule, kuriai 97-eri, sakė: „Gaila, kad gyvenimas toks trumpas. Nieko nespėjau, tik dabar susidėliojau, kaip reikėtų gyventi ir ko nedaryti...“
Tuos 70 metų pastebiu dirstelėjęs į veidrodį arba dokumentus. O viduje jokios ypatingos metų žymės nejaučiu. Gyvenimas teka kūrybingai, dinamiškai. 70 – nei daug, nei mažai, tiesiog taip yra. (Nusijuokia.)
Svarstau, kad atsitiks dar daug įdomių dalykų. Ir geriausias spektaklis dar priešaky, ir svarbiausi susitikimai su žmonėmis dar bus, ir kelionių. Na, gal viso to ir nebus, bet tikėjimas ateitimi yra dabarties variklis. Reikia tikėtis, kad dar yra ką nuveikti, kur nukeliauti, ką mylėti, su kuo bendrauti. Nes gyvenimas lyg ir nėra baigtinis, užsidarantis. Ir ne tavo reikalas, kada jis baigsis. Tai lemia Dievulis ir likimas.
– Atsižvelgdamas į jūsų pavardę paklausiu, ar jūsų vidaus degimo variklis nemažina apsukų?
– Kažkaip veikia. Mano šaknys Dzūkijoje, esu dzūkas. Mano močiutė buvo smulkutė, nedidukė, skubėjo, bėgo, iki gilios senatvės kartojo: „Dzie, vaikeli, aš kap ant dviracio...“ Tėtis iki gilios senatvės buvo judrus. Na, gal ir man [panašiai bus skirta].
Kartą su močiute važiavome autobusu, ir aš norėjau užleisti vietą senyvai moteriai. Konduktorė sako: „Sėdėkit, sėdėkit, yra už jus vyresnių...“ Prieš keletą metų kažkas iš kritikų rašė apie „vyriausiosios kartos Kauno režisierius“ Joną Jurašą, Stanislovą Rubinovą ir Gytį Padegimą. (Juokiasi.) Buvau įrašytas tarp vyriausiųjų. Bet dabar aš tikrai jiems priklausau. Vyresnis tik Jonas Vaitkus, o su Rimu Tuminu esame bendraamžiai.
Nesu optimistas, turiu daug liūdnų minčių, tenka ir vienumoje nemažai praleisti, sunkių akimirkų apmąstyti. Tačiau iš esmės esu įsitikinęs, kad žmogus niekada neturėtų pasiduoti. Visada reikėtų galvoti, kaip įkrauti tą vidaus degimo variklį, kuo jį uždegti.
Dėstau ir dirbu pagal Michailo Čechovo kūrybos metodą. Esminis jo elementas – vaizduotė. Tad ji mane neša pirmyn, mąstau, darau. Tarkime, svajoju aplankyti visas Europos šalis. Man visa Europa yra gimti namai. Nuo tų laikų, kai pavyko prasiveržti pro geležinę uždangą.
Atleiskite už nekuklumą, bet buvau pirmasis lietuvis, statęs tikruose Vakaruose, 1989-aisiais Zalcburge (spektaklis „Kaligula“ teatre „Elisabethbühne“ – LRT.lt). Pradėjau daug keliauti, visus honorarus paaukodavau kelionėms. Tad dar norėčiau suspėti aplankyti visas Europos šalis.
– Kiek betrūksta?
– Balkanų, Islandijos ir kelių nykštukinių valstybių.
Padavimas „Padegimas“
– Iš kur kilusi Padegimo pavardė?
– Neteko tyrinėti genealoginio medžio, mano protėviai tikrai nėra aukštakilmiai. Tačiau egzistuoja padavimas, kad giminė kilusi iš kažkokio Užnemunėje užsilikusio Napoleono kareivio.
