Oficialiomis progomis Williamas Kentridge`as visada apsirengia tamsias kelnes ir baltus marškinius. Tokiam įvaizdžiui liko ištikimas ir atverdamas pirmąją savo parodą Lietuvoje, Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Europos kultūros sostinėje. Litvakiškų šaknų turintis menininkas iš Pietų Afrikos sako ilgai svarstė – leistis jam į mūsų kraštą ar ne.
Jo seneliai, gyvenę Aukštaitijoje, iš Rusijos imperijos emigravo apie 1900 metus, taip išsigelbėdami nuo to, ką patyrė likusieji.
Kai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pakvietė W. Kentridge`ą atidaryti autorinę parodą, jis pradėjęs savęs klausti, kodėl niekada čia anksčiau nesilankė ir kokią prasmę turėtų parodos atidarymas.
„Kyla keli paradoksalūs klausimai. Ar parodos atidarymas yra šaknų paieška ir mirusių gentainių pagerbimas? Tokiu būdu tęsiu atminties temą. O gal simboliškai siūlau pamiršti praeitį ir žengti tolyn? Šie klausimai tvyro ore. Todėl man labai įdomu sužinoti, kaip parodą priims lietuvių žiūrovai“, – sako menininkas.
Jis pamatęs, kad diskusija dėl lietuvių dalyvavimo naikinant žydus Lietuvoje pasistūmėjo iš mirties taško, ir tai jam padėjo apsispręsti pozityviai. Sako su atsargiu smalsumu stebįs, ką dar išvys per viešnagę.
Ketina apsilankyti Panevėžyje ir Utenoje, iš kur kilo jo seneliai. Nesitiki rasti ką nors, kas juos primintų – giminės atmintyje neliko nei konkretaus namo, nei gatvės. Ko gero, neišliko ne tik atmintyje...
Menininko dukra, apsilankiusi Lietuvoje 2009 metais, Kauno bienalėje, iš kelionės įspūdžių parašė skaudų esė, ką reiškia būti Lietuvoje ir mėginti surasti savo šaknis. Dabar tėvo parodos katalogui pateikė papildytą esė, iš esmės ją perrašiusi.
W. Kentridge`as teigė nebuvęs persekiojamas apartheido režimo. Kur kas nuožmesnis jis buvo kino kūrėjams ir žurnalistams, teatralams – mažiau, o vizualiojo meno kūrėjai nepatyrė nieko blogo.
„Cenzūros pojūtis Pietų Afrikoje buvo švelnesnis, nei kitose autoritarinėse valstybėse. Valdžia visgi stengėsi reikšti vakarietiškas vertybes, nes siekė JAV, Europos paramos“, – sako menininkas.
Pietų Afrikos cenzoriai, anot jo, priekabiau žvelgė į seksualinio pobūdžio turinį ir politiškai angažuotus kūrinius. „Visi filmai, prieš juos pateikiant publikai, turėjo būti siunčiami specialiai kontrolės tarnybai, kad ši nuspręstų, ką galima rodyti. Kai kurie mano filmai ten irgi pakliuvo. Sulaukiau tokios išvados: šiame filme atvirai rodomas seksualinis turinys, tačiau jis taip blogai pavaizduotas, kad mums nusišvilpt“, – prajuokina Europos kultūros sostinės svečias.
Parodoje „Tai, ko nepamename“ autorius rodo seniau sukurtus ir nemažai pasaulio apkeliavusius darbus. Tačiau vieną instaliaciją (didžiojoje muziejaus auditorijoje) sukūrė specialiai Kaunui. Tai paskutinis, finalinis parodos kūrinys. „Juo Pietų Afrika nori šį tą pasakyti lietuvių publikai“, – teigia W. Kentridge`as.
Žvelgiant nuo auditorijos papėdės, klausantis zulų religinio giedojimo, prieš žiūrovų akis plačiai atsiveria nyki dykynė su netvarkingai stirksančiais antkapiais. Vietovaizdis pernelyg aiškiai primena senųjų Kauno žydų kapinių vaizdą. Ir į jį būdami apačioje žvelgiame tarsi iš kapo duobės...
Pirmą kartą naujajame muziejaus korpuse, kuriame įrengta M. K. Čiurlionio ekspozicija, greta lietuvių menininko rodomi kito kūrėjo darbai. Kūrybos procesą W. Kentridge`as pradeda nuo piešinio anglimi. Nutrindamas, papildydamas ir fotoaparatu fiksuodamas pokyčius sukuria judančius paveikslus – animacinius filmus.
Parodoje „Tai, ko nepamename“ juos papildo statiški, kinetiniai, garsiniai objektai, dalis piešinių atsiduria ant galerijos sienų ir laiptų, sukurdami atviras ir intymias erdves kiekvienam žiūrovui.
W. Kentridge`as gimė 1955 metais Johanesburge. Kai sulaukęs trejų metukų buvo paklaustas, kuo norėtų tapti užaugęs, atsakė – drambliu. Išgirdęs tą patį klausimą penkiolikos, teigė norįs būti operos dirigentas. „Abi svajonės buvo vienodai neįmanomos“, – menininkas yra pasakojęs televizijai „Bloomberg“.
