Kviečiame akies krašteliu pasižvalgyti po buvusį Lukiškių kalėjimą, kur šiuo metu vyksta ne tik ekskursijos – savo kūrybą čia plėtoja ir menininkai. Susipažinsime su tapytoju Jonu Meškausku, jau pusmetį tapančiu buvusioje kalėjimo vienutėje, o buvusioje kalėjimo virtuvėje dabar ir atidariusiu personalinę parodą.
Nors už lango – grotos ir buvusio vadinamojo Lukiškių kalėjimo sienos, viduje – šviesi kūrybinė erdvė. Čia meno erdvę susikūręs tapytojas Jonas Meškauskas. Kaip sako pats menininkas, ne tik buvusio kalėjimo patalpose kuriantis, bet ir čia atidaręs pirmąją darbų parodą, meniniuose ieškojimuose dominuoja žemiški ir nežemiški peizažai, apleisti interjerai, kurie tampa pamėklėmis.
„Atsitiktinai labai susisiejo per tokią kažkokią šmėklišką prizmę. Gal čia mano kažkoks šmėkliškas santykis ar šiuolaikinio žmogaus santykis su aplinka, su patirtimi ir atmintimi. Arba aš tampu kaip žmogus-šmėkla ir čia toks autoportretas“, – svarstė menininkas.
Menininkas pasakoja paveikslus tapantis iš paties darytų nuotraukų, nors galutinis rezultatas nebūtinai atkartoja fotografijose užfiksuotus vaizdus.
Autorius pasakoja: „Aš lakstau miškuose, kur tai bebūtų, ir komponuoju, ieškau tinkamų ar pagal šviesą, ar pagal kažkokį ritmingumą, pagal trapecijas, dėmes. Kai randu kompozicijas, jas performuoju jau dirbdamas“.
O kompozicijas menininkas perkelia ne ant drobės, kaip įprasta tapytojams, bet ant rastų nebereikalingų durų arba, dar dažniau, kartono. Pasak menininko, kartonas – iri medžiaga, leidžianti pabrėžti priešpriešą su galimu žmogaus susireikšminimu.
Jis teigė iš pradžių pamatęs gatvėje išmestą kartoną ir pagalvojęs: „super paviršius – kodėl gi nepamėginus, tai taip dariau nuo tada, kai pradėjau tapyti. Ir tada rišosi vis kitokios papildančios reikšmės apie tai, bet šiaip svarbus ritmas – iš tokių visokių griovelių, čia yra pagrindinis triukas, jis man labai padeda“.
Kartonas, anot kūrėjo, duoda papildomą ritmą: „Be mano pastangų tai pavyksta, tad išeina, kad mes su juo dirbame kartu. Aš taip galiu formuoti dėmes šiek tiek paprasčiau“.
Pirmoji menininko personalinė paroda „Pamėklės“ – taip pat eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, netoliese kūrėjo meninės erdvės. Paveikslai kabo kažkada čia buvusioje virtuvėje, kur apie praėjusių laikų veiklą primena nebent plytelėmis išklotos sienos ir gartraukiai. Pamėkliškumo suteikia ne tik naudojamos juoda ir balta paveikslų spalvos, bet ir pastato sienos.
Kaip pasakoja menininkas, praeitą seriją – monochrominių paveikslų, tapytų aliejiniais dažais – jis sukūręs per greitai: „Aš tiesiog padariau per greitai viską ir tas mane erzino šiek tiek, nes 2 metrų darbą padarai per 15 minučių ir galvoji, nei aš spėjau įsijausti, nei panagrinėti – smogiau ir viskas baigėsi“.
Todėl J. Meškauskas dabar renkasi spaustuvinius dažus: „Jie tokie tirštesni, ir priverčia mane lėčiau dirbti. Ir jie yra tokie neutralūs, neturi kažkokio polinkio į spalvą, tas man irgi patinka, nes prideda prie tos šmėkliškos būsenos. Spalvos nebuvimas irgi tarnauja tam šmėkliškumui“.
Parodą buvusiame Lukiškių kalėjime galima pamatyti iki sausio 16-os dienos.