O mano kelių dėdžių pavardė, kai buvau dar jaunas, buvo ne Padegimas, o Pagoželskas (Pagorzelsk), lenkiška. Tik neišsiaiškinau, kuria kryptimi – į lietuvišką ar lenkišką pusę – jų pavardė mutavo.
Galiu pajuokauti, kad mano pavardė kone kasdien figūruoja visų medijų kriminalinėje kronikoje, tik kažkaip nepagarbiai, mažąja raide: vis įtariamas ir įtariamas padegimas... Pavargau savo bičiuliams kartoti, kad tuo metu buvau visai kitoje vietoje, turiu alibi. (Juokiasi.)
Mano tėtis buvo Kauno medicinos instituto prodekanas. Studentai tais laikais sugalvojo tokį kalambūrą: priėmimas–padegimas–išmetimas. Trys vidaus degimo variklio fazės. (Juokiasi.)
Įvykdytos pareigos saldybė
– Jūsų tėvas buvo medikas?
– Alergologas, alergologijos pradininkas Lietuvoje. Akademiko Vlado Lašo mokinys ir katedros paveldėtojas. Esu parašęs pjesę „Alksniškės“, skirtą prezidentui Kaziui Griniui. Apie jį dar vaikystėje daug sužinojau iš tėčio. Jam apie prezidentą papasakodavo būtent V. Lašas, K. Griniaus draugas.
Mano tėvai – medikai, priklausė pokario kartai, kuri labai domėjosi kultūra, teatru. Pavydėdavau, kai dėl amžiaus dar negalėdamas eiti į teatrą klausydavausi jų, aptariančių operos ir dramos spektaklius.
Esu išmokytas mamos, kas yra įvykdytos pareigos saldybė. Kai atlikta pareiga tau suteikia didžiulį pasitenkinimą. Mama, viena pirmųjų Lietuvos chirurgių stomatologių, buvo gimusi sausio 1-ąją. Kažkodėl tą dieną ji labai dažnai budėdavo. Būdavo, tik susėdame prie stalo su svečiais ir pasigirsta skambutis, atvažiuoja greitoji pagalba, veža mamą į oro uostą, malūnsparniu skraidina į kurį nors miestą, jai tenka operuoti Naujųjų naktį veidą susižalojusį pacientą.
Iš mamos išmokau pareigingumo, šiaip jau nelabai būdingo bohemos žmonėms. Turbūt man tai leido pastatyti 120 spektaklių. Manęs dažnai klausia, iš kur jie imasi. Juos pirmiausia pamatau vaizduotėje. Repetuoti ateinu turėdamas aišku vaizdinį. Neieškau, ko nepamečiau, kaip pasitaiko kitiems.
M. Čechovo atrastas metodas, sovietmečiu uždraustas, man padeda ir gyvenime. Nesu susipykęs su laiku, kaip koks Skrybėlius iš „Alisos stebuklų šalyje“. Turiu laisvo laiko ir savo draugams, ir savišvietai, ir pasivaikščiojimams gamtoje.
Žaliasis kursas ir mirties kultūra
– Kaip šiemet minėsite jubiliejinį gimtadienį?
– Vasario 17-ąją didesnę dienos dalį skirsiu sau, ryte važiuosiu prie jūros, pamedituosiu. Dabar truputį bijau išvysti nusiaubtus krantus, bet vis tik reikia pabūti, pasižiūrėti. O vakare vyks spektaklio generalinė repeticija (Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre G. Padegimas stato Antonino Dvořáko operą „Undinė“, premjera numatyta vasario 25–27 dienomis, – LRT.lt).
– Turiu klausimą ir apie pajūrį. Liudininkai jus vasarą dažnai mato Juodkrantėje su rezgine, joje – butelis kefyro ir batonas. Studentiškai maitinatės?
