Avangardo menininkė, taikos aktyvistė, muzikantė Yoko Ono gimė 1933-iųjų vasario 18-ąją Tokijuje, Japonijoje. Ji buvo viena iš Niujorko avangardinės scenos ir „Fluxus“ judėjimo dalyvių, taip pat kuria performansus ir filmus. Tačiau 20 amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ji vadinta nekenčiamiausia moterimi roko istorijoje, kaltinant dėl „The Beatles“ iširimo.
Yoko Ono gimė turtingoje šeimoje. Būdama vaikas, ji rašė poeziją ir pjeses, gavo klasikinį fortepijono ir dainavimo išsilavinimą, rašo britannica.com. Yoko – vardas reiškia „jūros vaikas“ – užaugo į rūmus panašiuose namuose su 30 tarnų. Su tėvais ji mažai bendravo. Yoko Ono su tėvu, kuris buvo bankininkas Kalifornijoje, pasimatė tik būdama dvejų metų, kai mama su vaikais persikėlė į JAV, rašoma „The Guardian“.
Būdama vaikas, Yoko matė japonų išpuolį Perl Harbore ir tai paskatino ją tapti taikos aktyviste. Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jos šeima grįžo į Japoniją.
Studijos ir pirma santuoka
Yoko Ono buvo pirma moteris, priimta į filosofijos studijų programą Gakušujino universitete, Tokijuje. Tiesa, šių studijų nebaigė. Maždaug po metų ji prisijungė prie savo šeimos Niujorko rajone, kur buvo perkeltas jos tėvas, banko vadovas. Kitus trejus metus studijavo rašymą ir muziką Sarah Lawrence koledže Bronksvilyje, Niujorke. Jai sunkiai sekėsi rasti savo kūrybinę nišą, tad šių studijų taip pat niekada ir nebaigė.
1956 metais Yoko Ono ištekėjo už Ichiyanagi Toshi, Japonijos kompozicijos studento, ir per jį užmezgė ryšį su Niujorko avangardinio meno pasauliu. Tuokėsi, matyt, prieš tėvų valią. Muzikantas vėliau nusprendė grįžti į Tokiją. Yoko Ono patraukė kartu, bet jųdviejų santykiai jau buvo pašliję. Pora išsiskyrė 1962-aisiais.
Skatino ir dažnai reikalavo įsitraukti publiką
Yoko Ono loftas Manhatane tapo svarbios pasirodymų serijos vieta, tuo ji rūpinosi kartu su eksperimentuojančiu kompozitoriumi La Monte Young. Yoko Ono pristatė paprastus konceptualius meno kūrinius, kurie išradingai skatino ir dažnai reikalavo interaktyvaus įsitraukimo. Pavyzdžiui, „Tapyba, ant kurios reikia žengti“ (1960) buvo drobė, ant kurios žiūrovai buvo kviečiami žingsniuoti.
Daugelis kūrinių, kuriuos ji sukūrė tuo metu, pirmiausia egzistavo kaip rašytinės instrukcijos kitiems atlikti ar kai kuriais atvejais tik pamąstyti. Pavyzdžiui, „Uždek degtuką ir žiūrėk, kol užges“. 1971 metais ji sukūrė „vandens įvykį“ Sirakūzuose, Niujorke. Ji kvietė menininkus kurti meno objektus, kuriuos pati užpildė vandeniu, taip kurdama „bendrus kūrinius“.
Susidomėjusi meno sąsaja su kasdienybe, Ono susisiekė su „Fluxus“ kolektyvu, o 1961 metais grupės įkūrėjas Jurgis Mačiūnas surengė jai pirmą solo šou. Viena pagrindinių judėjimo figūrų buvo amerikiečių kompozitorius Johnas Cage`as, kurį Ono lydėjo ture po Japoniją 1962-aisiais.
Po viešnagės Japonijoje 1962–1964 metais tuo metu už režisieriaus Anthony Coxo ištekėjusi Yoko Ono toliau garsino savo vardą Jungtinėse Valstijose. 1963 metais pora susilaukė dukters Kyoko Chan Cox.
Spektaklio kūrinyje „Cut Piece“ (1964) menininkė sėdėjo pasyviai, o publika jos kvietimu žirklėmis nukirpo jos vilkimos suknelės dalis; seksualinį smurtą įprasminantis kūrinys vėliau buvo pripažintas feministinio meno orientyru. 1966-aisiais Ono persikėlė į Londoną ir čia kartu su A. Coxu pradėjo kurti filmus.