Išties virsti drambliu nebuvo jokių šansų, tačiau skirtingų menų „dirigentu“ teatro pastatymuose jis vis dėlto tapo. W. Kentridge`as režisuoja operas, kuria scenografiją ir daugiaekranes vaizdo instaliacijas. Pasaulyje pirmiausiai išgarsėjo kaip anglimi pieštų animacinių filmų autorius. Taip pat jo talentui paklūsta skulptūra, grafika, tekstilė.
Nuo vaikystės Williamas mėgo piešti. Visiems vaikams tai patinka, tačiau jis, paties žodžiais tariant, tiesiog pamiršo liautis. Vis dėlto rasti tikrąjį pašaukimą užtruko. Jaunystėje menininko karjera, tuomečiu jo įsitikinimu, nenusisekė, todėl pamėgino tapti aktoriumi. Su scena jau buvo neblogai susipažinęs per studijas universitete, tad išvyko į vaidybos mokyklą Paryžiuje. Ilgai netruko suvokti, kad aktorystė ne jam. Tada nusprendė tapti filmininku. Kai nepasitenkino ir tuo, suprato visada piešęs, patinka jam tai ar ne, tad galiausiai teko savo ambicijas sumažinti iki menininko.
Dabar W. Kentridge`o piešiniai yra pasiekę tokios meistrystės, kad jis gretinamas su Albrechtu Duereriu ir Rembrandtu.
Nepaisant pasaulinės šlovės, menininkas jaučia stiprų ryšį su savo šaknimis, gimtąja vieta. Johanesburgo miestas yra jo mūza, įkvėpimo šaltinis. Vis dėlto santykiai su mūza nėra vienareikšmiai. Williamas gimė teisininkų šeimoje apartheido režimo metais. Jo tėvas atstovavo nužudyto juodaodžių aktyvisto Steve`o Biko šeimai, dalyvavo kituose garsiuose teismo procesuose.
W. Kentridge`as mokėsi baltaodžių mokykloje, prisimena baltiesiems skirtus paplūdimius, baseinus, net pašto skyrius. Anot jo, pasaulis, kuriame gyveno, turėjo atrodyti gerokai kvanktelėjęs. Vieni baltaodžiai, kuriems jis pasirodė pernelyg keistas, paliko šalį, kiti apsisprendė kovoti su režimu.
Patyręs kelių juodaodžių PAR menininkų, piešusių anglimi, įtaką, W. Kentridge`as irgi ėmėsi eksploatuoti šią techniką. Jo populiarumas pradėjo augti 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai sukūrė virtinę figūratyvinių piešinių, kurių fone vaizdavo šalies politinę aplinką.
Nors režimas egzistavo jau kelis dešimtmečius, W. Kentridge`as buvo bene pirmasis atvirai reflektavęs šalies tikrovę („Casspirs full of love“). Būdamas litvakų emigrantų palikuonis į apartheido padalytą visuomenę žvelgė tarsi iš šalies, trečio asmens pozicijos, galbūt tai jam padėjo išvengti cenzūros.
Tuo metu menininko piešiniuose vyravo aukso kasyklų vaizdai, Johanesburgas išaugo kaip kalnakasybos miestas. Tuščios, neišvaizdžios, industrinės panoramos, išraižytos inžinerinių tinklų, žmogaus veiklos simbolizavo susipriešinusią, nualintą šalį. Kurdamas šiuos darbus menininkas pamažu atrado tai, kuo dabar yra garsus pasaulyje – anglimi pieštus filmus.
Pasaulinė auditorija menininko darbus atrado tik po 1994 metų, kai baigėsi apartheido režimas ir buvo atšauktos tarptautinės sankcijos PAR. Animaciniai filmai atlydėjo W. Kentridge`ą prie kur kas sudėtingesnės formos kūrinių – jis ėmėsi operos režisūros, kūrė scenografijas ir skaitmenines projekcijas.
Užmezgęs dialogą su literatūra, poezija, mokslu, pasiekė universalumo. Susidomėjęs, kas paskatino Albertą Einsteiną sukurti reliatyvumo teoriją, sukūrė instaliaciją „Laiko atsisakymas“ („The Refusal of Time“). Ji rodoma Čiurlionio muziejaus trečiame aukšte.
2016 metais Romoje prie Tibro upės W. Kentridge`as sukūrė 500 metrų ilgio freską „Triumfai ir raudos“ („Triumphs and Laments“), joje pavaizdavo Romos istorijos scenas ir šiandien Italiją pasiekusius emigrantus. Įsidėmėtina, kad tai padarė nepažeisdamas tvarumo, ekologijos principų: atvaizdus sukūrė ne piešdamas, o stipria vandens srove pagal šabloną nutrindamas sienos nešvarumus. Piešinius pamažu blukins laikas ir tai, pasak menininko, labiausiai intriguojanti efemeriško projekto dalis.
Johanesburge W. Kentridge`as turi dvi studijas – vieną industriniame rajone, joje kuriamas teatras, kinas ir kiti didesnės apimties darbai. O kita studija yra užmiestyje, ji skirta individualiems darbams ir apmąstymams.
Kai draugai menininko paklausė, ką veiktų, jei nieko nereikėtų dirbti, W. Kentridge`as atsakė: „Jei galėčiau nieko nedirbti, kur kas daugiau laiko praleisčiau... studijoje.“ Ką gi, be darbo jis savęs neįsivaizduoja.
W. Kentridge`o paroda „Tai, ko nepamename“ veiks iki lapkričio 30 dienos.
