1999-aisiais brolių Wachowskių išleistos „Matricos“ įtaka yra milžiniška. Šis filmas vėl pavertė Keanu Reeves`ą vienu geidžiamiausių Holivudo aktorių ir įrodė, kad veiksmo filmo logika gali derėti su sudėtingai paaiškinamais filosofiniais konceptais. „Matrica“ prisidėjo prie to, kad dabar net Elonas Muskas neslepia tikintis, kad mes gyvename simuliacijoje.
Ji pademonstravo, kad laiką kine galima jei ne sustabdyti, tai bent jau sulėtinti.
„Matrica“ buvo sukurta už 63 milijonus dolerių. Patikėti tokią sumą jauniems, beveik niekam nežinomiems režisieriams buvo labai rizikinga. Tačiau broliams Wachowskiams pasisekė. Suma, kad ir kokia didelė, vis tiek buvo ženkliai mažesnė už tą, kurią studija „Warner Bros“ prieš dvejus metus buvo paklojusi už „Betmeną ir Robiną“ – vieną brangiausių ir prasčiausiai vertinamų filmų apie legendinio superherojaus nuotykius.
Maždaug tuo pat metu visos didžiosios Holivudo studijos galutinai suprato, kad žiūrovai jau pavargo nuo begalinių filmų tęsinių ir perdarinių. Atsirado naujų idėjų paklausa. „Matrica“ jų turėjo su kaupu.
Per daugiau nei dvidešimt metų daug kas pasikeitė. Broliai Wachowskiai virto seserimis, o kino rinkoje vėl karaliauja serialai. Didžiausia pasaulyje kino franšizė, sukurta „Marvel“ komiksų motyvais, kol kas nerodo jokių nuovargio ar išsisėmimo ženklų.
Tarp naujam gyvenimui prikeltų kūrinių, neseniai pasiekusių kino teatrus, – ir „Vestsaido istorija“, ir „Vaiduoklių medžiotojai“ su „Klyksmu“. Pati „Matrica“ pagimdė ne tik du vaidybinius tęsinius, bet ir animacinių filmų antologiją su trimis kompiuteriniais žaidimais. Cituojant kito 1999-aisiais išėjusio kultinio filmo personažą – viskas virto kopijos kopijos kopija.
„Matrica. Prisikėlimas“ neria stačiai į patį šitos logikos sūkurį. Originalios trilogijos filmai čia cituojami ir parafrazuojami, išjuokiami ir apverčiami. Visur mirga ironiškos užuominos, tik saviems skirti pokštai, tik ištikimiausiems gerbėjams įkandamos metaforos.
Tiems, kas nematė ankstesnių dalių, čia nėra ką veikti: be išankstinio žinojimo Ariadnės siūlo šioje Veidrodžio karalystėje netruksi pasimesti. O štai originalios trilogijos gerbėjai jau pirmąją tęsinio minutę turėtų patirti stiprų déjà vu ir sunerimti. Jie žino: jausmas, kad išgyvenama akimirka jau kažkur buvo matyta, žymi klaidą simuliacijoje. O tai niekada nežada nieko gero.
Nepaisant krūvos formalių panašumų, jau greitai paaiškėja, kad naujoji „Matrica“ – visai kitoks kūrinys nei jos pirmtakai. Bet koks sutapimas su originalų personažais ar įvykiais čia yra tarsi atsitiktinis. Dingo žalsvos spalvos filtras, anksčiau nuolat lydėjęs scenas, vykstančias simuliuojamoje tikrovėje. Nėra tobulos kovos scenų choreografijos nei tobulų kadrų kompozicijų, nužengusių iš originalus įkvėpusių mangos komiksų. Iš pirmo žvilgsnio nepasikeitęs atrodo tik Neo personažas. Kurgi ne.
Tik beširdis galėtų pasiryžti recenzijoje atskleisti naujojo filmo siužeto detales. Užteks pasakyti, kad ieškantiems malonaus pasinėrimo į kažkada pamiltą pasaulį teks nusivilti. Po seanso išeidamas iš kino salės girdėjau paauglius piktinantis, kad naujasis filmas sugadino visą „Matricą“. Juos galima suprasti. Žmonėms patinka saugumas ir nuspėjamumas. Patinka būti užliūliuotiems atpažinimo jausmo ir greitai patirti pasitenkinimą. Tęsinys atsisako žaisti pagal šias taisykles. Jis erzina, žaidžia su lūkesčiais ir drįsta jų nepatenkinti.
Vis dėlto tai nereiškia, kad „Matrica. Prisikėlimas“ išsižada viso ankstesnių filmų palikimo. Anaiptol. Atsikračius dėmesį blaškančių blizgučių, joje kaip tik grįžtama prie reikalo esmės. Pavyzdžiui, vienu svarbiausių jos įkvėpimo šaltinių akivaizdžiai vis dar lieka Jeano Baudrillard`o idėjos.
Jo veikalo „Simuliakrai ir simuliacija“ interpretacija originale virto įspūdinga, bet naivoka kiberpankine distopija: robotai pavergė žmoniją ir laiko ją įkalintą virtualiame pasaulyje. Ketvirtoji „Matrica“ pasirenka ne tokį tiesmuką kelią. Joje imamasi ne mokslinės fantastikos kūrimo, bet žaismingos šiuolaikinių kasdienių praktikų analizės, vėl ir vėl demonstruojant, kad jos nesukuria jokių ilgalaikių gyvenimą įprasminančių struktūrų. Veikiau atvirkščiai, tik dar smarkiau įsuka nesibaigiančio vartojimo ciklo mechanizmą.
Naujojoje kultinio filmo dalyje neslepiama, kad ji ir pati pagimdyta paprasčiausio kapitalistinio godumo. Vienoje iš scenų žiūrovams leidžiama suprasti, kad ji, ko gero, būtų pasirodžiusi nepriklausomai nuo to, ar originalų režisierės būtų dalyvavusios projekte. Ką gi, tokių drastiškų sprendimų neprireikė. Į projektą grįžo viena iš seserų Wachowskių. Tačiau vargu, ar prodiuseriai tikėjosi, kad jos dėka „Matrica. Prisikėlimas“ virs net ne Trojos arkliu, o viduriniu pirštu, įžūliai atkištu visam šiuolaikinio Holivudo verslo modeliui.
Šiuo požiūriu „Matrica. Prisikėlimas“ yra netikėtai gimininga prieš keletą metų pasirodžiusiam trečiajam „Tvin Pykso“ sezonui. Kaip ir Davidą Lynchą, Laną Wachowski labiau domina ne kultinių personažų istorijos pratęsimas, bet metakomentaras apie industriją, kurioje dirba. Ji atkakliai tvirtina, kad grįžimas į nostalgijos spalvomis nusidažiusią praeitį tėra iliuzija. Ir pasiūlo jai alternatyvą – iki banalumo sentimentalų nuoširdumą.
Galiausiai, visa naujausios „Matricos“ prasminė sąranga vėl susiveda į binarinį pasirinkimą. Vienoje pusėje, nelyginant žymioji mėlynoji piliulė, atsiduria aistra vartoti. Raudonosios piliulės vietą užima begalinė meilė kitam žmogui. Originale tarp piliulių rinkosi Neo; tęsinys akivaizdžiai kreipiasi į patį žiūrovą. Pasirinksite mėlynąją – galėsite grįžti namo ir tikėti, kuo tik panorėsite. Pasirinksite raudonąją – liksite Stebuklų šalyje ir pamatysite, kaip toli siekia triušio urvas.