– Dzūkijos miškuose turiu nuostabią sodybą. Ten laiko yra apsčiai, todėl labai mėgstu gaminti. Iš nuostabių šviežių kaimynės Laimutės produktų. O Juodkrantėje, kadangi norisi daugiau pabūti ore, gaminimams, stovėjimams eilėje nėra laiko. Lieka arba numylėta „Žvejonė“, arba kas pasitaiko po ranka. Esu vyriškis palyginti nemenko sudėjimo, kartais pasiliekninti ir pasijauninti visai naudinga. (Juokiasi.)
– Opera „Undinė“, regis, geras pretekstas išsakyti savo gamtosaugines aspiracijas?
– Dabar gyvenu Klaipėdoje. Šalia Klaipėdos fakultetų Donelaičio gatvėje yra nuostabus skveras. Užsimota jį sunaikinti, „užtrinkeliuoti“, įsmeigti kelias iš Olandijos atvežtas rykštes, juk jos greičiausiai neprigis, nes niekas jų nelaistys. Neseniai ėjau per Ferdinando aikštę, irgi rekonstruotą: visur trinkelės, betonas ir keli įkišti medžiai.
Pasakysiu apie vadinamąjį žaliąjį kursą. Lietuvoje turime du jam visiškai priešingus nacionalinio masto paminklus, kuriuos galime demonstruoti visam pasauliui. Tai Gedimino pilies kalnas ir Zapyškio bažnyčia. Gėdos žymės. Man keista, kad tą niekingą darbą palaimino net Vilkaviškio kurija, visiškai paneigdama popiežiaus Jono Pauliaus II koncepcijas. Popiežius visada kalbėjo apie mirties ir gyvybės kultūrų priešpriešą. Žaliasis kursas ir yra gyvybės kultūra, kai stengiamės išsaugoti visa, kas gyva, – tausoti, padauginti. O mirties kultūra yra ta visuotinė Lietuvos trinkelizacija. Labai gaila, kad Europos milijonai panaudoti miestelių, bažnytkaimių, aikščių autentikai naikinti.
Bijojau Kauno miesto sodo rekonstrukcijos. Ačiū Dievui, medžių neiškirto, bet visos žaliosios zonos apie Muzikinį teatrą išbetonuotos, matyt, bus automobilių stovėjimo aikštelė. Miesto sodą reikėtų saugoti jau vien dėl to, kad tai Romo Kalantos žygdarbio vieta.
Beje, koks įdomus sutapimas. Kai suliepsnojo gyvasis Kalantos fakelas, Muzikiniame teatre vyko būtent „Undinės“ repeticijos. Spektaklio scenografas buvo Modris Tenisons, visi išbėgo iš repeticijos, net bandė gesinti Romą.
Studentų meilės vaisius
– Esate sakęs, kad jūsų vaikystė prabėgo mažame miestelyje pas senelius. Ar dėl to, kad tėvai daug dirbo?
– Buvau medicinos studentų poros meilės vaisius. Atsimenu, nuo pat vaikystės esame išvažinėję visą Lietuvą, Pabaltijį, pasiekę Krymą, Kaukazą, Azovo jūrą. Per tas keliones lankėme ne universalines parduotuves, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių liekanas, gamtos paminklus, miegojome palapinėse. Tai man labai daug davė.
Na, o kai tėvai būdavo užimti, augau pas senelius Alytuje. Mano senelis dirbdinosi smuikus, pats smuikuodavo, eidavo per vestuves. O man buvo pagaminęs visą kolekciją vadinamųjų dročių – žmogaus ūgio figūrų, kurios vėjui pučiant judėdavo.
Kiti seneliai Dzūkijoje gyveno ant kalvos tarp miškų, ten retai kada žmogus beužklysdavo. Poetiškos, nuostabios vietos. Su seneliu dar kartu ganydavome, klausiausi jo pasakojamų istorijų.
O ant aukšto toje sodyboje buvo močiutės brolio, jauno Lietuvos karininko, žuvusio urano kasyklose, didžiulė biblioteka. Močiutė ten slėpė jo uniformą, o aš vis skaitydavau. Senelio brolis grįžęs iš Amerikos prenumeravo prieškarinę Lietuviškąją enciklopediją. Skaitydavau ir ją.