„Pusė kambario“ – tai 1967 metų meno instaliacijos pavadinimas. Darbe rodomi įvairūs perpjauti ir baltai nudažyti miegamojo objektai. Susvetimėjimo su A. Coxu įkvėptas meno kūrinys susijęs su vientisos tapatybės praradimu. Ono kūryboje dažnai esama tuščių erdvių, kviečiančių žiūrovą jas užpildyti, rašoma „The Guardian“.
Pažintis su Lennonu
1969 metais ji išsiskyrė su A. Coxu. Po to, kai meno parodoje susipažino su Johnu Lennonu, menininkė paliko dukrą A. Coxui. Šis išvyko kartu su mažyle, prisidėjo prie sektos ir ilgus metus gyveno pasislėpęs. Ono su savo atžala vėl susitiko tik 1994-aisiais.
Nuo pat pradžių Ono save laikė avangardine performanso menininke, kuri derina skirtingus žanrus, dažnai pasitelkia nuogus kūnus ir provokacijas. Tai buvo neatskiriama jos protesto dalis, siekiant „įveikti socialines kliūtis, kurios visam laikui marginalizuoja moteris“, – taip kadaise ji rašė feministinėje brošiūroje. 1970 metais menininkė nufilmavo vaizdo įrašą pavadinimu „Išprievartavimas“. Jame musė 23 minutes ropinėja per nuogą moters kūną, rašoma „The Guardian“.
Johnas Lennonas ir Yoko Ono pirmą kartą susitiko 1966-ųjų lapkritį, kai menininkė ruošėsi vienoje Londono galerijoje atidaryti savo parodą „Nebaigti paveikslai ir objektai“. Tuo metu J. Lennonas vis dar buvo vedęs pirmą žmoną Cynthią.
1968 metais juodu pradėjo bendradarbiauti kurdami eksperimentinius filmus bei įrašus ir kitais metais susituokė.
Vos išsiskyręs, J. Lennonas ėmė planuoti jungtuves su Yoko Ono. Juodu ketino susituokti kelte iš Didžiosios Britanijos į Prancūziją. Planus sujaukė vizos klausimas – Yoko Ono negalėjo jos gauti. Vis dėlto porai pavyko susituokti per 10 minučių trukmės ceremoniją Gibraltare. Apie jų vestuves J. Lennonas sukūrė dainą „Johnno ir Yoko baladė“, rašoma britannica.com.
„Lovos taika“
Medaus mėnesio planai taip pat nebuvo įprasti. Jaunavedžiai surengė taikos akciją ir paskutinę kovo savaitę praleido vieno Amsterdamo viešbučio lovoje, apsupti žiniasklaidos bei žiūrovų. Tai buvo Vietnamo karo laikai, o Johnas su Yoko tokiu originaliu būdu ragino visus atsisakyti smurto ir siekti tik taikos.
Ši akcija išgarsėjo kaip „Plaukų taika“ ir „Lovos taika“. Tokie užrašai kabojo virš lovos. Tai buvo pats kruvino karo Vietname įkarštis, todėl susidomėjusiųjų tikrai netrūko – ir įvairių revoliucionierių, ir reporterių, fotografų. Yoko Ono yra sukūrusi filmą apie Amsterdamo, o vėliau Monrealio „Lovos taikos“ akcijas. Dingę filmo fragmentai buvo atrasti privačiame archyve 2019 metais. Per akciją jie taip pat įrašė savo garsiausią antikarinę dainą „Give Peace a Chance“.
Vėliau žurnalui „Rolling Stone“ J. Lennonas teigė, kad nusprendę susituokti jie santuoką paskyrė taikai.
Santuoka su J. Lennonu menininkę akimirksniu pavertė įžymybe. Drauge menininkai sukūrė ne vieną visame pasaulyje išgarsėjusį pasirodymą. Kita vertus, kai 1970 metais grupė „The Beatles“ iširo, menininkė buvo plačiai šmeižiama kaip tariama skilimo kurstytoja. Yoko Ono lankydavosi grupės dainų įrašų sesijose. Kalbama, kad J. Lennono atsidavimas jai apsunkino darbo sąlygas. Yoko Ono dalyvavimas muzikinėse sesijose galimai lėmė J. Lennono nesantaiką su kitais grupės nariais.
