Lietuvių, italų ir ukrainiečių kraujo turintis fotografas Andrew Miksys apgailestauja dėl dykyne virtusio Vilniaus taboro. Jo manymu, buvo galima rasti geresnę išeitį. 20 metų ciklui „Baxt“ skyręs menininkas nuogąstauja, kad nacionalistinės tendencijos stiprėja, jas palaiko ir valstybės institucijos, muziejai. Tad jaučiasi maloniai nustebintas MO muziejaus siūlymo surengti Lietuvos romų gyvenimą įamžinančią parodą.
Spalvotų fotografijų ciklas „Baxt“ (tariama „bacht“ – sėkmė, likimas, lemtis, fortūna, karma) nugyveno turiningą, įvykių pilną, o ir gana ilgą gyvenimą: pradėtas 1999-aisiais, 2006–2007 metais virto knyga (autorius dabar rengia antrąją), rodytas užsienyje ir Lietuvoje, vietovėse, kur gyvena gausesnės romų bendruomenės; buvo ir nerodytas, dėl to sulaukė dėmesio 2019 metais. Dabar jį galima pamatyti MO.
Andrew užaugo Siatle. Jo tėvas karo metais gimė Kaune. Artėjant sovietų kariuomenei tėvo šeima ryžosi trauktis į Vakarus. Pasiekė JAV, Masačusetso valstiją. Andrew seneliai liko gyventi šalia Bostono, jis pirmą kartą juos išvydo studijų metais. Mat artimiau bendravo su senele iš mamos pusės, ukrainiete, kilusia iš Ivano Frankivsko. Mamos tėvas gimė Neapolyje.
1995 metais mama paragino vyrą ir sūnų leistis į Lietuvą, pas Kaune gyvenančius giminaičius – atrasti lietuviškas šaknis, giminės istoriją. „Iki tol apie šalį beveik nieko nežinojau, kalbos nemokėjau. Pirmą kartą gyvenime sutikau žmones pavarde Mikšiai“, – prisimena publikacijos herojus.
Lemtingas susitikimas Šnipiškėse
1999-aisiais amerikietis, metams gavęs Fulbrighto stipendiją, vėl atskrido į Lietuvą. Įsipareigojo sukurti fotografijų ciklą apie Lietuvą. Pirmiausia išvaikščiojo Vilnių, paskiau ėmė keliauti po kraštą, šiam tikslui įsigijęs nenaują golfą.
Tąkart sostinės Šnipiškėse sutiko romų šeimą, šiaip ne taip laužyta lietuvių kalba išgavo leidimą juos nufotografuoti. Tada dar nesuvokė, kad portretuojamieji yra romai, mat Siatle gimusiam A. Miksiui daugiatautė įvairovė buvo įprastas dalykas. Vis dėlto homogeniškoje lietuviškoje aplinkoje sutiktieji patraukė jo dėmesį. Šį susitikimą autorius laiko projekto „Baxt“ pradžia.
Draugai lietuviai, pamatę jo nuotraukas, puolė protinti amerikietį verčiau neturėti reikalų su „baisiai pavojingais čigonais“. Antraip jam baigsis blogai, bus apgautas, apvogtas. Vis dėlto, jei norįs ir toliau bendrauti su romais, pamatyti, kaip jie gyvena, jam reikėtų nuvažiuoti į taborą prie Vilniaus oro uosto, Kirtimuose.
„Jei kas nors pradeda aiškinti, kokie blogi tai žmonės, mane apima dvejonės ir užsimanau viską pamatyti savo akimis“, – pabrėžia A. Miksys.
1999-ųjų vasarą tabore su fotoaparatu apsilankiusį vyrą vietiniai palaikė žurnalistu. Riksmais mėgino paveikti, kad nešdintųsi iš kur atėjęs. Gyvenvietė daug metų kaustė visuomenės dėmesį, anot pašnekovo, gaubiama itin nepalankių mitų. Tad atėjūnas, nemokantis kalbos, nešinas fotokamera, buvo palaikytas žiniasklaidos atstovu, siekiančiu pakenkti taboro reputacijai.
„Vienas vyrukas šiurkščiai sulaikė mane ranka, pareikalavo atiduoti fotojuostelę. To anksčiau nebuvau patyręs. Sutikau, atidaviau. Vėliau su juo tapome bičiuliais“, – pasakoja MO muziejaus parodos „Baxt“ autorius.