Dar galiu pridėti, kad tėvai iš gana kuklių lėšų man samdė du privačius muzikos mokytojus. Tad vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje iš tėvų ir senelių gavau įvairiapusiškų savivokos ir pasaulėjautos pamokų.
Du meškinai viename urve
– Kaip savo vietą, savitumą apibrėžiate Eimunto Nekrošiaus, J. Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno draugėje?
– Su J. Vaitkumi vienu metu dirbome Kauno dramos teatre. Pamenu, Egmontas Jansonas, kritikas, kuris šiaip jau nelabai mane mylėjo, į teatrą atsiuntė laišką, klausdamas: „Ar jūs suprantate, kad išgyvenate Aukso amžių? Turite du režisierius, kurie labai skirtingi ir papildo vienas kitą.“ Mūsų su J. Vaitkumi spektakliai buvo kaip antitezės ar kito papildymas.
Gastrolių Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) metu per aptarimą buvo prasitarta, esą kaip gražu, kad du meškinai štai išsitenka viename urve. Kolega tai išgirdo... ir paskui mes jau neišsitekome „viename urve“.
O kalbant apie kitus, labai mėgstu G. Varną dėl jo gilios kultūros, mūsų abiejų mėgstamų autorių. Nesame draugai gyvenime, bet į jį žvelgiu su gilia simpatija.
O. Koršunovo spektakliai man tiesiog įdomūs. Ypač ankstyvieji, jie kitokie nei mano, bet mane labai įkvėpė, man priimtini.
S. Rubinovas sakydavo, kad jei kitame teatre kitam režisieriui pavyksta spektaklis, tai jis labai dėl to džiaugiasi: „Tai reiškia, kad žiūrovai susidomės teatru, ateis ir į mano spektaklius.“ Man atrodo, kad teatras yra kaip tie susisiekiantieji indai.
Nesilyginu su kitais, pripažintais meistrais ir genijais, dirbu savo darbą, nesistengdamas varžytis, pranokti ar pasivyti. Turiu savo vietą teatro istorijoje, turiu savo žiūrovų. Teatras yra kolektyvinis menas. Tokios viršūnės kaip E. Nekrošius, R. Tuminas ar O. Koršunovas iškyla, tik kai yra bendras didelio meistriškumo kontekstas.
Bijau, kad Lietuvos teatrui neatsitiktų taip, kaip atsitiko krepšiniui. Jis tapo legionierių ir komercijos įkaitu. Ta pati tendencija matoma ir teatre. Klaipėdos dramos teatro aktoriai juokauja, sako: „Gyti, įsigykite Lenkijos arba Latvijos pasą, nes tik tada jus čia pakvies. Lietuviai pas mus nestato.“
Atkreipkite dėmesį į Lietuvos nacionalinę operą – tai italų teatro filialas: nacionaliniai veikalai nestatomi, jaunieji lietuvių režisieriai neturi jokių perspektyvų, aktoriai atlieka trečiaeiles partijas, o pagrindines už didelius pinigus dainuoja užsieniečiai.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra lenkų teatras. Žodį „nacionalinis“ jau reikėtų nuimti.
– Ar politinė situacija pasaulyje, agresija prieš Ukrainą jums svarbu, jaudina?
– Be abejo. Nerimaudamas laukiu Joe Bideno prognozuotos vasario 16-osios (su G. Padegimu kalbėjomės vasario 14 dieną, – LRT.lt). Neduokdie, įvyktų invazija. Bet aš vis tiek noriu tikėti, kad sveikas protas, nors jo pasaulyje ir Lietuvoje matome vis mažiau, galiausiai nugalės. Norisi, kad kvailoms, beprotiškoms susidievinusių vadovų ambicijoms būtų užkirstas kelias.
O pasaulis artėja prie apokalipsės.