„Nekenčiamiausia roko istorijoje“
Ji yra nekenčiamiausia moteris roko istorijoje, 1966 metais rašė vokiečių dienraštis, turėdamas omenyje kaltinimus dėl „The Beatles“ iširimo. „The Guardian“ skelbia, kad „laikui bėgant visuomenės požiūris į Ono darbą keitėsi. J. Lennono našlė ne tik išsaugojo jo palikimą, bet ir dešimtmečius tęsė savo novatoriško meno kūrybinę karjerą“.
Ji pradėjo muzikinę karjerą su „Yoko Ono / Plastic Ono Band“ (1970) – daugiausia improvizacinių roko dainų rinkiniu, prie kurio prisidėjo skleisdama kaukimo, raudos garsus, įkvėptus kabukio ir austrų kompozitoriaus Albano Bergo operų. Vieni jos kūrybą laikė roko pažangos pavyzdžiais, kitus atbaidė įžūlus stilius.
1975-aisiais gimus sūnui Seanui Yoko Ono ir J. Lennonas dingo iš viešumos, bet 1980-aisiais grįžo prie bendro darbo – sukūrė „Double Fantasy“, kuris pelnė „Grammy“ apdovanojimą kaip metų albumas. 1980-ųjų gruodį J. Lennoną nušovė sutrikęs gerbėjas.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Ono toliau įrašinėjo muziką, tarp svarbiausių kūrinių buvo šokių klubų hitas „Walking on Thin Ice“ (1981) ir albumas „Season of Glass“ (1981), kuriame užfiksuota jos emocinga reakcija į J. Lennono mirtį. Nuo 1990-ųjų daugelį kūrėjos dainų remiksavo jaunesni muzikantai, pripažįstantys jos įtaką.
Pripažinimas
1989 metais Whitney Amerikos meno muziejus Niujorke pristatė Ono kūrybos retrospektyvą; parodai ji sukūrė savo ankstyvųjų konceptualių kūrinių versijas iš bronzos, komentuodama meno pavertimą prekėmis devintajame dešimtmetyje. 2009-aisiais Venecijos bienalėje ji gavo „Auksinį liūtą“ už gyvenimo nuopelnus. Yoko Ono didelę gyvenimo dalį skyrė kovai už žmogaus teises ir už tai yra gavusi daugybę apdovanojimų.
Yoko Ono kartais vaidindavo. Daugumą savo vaidmenų aštuntajame dešimtmetyje atliko trumpametražiuose filmuose su J. Lennonu, o 2018-aisiais jos balsas nuskambėjo Weso Andersono animaciniame filme „Isle of Dogs“.
Kelerius metus po J. Lennono mirties Ono dirbo prie įvairių jam skirtų memorialų ir prižiūrėjo dalies jo neskelbtos medžiagos leidybą. 2017 metais Nacionalinė muzikos leidėjų asociacija paskelbė, kad Yoko Ono pripažįstama legendinio 1971 metais sukurto J. Lennono singlo „Imagine“ autore. Organizacija citavo vaizdo klipą, kuriame J. Lennonas teigė, kad viltingas kūrinys „turėtų būti suvoktas kaip Lennon-Ono daina“.
Dabar ji laikoma viena turtingiausių moterų JAV.
Kaune – karstuose augantys medžiai
Kaunui švenčiant Europos kultūros sostinės metų pradžią, Lietuvos banko rūmuose Kaune atidaryta Yoko Ono instaliacija „Ex It“. Tarpukariu statytas Lietuvos banko pastatas idealiai tiko Yoko Ono instaliacijai – pro stogą krinta natūrali šviesa, kurios reikia medžiams, o pagrindinėje salėje tilpo šimtas skirtingo dydžio medinių karstų.
Taip pat skaitykite
„Pamačius tai pirma mintis susijusi su kažkokia katastrofa, įvykiu, bet kai įsižiūrime atidžiau, pamatome tuos medelius, išgirstame gyvos gamtos garsą, paukščių čiulbėjimą, tada suprantame, kad ta instaliacija labiau teigia gyvenimą, gyvenimo ciklo atsinaujinimą, tęstinumą. Pati menininkė sako, kad tai yra gyvenimas kaip tęstinumas“, – pasakojo Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas.
Instaliacija „Ex It“ į Kauną atvežta iš parodos Portugalijoje. Ją Yoko Ono sukūrė 1997-aisiais. Tai įvadinė retrospektyvinės Yoko Ono parodos „Laisvės pažinimo sodas“ dalis. Ji Kaune bus atidaryta rugsėjį.