Vilnius jų bijo
Užsimojęs sukurti išsamų projektą darbiniu pavadinimu „Lietuva“, iš pradžių manė, kad romų portretai sudarys tik atskirą jo dalį. Tačiau ilgainiui amerikiečio saitai su šeimomis tvirtėjo ir jis nesiliovė jų fotografavęs – Vilniuje, Troškūnuose, Eišiškėse, Žagarėje, Seredžiuje, Akmenėje, Šiauliuose.
Net įsigijo namuką Žagarėje, kur artimiausi jo kaimynai – romai. Pasak Andrew, jie jau seniai gyvena sėsliai, yra integravęsi į vietos bendruomenę. Nereikia nė minėti, kad idealiai kalba lietuviškai. Tiesa, nepamiršta ir savos – romų – kalbos. Tautinė tapatybė, anot pašnekovo, jiems svarbi kaip niekas kitas.
Amerikiečio nuomone, prabilus apie romus, vilniečių vaizduotėje iškart kyla taboro vaizdai, švirkštai, narkotikai. Negatyvūs dalykai, jo manymu, daugiausia įtvirtinti žiniasklaidos. Vis dėlto atokiau nuo sostinės gyvenančių lietuvių šeimose apie romus manoma visai kitaip.
„Jų vaikai moka anglų kalbą, daugelis uždarbiavo Jungtinėje Karalystėje ir grįžo pas tėvus į Lietuvą“, – sako A. Miksys. Maža to, regionuose gyvenantiems romams Vilniaus taboro įvaizdis anaiptol nėra pozityvus.
Rizika nueiti blogu keliu
2004 metais Vilniaus merija davė įsakymą taborą nugriauti. A. Miksys tomis dienomis nuolat jame lankėsi, norėdamas įamžinti gyvenvietę, kurios netrukus neliks. Tai tarsi ciklas cikle, nes autorius savo sumanymą tęsė iki 2021-ųjų, kasmet padarydamas po naują nuotrauką. Kol vietovė virto dykyne – „Černobyliu“, anot A. Miksio sugretinimo.
Parodoje „Baxt“ autorius pastatė instaliaciją iš tabore rastų lentų, apdegusių rąstigalių, daiktų. Kūrinį aprišo ribojimo juosta. Tabore gyvenusių žmonių portretai parodoje eksponuojami ant senų durų. Pasak A. Miksio, jos simbolizuoja jį pasitikusių, į namus priėmusių žmonių svetingumą. Be to, anot autoriaus, pagal romų tradiciją namų durys paprastai laikomos praviros, šeimininkai jų nerakina, mielai kviečia į vidų prisėsti, neprašo nusiauti batų.
A. Miksys apgailestauja, kad taboro Vilniuje neliko. Jo manymu, buvo galima rasti geresnę išeitį, gyventojams suteikus daugiau savivaldos teisių. Klausiamas, ar per tuos 20 metų, kai buvo susitelkęs į ciklą „Baxt“, lietuvių požiūris į romus keitėsi, menininkas nuogąstauja, kad nacionalistinės tendencijos tik stiprėja. Anot jo, jas palaiko ir valstybės institucijos, muziejai. Tad jaučiasi maloniai nustebęs, kad MO muziejus pasiūlė surengti tokią parodą.
„Matydamas, kaip traktuojame kai kuriuos reiškinius, mažumų atstovus, nuogąstauju, kad yra rizikos nueiti netinkamu keliu. Tapsime Lenkija ar Vengrija, jų jau niekaip nepavadinsi demokratinėmis šalimis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Brangiausi draugystės ženklai
2007 metais fotomenininkas išleido romams skirtų fotografijų knygą „Baxt“. Tada jau manęs, kad ciklą visiškai išsėmė, šia tema pasakė viską, ką norėjo. Vis dėlto ir toliau nesiliovė fotografavęs romų.
Atsitiko įdomus dalykas. Autorius dovanojo savo knygą joje įamžintiems personažams. Vėliau lankydamasis jų namuose atkreipė dėmesį, kaip darytos fotografijos, išplėštos iš knygos, atsidūrė ant svetainės, virtuvės ar miegamojo sienų. Tik gerokai pasikeitusios, virtusios koliažais ar kaip kitaip pagražintos pagal šeimininkų išmonę.
