„Vestsaido istorijos“ kelias į kino ekranus prasidėjo 1957-ųjų rugsėjį. Būtent tada įvyko šio Brodvėjaus miuziklo premjera ir jis beveik vienbalsiai buvo pripažintas istoriniu muzikinio teatro įvykiu.
Praėjo 4 metai, ir Robertas Wise`as kartu su Jerome`u Robinsonu sukūrė pirmąją jo ekranizaciją. Ji virto tikra sensacija, susižėrė net 10 „Oskarų“ ir iki šiol laikoma neginčijama klasika. Prieš kelias dienas važiuodamas žiūrėti šiemet pasirodžiusio S. Spielbergo „Vestsaido istorijos“ perdirbinio, aš jau iš anksto dėliojau galvoje tekstą apie nostalgijos ekonomiką ir Holivudo idėjų krizę. Buvau pasiruošęs, kad man nepatiks. Tiesą pasakius, beveik to tikėjausi.
Galima būtų pasipiktinti: juk perdirbiniai nėra joks savaiminis blogis. Originaliai „Vestsaido istorijos“ ekranizacijai šiemet sukako 60. Atrodytų, praėjo pakankamai laiko, kad filmas spėtų pasidengti dulkių sluoksniu ir morališkai pasenti. Tokiu atveju kaip tik verta imtis kurti naują klasikinio kūrinio versiją, pritaikyti ją neišvengiamai pasikeitusiam kultūriniam ir politiniam kontekstui ir atitinkamai aktualizuoti naujai žiūrovų kartai.
Visa tai yra tiesa, tačiau yra vienas „bet“. Wise`o ir Robinsono miuziklas šiandien vis dar yra stebėtinai nepasenęs. Pavyzdžiui, viename iš jo žymiausių muzikinių kūrinių pavadinimu „Amerika“ ironiškai dainuojama, kad šioje šalyje išties kiekvienas gali pasiekti viską, ko tik galima panorėti. Su sąlyga, kad nori pakankamai stipriai, dirbi pakankamai daug ir... esi pakankamai baltas.
Tai tik vienas iš daugelio „Vestsaido istorijos“ elementų, kurie šiuolaikinio žiūrovo turėtų būti nuskaitomi ne tik kaip atpažįstami, bet ir kaip kultūriškai aktualūs, politiškai progresyvūs ir estetiškai sumanūs. Vietomis apskritai sunku patikėti, kad scenarijus jam buvo parašytas jau nutolusiais 1961, o ne ką tik, 21 amžiuje.
Matyt, būtent šis itin parankus kontekstinis artumas ir lėmė, kad S. Spielbergas galiausiai pasiryžo įgyvendinti seniai brandintą svajonę ir nufilmavo savo „Vestsaido istoriją“. Tačiau S. Spielbergo kūrinys – ne nauja gaivi originalaus kūrinio interpretacija. Naujojo Holivudo vunderkindas nekeičia originalo vietos nei laiko. Jie lieka tie patys: Niujorkas, 6 dešimtmečio pabaiga. Jame skamba tie patys originalūs gatvių vaikėzų dialogai, kuriuose cenzūros draudžiami keiksmažodžiai keičiami panašiai skambančiais naujadarais. Jo ritmą vis dar diktuoja tas pats originalus džiazo ir Lotynų Amerikos muzikos elementus derinantis Leonardo Bernsteino garso takelis.
Nepakeistas išlieka ir pagrindinis iš Shakespeare`o „Romeo ir Džuljetos“ pasiskolintas siužetas. Viename Niujorko kvartale susiduria dvi nesutariančios gaujos: vietiniai baltieji amerikiečiai „Raketos“ ir imigrantai iš Puerto Riko „Rykliai“. Sykį šokiuose, per kuriuos gaujos turėjo susitarti dėl muštynių, susitinka šioms skirtingoms stovykloms priklausantys Tonis ir Marija. Jų meilės liepsnai lemta degti ryškiai, bet tragiškai trumpai.
Visi esminiai originalios „Vestsaido istorijos“ elementai lieka savo vietose. Tačiau tai nereiškia, kad S. Spielbergo versija tėra atsakingas perrašinėjimas. Kadaise įtakingas amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas rašė, kad 1961-ųjų filmas yra pilnas stulbinančių šokių, klasikinių muzikos kūrinių ir įsimenančių akimirkų, tačiau išties didžiu filmu tapti jam trukdo prasta vaidyba, dramos stygius ir nepakankamas tikroviškumas. Panašu, kad naujoji versija yra skirta ištaisyti būtent šioms klaidoms.
Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti didžiąją dalį autorinių S. Spielbergo sprendimų, rinkčiausi žodį „autentika“. Režisierius tarsi sukioja rankose originalaus kūrinio scenas ir skrupulingai valo jas nuo bet kokio atsitiktinio dirbtinumo ir schematiškumo. Originale nemažą dalį „Ryklių“ narių suvaidino baltieji aktoriai. Čia visų imigrantų vaidmenis atlieka tik lotynų amerikiečiai. Originale kai kurie iš pagrindinių aktorių savo partijas dainuoja tam specialiai pasamdytų dainininkų balsais. Čia visi šokiai ir dainos atliekami pačių aktorių, neretai įrašant garsą gyvai filmavimo aikštelėje.
Svarbiais prasmingais bruožais pasipildo ir patys personažai. Spielbergo kuriamas Tonis – jau ne šiaip iš gaujos lyderio batų išaugęs jaunuolis; už pavojingas muštynes jis ką tik metus praleido kalėjime ir iš ten grįžo pasikeitęs. Aiškesnė motyvacija ir psichologinis gylis suteikiami ir, pavyzdžiui, Marijos kavalieriui Činui, kuris originaliame filme veikiau buvo dramaturginė funkcija nei visavertis personažas.
Bene didžiausias šio metodo privalumas – daug tvirčiau suveržta ir motyvuota naujosios versijos dramaturgija. Šiuo požiūriu verta išskirti naują dainos „Ramiau“ („Cool“) interpretaciją. Originale ji lydėjo epizodą, kuriame keršto trokštantys gaujos nariai raminosi, kad netyčia neprisivirtų košės. Spielbergo versijoje ji skamba, kai Tonis mėgina atkalbėti savo buvusius bendražygius nuo planuojamų muštynių. O jau minėtos dainos apie Ameriką atlikimas yra perkeliamas nuo dangoraižio stogo į tikras Niujorko gatves, taip tarsi suteikiant reikalingą vizualinį kontekstą jos žodžiuose užkoduotai ironijai.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kai kur stropumas nuveda režisierių kiek per toli. Tarkime, aš nematau jokio rimto dramaturginio pagrindo, kodėl reikėjo į gaują norinčią įstoti merginą iš originalo paversti translyte. Dar vienas pavyzdys – kariaujančias gaujas tarsi iš šono prižiūrintis vaistininkas Dokas naujame filme pakeičiamas moterimi. Nors duoti šį vaidmenį vienai iš pagrindinių originalaus filmo aktorių Ritai Moreno – neabejotinai gražus gestas.
Nepaisant kelių apmaudžių perspaudimų, norimą rezultatą Spielbergas tikrai pasiekia. Skirtingai nuo originalo, kur jau minėta R. Moreno buvo bene vienintelė išties nuostabiai vaidinanti aktorė, čia savo darbą puikiai atlieka visi naujai surinkto kolektyvo nariai. O kai netenka abejoti personažų jausmais, ir pačiam su jais susitapatinti pasidaro nepalyginamai lengviau. Naujoji „Vestsaido istorija“ – daug brandesnis kūrinys, o jo nuo šiukšlių apvalyta struktūra veda į galutinį tašką daug tiesesniu keliu.
Kiek ironiškai tos pačios priežastys lemia, kad ši versija palieka daug mažesnį įspūdį kaip miuziklas. Perkeltas iš specialiai šokiams sukurtų dekoracijų į tikrąjį Niujorką, filmas netenka dirbtinai sukonstruotos erdvės, leidusios lengvai matyti kiekvieną grupinės choreografijos akimirką. Kamera, teikianti pirmenybę istorijai, retai kada susigundo leistis į svaiginantį šokį kartu su įmantrių ritmų muzika. Montažas išlieka funkcionalus, o ne motyvuotas judesio ir garso dinamikos.
1961-ųjų filmas net dabar nuo pirmųjų kadrų atima žadą savo meninėmis ambicijomis. Jis siekia kiek toliau, nei derėtų, klumpa, bet niekada nenustoja stebinti. 2021-ųjų perdirbinys, vedamas išminties, renkasi nuosaikesnį kelią, taiko į širdį, o ne į vaizduotę, bet vargu ar gali pakartoti originalo sėkmę. Kita vertus, ne kiekvienas filmas turi siekti būti geriausias. Ypač kai jo režisierius – S. Spielbergas, kuris jau seniai niekam nieko neprivalo įrodinėti.