„Man tai patys brangiausi mūsų draugystės ženklai“, – sako fotomenininkas. Paklaustas, kokie tokio romų elgesio (menotyrininkai sakytų – apropriacijos) motyvai, autorius svarsto, kad galbūt portretuojamieji nebuvo patenkinti, kaip jis juos „nutraukęs“. Tačiau pats tai vertinąs pozityviai, kaip dingstį diskusijai.
Romų kalba, istorija, kultūra labiau yra sakytinė, perduodama žodžiu, pasakojimu. Todėl kiekviena fotografija, kurią padarė A. Miksys, jiems turi milžinišką reikšmę kaip kultūros, istorijos dokumentas. Romai turi ir raštą, tačiau ne visuotinai pripažintą rašybą, gramatiką ir leksiką. Būta bandymų sukurti bendrinę kalbą, vis dėlto pagrindinė kliūtis yra mažas romų raštingumas.
Įtampa tarp fotografo ir fotografuojamojo
A. Miksys, savaime aišku, kuria režisūrinę fotografiją. Vyresnioji fotografų karta tokią vadina „pastatymine“. „Ji man kur kas įdomesnė, artimesnė nei reportažinė“, – prisipažįsta.
Portretuojamieji žvelgia tiesiai į žiūrovą, vieni, poromis ar grupėmis pastatyti priešais objektyvą. Fotografuojasi apsirengę išeiginiais drabužiais, dažnai su mėgstamiausiu daiktu, mielu niekučiu.
„Toks vaizdavimo būdas sukuria tam tikrą konfrontaciją tarp personažo ir žiūrovo. Jis atviresnis, nuoširdesnis nei žmogaus stebėjimas jam nežinant arba apsimetant, kad tavęs nėra. Man patinka ta sąveika, bendravimas, kai portretuoju vieną žmogų. Kartais pavyksta, kartais – ne. Fotografija – subjektyvus reikalas“, – teigia parodos „Baxt“ autorius.
Įtampa tarp fotografo ir fotografuojamojo matoma ir kitame garsiame A. Miksio cikle „Disko“. Veikėjai žvelgia įtariai ir tai, pasak fotomenininko, geras dalykas, nes jie – ne bejėgiai objektai, o situacijos šeimininkai.
Miksio kontroversijos
2019 metais numatyta A. Miksio paroda Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje buvo uždaryta nė neprasidėjusi. Menininkas kaltino įstaigos vadovybę cenzūra, kišimusi į parodos turinį. Bibliotekos vadovai savo sprendimą grindė autoriaus geranoriškumo stoka, netinkamu komunikavimo būdu. Regis, ietys buvo sukryžiuotos dėl kelių parodos anotacijos teiginių, kur autorius savaip interpretuoja Holokaustą ir romų genocidą. A. Miksys padavė LNB į teismą ir bylą pralaimėjo.
„Supratau, kad biblioteka, mano akimis žvelgiant, buvo nepasirengusi susidoroti su tuo, kas anaiptol nėra jokia kontroversija. Teisme man buvo pasakyta, kad kadangi nesu Holokausto ekspertas ir šioje srityje neturiu mokslinio išsilavinimo, mano žodžiai yra tik nuomonė, o ne faktas. Tačiau jei tekste konstatuoji esminius faktus, ar tai kontroversija?..“ – retoriškai klausia A. Miksys. Jis tebemano, kad Lietuvoje egzistuoja institucinis rasizmas.
Taip pat skaitykite
Tai ne vienintelė kontroversija A. Miksio karjeroje. 2013 metais jis išleido albumą „Disko“, jame įamžino senuose sovietmečio kultūros namuose besilinksminantį Lietuvos kaimo jaunimą. Iš pažiūros nieko įžeidžiamo ar kontroversiško tose fotografijose nėra. Vis dėlto atgarsiai pasipylė po to, kai britų „Daily Mail“ publikavo bene 15 metų A. Miksio darytus vaizdus ir pasakojimą, esą taip linksminasi dabartinis Lietuvos jaunimas. Pasigirdo nuomonių, kad menininkas diskredituoja Lietuvą pasaulio akyse.
„Nežinau, kas lėmė tokią reakciją, bet tai tikrai nebuvo susiję su menine nuotraukų verte. „Daily Mail“ tekstas nebuvo profesionaliai parašytas, jie neuždavė man klausimų, tiesiog į viena sudėjo ankstesnių mano pokalbių fragmentus“, – LRT KLASIKOS laidai „Ryto allegro“ yra sakęs A. Miksys.
